K. Sirvydas: žmogaus sieloje išspaustas Dievo veidas

Jėzuitų kunigas Konstantinas Sirvydas labiausiai mums žinomas kaip pirmojo spausdinto trijų kalbų žodyno ir pirmojo originalaus pamokslų rinkinio "Punktai sakymų" autorius. Tačiau šis sausas įrašas žinynuose slepia ir išskirtinę asmenybę.

"1580–1631 m. gyvenęs Šventųjų Jonų bažnyčios Vilniuje pamokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius buvo viena intelektualiausių ir universaliausių XVII a. pirmojoje pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenusių ir kūrusių asmenybių", – sako docentė Virginija Vasiliauskienė. Išsamiai išnagrinėjusi K.Sirvydo "Punktus sakymų" kalbininkė tikina: jis turėtų būti laikomas ir Šventojo Rašto vertėju bei redaktoriumi, biblinės terminijos ir stiliaus kūrėju, teologu filosofu.

Šią savaitę Kaune pristatytas K.Sirvydo "Punktų sakymų" kritinis leidimas, kurį doc. V.Vasiliauskienė parengė sykiu su kolege Kristina Rudkovska. Net jei svarus mokslinis leidinys ir neras vietos kiekvienuose namuose, Baroko mąstytojo ir kalbininko asmenybė nusipelno didesnio pažinimo, nei tik būti paminėtam bendrojo lavinimo mokyklos programoje ir gatvių pavadinimų sąraše. Apie K.Sirvydo darbų reikšmę ir senųjų tekstų tyrinėjimų problematiką – pokalbis su V.Vasiliauskiene.

– Kuo jūsų darbas svarbus lituanistikai?

– Dalyje "Punktų sakymų" pamokslų K.Sirvydas išaukština žmogų, daug kuo prilygindamas jį Dievui:

"Kitos gyvos būtybės turi savyje Dievo pėdas, žmogus turi Dievo veidą, savo dvasioje (sieloje) išspaustą.

Dievo vaizdas žmoguje yra jo siela.

Visas didis pasaulis yra stebuklingas, betgi mažasis pasaulis, tai yra žmogus, kuriame Dievas sulydė arba sukrovė didį pasaulį ir padarė jį didžio pasaulio sankaupa, yra daug stebuklingesnis.

Nuodėmei reikia proto ir laisvos valios.

Nes iš savęs paties žmogus neturi būties ir neturėtų per amžius, jei Dievas jo nebūtų iš nieko išėmęs.

Jo pamoksluose atspindėtos ir to meto visuomeninės realijos:

Bet kilminga giminė, turtas, rūbai nedaug padeda gerai valdyti, jei nėra valdymui reikiamų dorybių: išminties, proto, teisybės pojūčio ir kitų panašių. Kas dėl tų rūbų – geram valdymui ne rūbų reikia, bet išmintingos galvos.

Čia, pas mus, ne teisybė, bet galybė labai dažnai ima viršų, o pavaldiniui ir prieigos prie valdovo nėra."

Trumpai apibūdinsiu K.Sirvydo veikalą. "Punktai sakymų" yra ne išplėtoti pamokslai, bet pamokslų santraukos. Pirmoji "Punktų sakymų" knyga buvo išpausdinta 1629 m., dar jam esant gyvam, o antroji buvo išleista 1644 m. jo darbo tęsėjų ir pagalbininkų pastangomis. Į abi knygas įdėti 25 pamokslų tekstai, apimantys laikotarpį nuo advento iki Velykų. K.Sirvydas dėl silpnos sveikatos nespėjo parengti visiems liturginiams metams skirtų pamokslų. Dalis į jo knygas sudėtų pamokslų skirti labai išsilavinusiai auditorijai.

Šios pamokslų knygos yra trikalbiai veikalai, apimantys originalų lietuvišką tekstą, jo vertimą į lenkų kalbą ir lotyniškas pastabas bei nuorodas (marginalijas). Prieš kiekvieną pamokslą yra įdėta trumpa evangelijos ištrauka, kuri skaitoma Mišių metu.

