Kauną pamilęs italas: šis miestas – vienintelis mano pasirinkimas

Italas Stefano Lanza į Kauną atvažiavo tik pasisvečiuoti, tačiau jame užsibuvo 15 metų. Per tą laiką susituokė su lietuve, susilaukė dvynukų, tapo lietuvių filologijos mokslų daktaru, italistikos docentu, nusipirko butą ir įsitikino, kad Kaunas turi sielą ir širdį, kurios trūksta Vilniui.

Žinios iki Lenkijos sienos

Už Lenkijos sienos – kažkas baisaus, ekstremalaus ir nežinomo. Tokios buvo Bolonijos universiteto lotynų kalbos magistranto S.Lanzos geografinės žinios, kai 1997 m. jis pirmą kartą atvyko į Lietuvą.

"Tačiau manęs laukė nusivylimas, – nusijuokė italų kalbą Vytauto Didžiojo universitete (VDU) dėstantis 40 metų S.Lanza. – Mus, apie 20 užsieniečių, priėmė nuostabiai! Pamatėme viską, kas Lietuvoje yra geriausia ir gražiausia. Jautėme iš okupacijos ištrūkusių žmonių veržlumą, energiją kurti kažką gero, nuostabaus, draugiškumą, svetingumą. Net ore jautėsi ši nuotaika."

Žvelgdamas į 15 metų senumo savo nuotraukas dabar jis tik juokiasi: "Buvau lieknesnis, nes neturėjau žmonos – žinote, šeimyninis gyvenimas atsiliepia kūno formoms. Lietuvoje per tiek laiko ir pražilau."

Grįžęs į Boloniją, siųsdamas dovanas į Lietuvą, pašte išgirdo: Ai, ten karai, neramumai, todėl siuntinys gali nenukeliauti. Italai, kaip ir daugelis, Lietuvą tuomet įsivaizdavo kaip kokią atkampią Afrikos šalį.

S.Lanza prisimena, kad mūsų šalimi jo tautiečiai susidomėjo, tik kai Kauno "Žalgiris" laimėjo Eurolygą ir finale įveikė Bolonijos "Kinder".

Bendras bruožas – svetingumas

S.Lanza tik gūžteli pečiais, paklaustas, ar jis – tipiškas italas: kavos ir alkoholio negeria, nedaugžodžiauja. Tiesa, Stefano mėgsta picą ir futbolą – tačiau Milane gimęs vyras serga  ne už šio miesto klubus AC "Milan" ar "Inter", bet už Bolonijos "Bolognia".

Tačiau su vietiniais italais S.Lanza daug nebendrauja – sako, į Lietuvą atvykęs bendrauti su lietuviais. Nors žino, kad pastaruoju metu jo tautiečių įvaizdis nėra pats geriausias. "Dažnai girdžiu apie Vilniuje gyvenančius italus kaip apie plevėsas, lakstančius paskui sijonus, nepatikimus žmones", – apgailestavo mokslininkas.

Vis dėlto Stefano įsitikinęs, kad italai ir lietuviai turi vieną bendrą bruožą – svetingumą. O kokie bruožai skiria šias tautas? "Italai nėra kantrūs, lietuviai – priešingai, italai – atviri, temperamentingi, lietuviai – ramūs, santūrūs. Stereotipai negimsta iš nieko", – pastebi S.Lanza.

Na, taip, jis patyrė, kad lietuvių ramybė sprogsta stebint krepšinio rungtynes – nekart buvo varžybose ir matė tai. Jis taip pat yra girdėjęs, kad lietuviai vadinami Baltijos italais. "Istoriniuose šaltiniuose yra daug žinių apie Lietuvos ir Italijos bendravimą: esama kalbų panašumų, Lietuvos bajorai XVI a. dvaruose kalbėdavo ir itališkai. Kalbama, kad iš Italijos lietuviai atsivežė bulves, pomidorus, kalafiorus, madą",  – istorines paraleles tarp dviejų tautų brėžė S.Lanza.

Paskui sijonus nelaksto

Kai Stefano Kaune jau buvo praleidęs vienus metus, jo mama, nuolat besijaudinusi dėl į neapsakomą tolybę iškeliavusio sūnaus, tarė: "Pažaidei – užteks. Grįžk namo."

Bet, sako S.Lanza, žmonės, miestas ir darbas VDU bei italų kalbos ir kultūros asociacijoje "Dante Alighieri draugija" nulėmė, kad jis liko gyventi Kaune. Ir ne, tikrai ne lietuvių moterų grožis. Jo žmona, VDU dirbusi šviesiaplaukė žemaitė Vitalija, Stefano sužavėjo savo moralinėmis vertybėmis, žmogiškumu. "Nesivaikiau ir nesivaikau sijonų. Laimė – ne nakties nuotykis", – sakė vyras.

