„Kaunas 2022“ programos misija – atgaivinti ištrintą Kauno atmintį

Ištraukti iš diskusijų paribių

Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje vykęs pirmasis programos renginys skirtas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvusios didžiausios etninės grupės Kaune – žydų bendruomenės – atminties klausimams.

"Kalbėdami apie Kauno žydus dažniausiai prisimename Holokausto baisumus, tačiau tai – ne vienintelė tema, kuria galima kalbėti apie šią tautinę grupę. Juk žydai Kaune gyvena jau per 600 metų", – pabrėžia programos kuratorė menotyrininkė Daiva Citvarienė.

Kalbėdami apie Kauno žydus dažniausiai prisimename Holokausto baisumus, tačiau tai – ne vienintelė tema, kuria galima kalbėti apie šią tautinę grupę.

Programos pristatymą lydėjo karšta diskusija, kurią moderavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis. Diskusijoje taip pat dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, rašytojas, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovas Markas Zingeris, "Sugiharos fondo: diplomatai už gyvybę" vadovas Simonas Dovidavičius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto dekanė, buvusi "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" vadovė Elona Bajorinienė, kultūrologė Violeta Davoliūtė, teatrologė Ina Pukelytė, istorikas Linas Venclauskas bei Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Anot D.Citvarienės, "Atminties biuro" tikslas – konstruoti tarpusavio dialogą ir sudaryti sąlygas geriau pažinti įvairialypę miesto gyventojų istoriją.

"Viena vertus mums, kauniečiams, būdingas nostalgiškas gręžimasis į vadinamuosius auksinius laikus. Kita vertus, išgyvename kolektyvinę amneziją – vengiame prisiminti tai, kas tarsi ne mūsų, ir tai, apie ką kalbėti skaudu", – teigė ji.

Iš pirmųjų lūpų

Nors programoje numatyta įvairių projektų ir renginių, pirmasis etapas, pasak kuratorės, skirtas istorijoms išklausyti – komandos nariai keliauja po kauniečių namus ir vaizdo kamera fiksuoja jų pasakojimus – istorijas, kurių tikrai nerasi vadovėlyje. Šios istorijos vėliau bus dedamos į tinklalapį atmintiesvietos.lt, tad jas išgirsti galės visi norintys.

Ateityje tikimasi sukurti ir tam tikrą atminčių žemėlapį. Jame bus įamžinti įvairiais laikotarpiais į Kauną atvykę žmonės – svarbūs ne tik Holokausto išgyvenimai, bet ir likimai tų, kurie į Kauną atvyko po karo.

"Įdomu, kokį Kauną pamatė šie žmonės, koks jis jiems pasirodė ir kaip atrodė žydų bendruomenės gyvenimas sovietmečiu. Taip pat svarbus ir žydiškos tapatybės klausimas – ką reiškia būti žydu Kaune?" – pasakojo D.Citvarienė.

Tokį "Atminties biuro" sumanymą sveikino ir diskusijos dalyviai. "Egzistuoja tam tikra Kaunui svarbi grupė – tai po karo čia gimę žydai, kurie 1971–1972 m. išvyko į Izraelį. Šie žmonės iki šiol palaiko ryšius su gimtuoju miestu, tebesijaučia kauniečiais. Tad jų istorijos itin svarbios miesto atminties žemėlapiui", – neabejojo teatrologė E.Bajorinienė. Jos teigimu, šie išeiviai be asmeninių istorijų, taip pat turi naudingų bei įdomių idėjų, kurios gali praversti ir "Atminties biuro" projektams, todėl svarbu rasti šiuos žmones, galbūt juos netgi pasikviesti į Lietuvą."

(Ne)pastebimi turtai

Diskusijoje buvo prisimintas ir nemažas Kauno žydų indėlis į miesto kultūrinį vystymąsi. "Nors suformuota nuomonė, kad Kaunas buvo lietuviško miesto įsikūnijimas, iš tikrųjų jis buvo be galo kosmopolitiškas. 30 proc. Kauno gyventojų buvo ne lietuvių kilmės – 26 proc. jų buvo žydai. Ir būtent šie žmonės į Kauną atveždavo svarbiausius Europos kultūros vystymosi procesus: 1922 m. žydų dėka Kaune surengta žymiojo modernisto Marco Chagallo kūrybos paroda, žydai taip pat į Kauną atvežė ir režisierių Michailą Čechovą. Tai tik mažas trupinėlis jų indėlio į Kauno ir visos Lietuvos kultūrą", – sakė I.Pukelytė.

Teatrologė trejus metus studijavo iki šiol mažai žinomą Kaune tarpukariu veikusį žydų teatrą. Šių studijų metu I.Pukelytei pavyko atskleisti jo didelę reikšmę visai to meto Lietuvos teatro kultūrai.

"Keista, kad žydų teatras iki šiol nebuvo tinkamai ištyrinėtas", – čia pat esančiais, bet neatrastais turtais stebėjosi teatrologė.