Penkiomis knygomis išėjęs naujasis "Punktų sakymų" leidimas vadinamas kritiniu dėl jame paskelbto dokumentinio paraidinio "Punktų sakymų" teksto perrašo ir atskleistų pamokslų teksto šaltinių, t.y. į pamokslus įdėtų įvairių autorių veikalų ir Šventojo Rašto citatų, parafrazių ir aliuzijų, kuriomis K.Sirvydas savo pamoksluose rėmėsi ir kurias jis komentavo. "Punktų sakymų" tekstų perrašai su paaiškinimais ir komentarais yra išspausdinti pirmojoje ir antrojoje kritinio leidimo knygose. Pamokslų tekstuose buvo surasta ir išskirta apie 1 000 citatų iš didžiosios daugumos Šventojo Rašto knygų. K.Sirvydas citatas labai tiksliai vertė pats arba tikslino jų ankstesnius vertimus pagal tuometį oficialų lotynišką Siksto ir Klemenso Vulgatos tekstą.

Dalį jo vartotų žodžių ir konstrukcijų randame ir naujausiuose Šventojo Rašto vertimuose. Be to, K.Sirvydas rėmėsi ir citavo Bažnyčios tėvus, prancūzų teologus mistikus, evangelikų liuteronų ir reformatų autorius. Paminėsiu tik dalį iš jų: Augustinas, Tomas Akvinietis, Jeronimas, Bazilijus Didysis, Bernardas Klervietis, Ciceronas, Ulrichas Cvinglis, Grigalius Didysis, Hugonas Senšerietis, Jonas Auksaburnis, Jonas Kalvinas, Tertulianas, Martynas Liuteris ir t.t. Visų identifikuotų citatų rodyklės sudėtos į paskutinę, penktąją, kritinio leidimo knygą. Trečioji kritinio leidimo knyga yra mano monografija "Konstantino Sirvydo "Punktų sakymų" struktūra, turinys ir šaltiniai". Joje koncentruojamasi į "Punktų sakymų" struktūrą, turinį, pamokslų ir evangelijų ištraukų šaltinius, biblinės terminijos kilmę ir jos šaltinius bei šio pamokslų rinkinio sąsajas su kitais panašaus pobūdžio rašto paminklais.

Viena svarbiausių šio leidimo naujovių – autorinio K.Sirvydo teksto atskyrimas nuo citatų.

Ketvirtojoje knygoje publikuojama Kristinos Rutkovskos monografija lenkų kalba "Konstantino Sirvydo Punktai sakymų – XVII amžiaus pirmosios pusės lietuvių ir lenkų kultūros paminklas". Joje tiriamas lenkiškas "Punktų sakymų" tekstas ir pristatoma Lenkijos senųjų tekstų tyrimo ir leidybos patirtis.

Viena svarbiausių šio leidimo naujovių – autorinio K.Sirvydo teksto atskyrimas nuo citatų. Iki šio leidimo pasirodymo "Punktai sakymų" buvo suvokiami kaip vientisi originalūs K.Sirvydo parašyti pamokslai. Citatos, parafrazės ir aliuzijos šių pamokslų tekste atskleidžia Europos krikščioniškosios kultūros kelius į lietuvių kultūrą, biblinių ir religinių simbolių įkultūrinimo laipsnį, bažnytinės ir biblinės kalbos formavimosi pamatus. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad K.Sirvydas buvo gerai susipažinęs su ankstesnių religinių raštų lietuvių kalba autorių darbais ir jais rėmėsi. Preliminarus K.Sirvydo biblinių tekstų vertimo tyrimas rodo, kad lietuviška biblinė terminija kūrėsi dar prieš pirmųjų spausdintinių knygų pasirodymą ir buvo išplitusi lietuvių gyvenamose teritorijose. Užfiksuota akivaizdžių K.Sirvydo vartotos terminijos sąsajų ne tik su Mikalojaus Daukšos, bet ir Martyno Mažvydo, Baltramiejaus Vilento, Jono Bretkūno religiniais tekstais.