"Italija man davė nedaug. Kaune aš radau save, čia tapau daktaru, čia žmonės domisi italų kalba. Visa tai lėmė, kad likau čia, – aiškino S.Lanza. – Man nusispjauti į šaltą, lietingą orą, o žiema ir sniegas man patinka. Kai pažįstamiems Italijoje sakydavau, kad dabar čia pas mus 20 laipsnių šalčio, jiems atrodė, kad aš tarsi baisioje tremtyje."

Dabar gerai lietuviškai kalbantis Stefano dėl kalbos didelių kuriozų nepatyrė net pirmaisiais gyvenimo Lietuvoje metais. Tiesa, jis juokiasi prisiminęs šaltą, žiemos vakarą, kai važiavo į svečius, iškėlė koją iš taksi Panemunėje ir tuoj pat pasiklydo: "Tuomet dar neturėjau mobiliojo telefono. Klaidžiojau tarp Panemunės namų, bet reikiamą adresą visgi radau."

Jaučia tvyrantį liūdesį

"Labai myliu Kauną ir kauniečius, – Stefano tai pasakė be patoso ar apsimetimo. – Ir labai gerai, kad Kaunas ir kauniečiai skiriasi nuo kitų."

Jis nesako, kad jam nepatinka Vilnius, tačiau ten nuvykęs jis nejunta miesto dvasios."Tai – ne šalies širdis! Įlipu į taksi – kalba rusiškai, į autobusą – maišyta lenkų kalba. Tai nebūdinga šalies sostinėms, – pastebi italas. – O Kaunas – kaip Lietuvos širdis. Miestas su šarmu,savitos dvasios, charakterio."

Tiesa, dabar S.Lanza Lietuvoje jaučia tvyrantį liūdesį ir nusivylimą.

"Kai žmonės prieina prie labai didelių pinigų, dažniausiai atsiranda dar didesnis skirtumas tarp turtingų ir paprastų žmonių. Visi žinome, kad reikia padėti silpnesniesiems ir sunkiau gyvenantiems, tačiau tai daro toli gražu ne visi, o politikai, nemaža dalis verslininkų, nuvylė žmones, nors jūsų šalis ir labai tautiška. (Tai ne Estija, ne Latvija, kur sostinėje Rygoje gyvena daugiau rusų nei latvių.), – savo požiūrį dėstė S.Lanza. – Ir tuomet labiausiai nukenčia vaikai, jauni žmonės. Manau, svarbiausia investuoti į juos, o dabar – skundžiasi mokytojai, bibliotekininkai, perpildyti globos namai. Žmonės jaučiasi apleisti."

Dviračių takas – ne ten

Sąžiningumas – S.Lanzos nuomone, didžiausia vertybė. Tik būdamas sąžiningas sau ir kitiems gali būti asmenybe. Turbūt todėl italas, tapęs kauniečiu, kovoja su chuliganais, triukšminga kavine netoli namų."Pusantrų metų gyvenu košmare – mano vaikai Laura ir Adriano negali išsimiegoti dėl triukšmo, o didžiausi nuotykiai Kaune – duris subjaurojantis chuliganas ar kaimyno nupjautas vamzdis."

Bet vis vien Laisvės al. jam – ypatinga vieta. Būtent todėl S.Lanza čia panoro apsigyventi. Nors ir mano, kad ją valdininkai dabar yra pamiršę.

"Tačiau nepaisant aplaidumo, Vilnius tokios gatvės neturi, ir tegul vilniečiai nesako, kad jų Pilies g. gražesnė. Ten automobilių daugiau nei mano namų kieme, – šypteli S.Lanza ir jo mintys grįžta į Kauną. – Tapsiu kai kurių kauniečių priešu, bet pasakysiu: Laisvės al. dviračių takui ne vieta. Juolab kad dažnai važinėjama ne tik dviračių taku, mane dviratininkas partrenkė irgi ne ant tako. Dviračių takai būtini Panemunėje, Ąžuolyne, paupyje, bet ne tokioje judrioje vietoje."

Ragina dėl gerovės pakovoti

Ar Stefano netraukia gimtinė? "Sentimentų Italijai nejuntu. Be to, myliu Kauną, mėgstu drausmę. Ji tik pradžioje sunkiai priimama, tačiau drausmės vaisiai – labai saldūs. Išvažiuoti – reiškia pralaimėti, o dėl gerovės reikia kovoti."

Todėl Kauną mylintis Stefano nuoširdžiai tikisi, kad Laisvės al. bus sutvarkyta, kad žmonės daugiau dalysis meile, pasistengs dėl sunkiau gyvenančiųjų.

"Net nelyginu Kauno su Vilniumi. Mūsų miestas daug jaukesnis, gražesnis. Jei Kaunas būtų sostinė ir turėtų Vilniaus biudžetą, greitai šiam nušluostytų nosį", – įsitikinęs S.Lanza.

Jei filologijos daktarui tektų rašyti knygą apie Kauną, kokius žodžius jis parašytų pabaigoje? S.Lanza ilgai negalvojo: "Vienintelis įmanomas pasirinkimas".