Europos istorijos santrauka

Kultūrologės V.Davoliūtės nuomone, per XX a. Kauno žydų istoriją nesunkiai galima pasauliui papasakoti visos Europos istoriją. "Nors amerikiečiai ar kanadiečiai sunkiai pasakytų, kur yra Kaunas, pradėjus pasakoti apie istorinius procesus ir žmonių biografijas, atsiskleidžia platesnis vaizdas. Šios biografijos dažniausiai yra transnacionalinės ir neapsiriboja tik Kaunu. Pavyzdžiui, žmogus gyventi į šį miestą atvyko iš Seinų, vėliau persikėlė į Kijevą, o jo senelis buvo vedęs žydaitę iš Suomijos", – anot V.Daviliūtės, per tokią asmens geografiją atsiskleidžia kelių valstybių istorija.

Taip pat galima atrasti nemažai biografinių pasakojimų, kurie leidžia atrasti ir miesto topografinį veidą. "Mironas Ginkas buvo gydytojas, tarpukariu dirbęs Kaune. Yra išlikę jo atsiminimai, kaip jis, bandydamas išgelbėti sūnų, ėjo iš namo į namą, iš žmonių pas žmones. Tai gyvas pasakojimas apie vieną žiauriausių laikotarpių, o jame kartu atskleidžia ir tikras Kauno žemėlapis", – sakė ji.

Tokiam požiūriui pritarė ir rašytojas M.Zingeris. Anot jo, kalbant apie Kauno žydų istoriją, reikėtų pažvelgti plačiau: "Dažnai mėgstame graudentis – štai šiame name gyveno žmonės, kurių jau nebėra. Tačiau kaip miestas, kuris nenori tapti provincija, o nori būti reikšmingas Europos žemėlapyje, Kaunas turi rasti ryšių ir su platesniu kontekstu. Kuo miesto istorija yra aktuali Europai? Kuo tai reikšminga didesniame socialiniame kontekste? Neturėtume Kauno istorijos atskirai skirstyti į lietuvių ir žydų. Kaune gyveno labai daug Lietuvą ir Europą garsinusių žmonių, kurie buvo įvairiausių tautybių, tad čia negali būti jokių mūsų – jūsų."

Muziejus miestui ir pasauliui

Turiu omenyje modernų žydų muziejų – patrauklų ir interaktyvų – tokį, kuris per atskirų žmonių istorijas papasakotų visos tautos istoriją.

Izraelio ambasadoriaus A.Maimono teigimu, privalu suprasti, kad Kauno žydai nebuvo tik klajūnai, trumpam užklydę į Lietuvą. Jie buvo Lietuvos piliečiai, nuo seno gyvenę šioje šalyje, ją mylėję ir dirbę jai. Kauno tapsmo Europos kultūros sostine proga reikšminga būtų sujungti visus skirtingų iniciatyvų, vietinių gyventojų, tyrėjų bei valdžios institucijų naratyvus ir taip atskleisti Kauno žydų istoriją nuo XV a. iki šių dienų.

"Turiu omenyje modernų žydų muziejų – patrauklų ir interaktyvų – tokį, kuris per atskirų žmonių istorijas papasakotų visos tautos istoriją", – kalbėjo jis.

Kauno žydų bendruomenės pirmininko G.Žako nuomone, puikia vieta tokiam muziejui galėtų būti apleista Kauno chasidų sinagoga. Anot jo, kalbant apie Holokaustą, negalima pamiršti ir šio žiauraus laikotarpio didvyrių, tad šalia muziejaus būtų galima pastatyti ir paminklą lietuviams, gelbėjusiems žydų tautybės asmenis.

"Manau, kad muziejaus eksponatais galėtų būti ir "Atminties biuro" komandos nufilmuoti žmonių pasakojimai. Sveikinu tokią iniciatyvą – nors šia tema prirašyta labai daug, tačiau nufilmuoti gyvi pasakojimai dar svarbesni – ateityje jie bus aukso vertės, – neabejojo G.Žakas. – Šios istorijos yra tiesiog unikalios. Mūsų bendruomenėje turime vieną narę – ji pusiau žydė, pusiau vokietė. Nacių okupacijos metais kaip žydė ji buvo išsiųsta į getą, o atėjus sovietinei valdžiai, jau kaip vokietė – į Sibirą."

E.Bajorinienės manymu, utopiška būtų teigti, kad 2022 m. Kaune galėtų iškilti naujutėlis žydų muziejus, tačiau "Atminties biuro" komanda jau yra žengusi svarbų žingsnį – pradėjusi rinkti užmirštas istorijas.

"Galbūt metus, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, pasitiksime su jau tvirtais muziejaus griaučiais – t.y. aiškia idėja ir veiksmų planu", – vylėsi ji. Diskusijos dalyviai neatmetė galimybės, kad ateities muziejus gali įgauti nebūtinai fizinę, bet ir virtualią formą.

Istoriko L.Venclausko nuomone, tikslinga šį muziejų būtų paversti klajojančiu. "Vienas pagrindinių žydų tautos naratyvų yra klajojanti ir keliaujanti tauta. Kodėl šio koncepto nepagilinus?" – retoriškai klausė jis.

"Atminties biuro" programa dar tik įsibėgėja, o būsimi renginiai bus skirti nagrinėti kitų Kauno etninių grupių atminties ir tapatybės klausimams.