Šis penkiomis knygomis išėjęs K.Sirvydo "Punktų sakymų" leidimas turėtų būti svarbus ir įdomus ne vien tik lituanistams. Jis yra tarpdisciplininio pobūdžio. Kaip sakoma šio leidinio anonse, jis skiriamas ir polonistams, kultūros istorikams, Šventojo Rašto vertimo, Bažnyčios istorijos, pamokslų žanro tyrėjams ir visiems tiems, kurie domisi kultūros istorija, biblistika ir krikščioniškąja lietuvių kultūra.

– Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte – tikriausiai perprasti senovinį Baroko epochos kūrinį nebuvo vienintelis sunkumas? Kiek laiko brandintas jūsų veikalas?

– Naujasis leidimas buvo pradėtas rengti 2008 m. Bet K.Sirvydo pamokslų tekstais esu naudojusis ir juos tyrusi savo disertacijoje ir 2008 m. išėjusioje monografijoje "Lietuvių kalbos žodžių tvarka XVI–XIX a." K.Sirvydo "Punktų sakymų" rengimą ketverius metus (2008–2011) finansavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija, o leidybą dvejus metus rėmė Lietuvos mokslo taryba (2015–2016) pagal mano teiktus projektus. Leidimas parengtas Lietuvių kalbos institute, bet aš pati esu kaunietė, todėl noriu informacija apie šį leidinį pasidalyti su visais kauniečiais.

– Su kokiais iššūkiais susidurta rengiant šį kritinį leidimą ir jį tiriant?

– Dabartinė mokslo finansavimo sistema yra orientuota į greitus rezultatus. Ji nėra gerai pritaikyta tokių kaip K.Sirvydas ypač laikui imliems darbams rengti. Gerai, kad į tai kažiek atsižvelgiama ir sudaromos sąlygos tokius darbus pabaigti aukojant savo laiką.

Sunkiausia buvo peržengti save ir į gerai nuo mokyklos suolo žinomą tekstą ir jo ankstesnius tyrimus pažvelgti naujai ir kritiškai. Nuolat moksliniuose darbuose kartojami stereotipiniai teiginiai apie šį Sirvydo veikalą buvo suformavę išankstines nuostatas dar prieš imantis šio kritinio leidimo rengimo, o tai iš pradžių trukdė tyrimo savarankiškumui. Inercija kartoti jau žinomus teiginius ir jais remtis buvo labai stipri, veikė ir autoritetų našta.

Rengiant ir leidžiant tokius veikalus sudėtinga apimti ir pačiam įvertinti visus tyrimo aspektus, todėl labai reikalinga mokslinė diskusija ir komandinis darbas. Šiuo atveju labai naudingi buvo keletas susitikimų ir pokalbių su Vilniaus universiteto profesoriumi tekstologu Pauliumi Subačiumi. Kita šio leidinio sėkmė buvo Vilniaus universiteto profesorė polonistė Kristina Rutkovska, kuri rengė ir tyrė lenkišką "Punktų sakymų" tekstą ir studijavo tokių tekstų leidybos patirtį Lenkijoje. Abi stengėmės, kad šis tyrimas įgytų jei ne tarptautinį, tai bent jau platesnį regioninį aspektą. Kristina dirbo prie šio leidimo lenkiško teksto visu jo rengimo laikotarpiu.

Dar vienas iššūkis – darbo procese atėjęs suvokimas, kad religinio teksto neįmanoma kokybiškai ištirti atsiribojus nuo jo religinio turinio. Siekiant parengti "Punktų sakymų" leidimą tinkamai reikėjo savarankiškai išsistudijuoti Bažnyčios ir Šventojo Rašto vertimų istoriją, išmokti susirasti ir naudotis įvairiakalbėmis duomenų bazėmis. Į mūsų galvas buvo įkaltos nuostatos apie religinių raštų primityvų turinį, todėl ankstesniuose darbuose nemažai tyrėjų nuo jo stengdavosi atsiriboti.

Labai sunku apimti ir visus kritiniams leidimams keliamus tyrimo aspektus, ypač techninio pobūdžio: knygų vandenženklių, įrišimo, spaustuvės spaudmenų rinkinių tyrimą. Tokiems dalykams tirti turėtų būti kuriamos specialios atskiros tyrėjų grupės, kurios taptų tyrimo projektų partneriais.

– Nors apie K.Sirvydą kaip pamokslų rinkinio "Punktai sakymų" ir trijų kalbų žodyno autorių sužinome dar mokydamiesi vidurinėje mokykloje, drįsčiau teigti, kad plačiajai visuomenei jo asmenybė, filosofinė mintis, nuopelnai mūsų kalbai yra mažai žinomi. Ar tai tik klaidingas įspūdis, ar iš tiesų apie šią iškilią Baroko epochos asmenybę žinoma per mažai, nes jo palikimas per mažai tyrinėtas?

– Dažnai kalbininkai, literatūrologai, kultūros istorijos tyrėjai pasirankiodavo iš K.Sirvydo pamokslų lietuviško teksto duomenų savo tiriamai sričiai. Nebuvo jokio kompleksinio visą pamokslų tekstą (lietuviško, lenkiško ir lotyniško) apimančio tyrimo, siekiant nustatyti, kiek šie K.Sirvydo pamokslai yra originalūs, ar juose nebuvo remtasi kitais veikalais ir ar tie veikalai nebuvo pamoksluose cituojami, perfrazuojami, komentuojami. Dar 1994 m. italų kalbininkas Guido Michelini buvo išsakęs kritinių minčių apie senųjų lietuvių kalbos paminklų tyrimų būklę ir etapus. Jis teigė, kad, norint pereiti nuo senosios lietuvių kalbos išorinių ypatybių analizės prie gilesnių tyrimų, reikia turėti senųjų raštų kritinių leidimų, kuriuose būtų pateikti panaudoti šaltiniai. Neatskyrus skirtingų teksto sluoksnių (autorinio teksto ir vertimo teksto), lingvistinių tyrimo rezultatai būna netikslūs. G.Michelini nuomonei yra pritarusi ir Rytų Prūsijos lietuviškų raštų tyrėja Ona Aleknavičienė.

Lyginant pirmąją (1629 m.) ir antrąją (1644 m.) "Punktų sakymų" knygas buvo nustatyta, kad antrojoje knygoje yra išlikusių senesnių nei pirmojoje knygoje leksikos ir rašybos ypatybių, nors ji pasirodė praėjus trylikai metų po pirmosios išleidimo. Šis faktas neakivaizdžiai rodo, kad, rengiant "Punktus sakymų", galėjo būti naudotasi dar senesniais tekstais.

Daug dėmesio yra sulaukusi K.Sirvydo veikale įdėtų evangelijų ištraukų vertimo autorystės problema, bet tyrimų rezultatai ir įžvalgos yra išbarstę įvairiose knygose ir straipsniuose. Savo knygoje pamėginau pateikti apibendrintą jų tyrimo vaizdą. Mano pačios atliktas tyrimas rodo, kad bažnyčiose skaitomų oficialių evangelijų ištraukų K.Sirvydas pats nevertė, bet paėmė iš senesnio neišlikusio evangelijų teksto leidimo, parengto Vilniaus vyskupijos tikintiesiems. Tos evangelijos buvo parengtos remiantis Mikalojaus Daukšos vertimu, išspausdintu jo postilėje. K.Sirvydas seniau išverstas evangelijų ištraukas paredagavo pagal XVI a. pabaigoje išspausdintus oficialius vertimus: Siksto ir Klemenso Vulgatą ir Jokūbo Wujeko Šventojo Rašto vertimus į lenkų kalbą. Į antrąją knygą, išėjusią 1644 m., įdėtų evangelijų kalba yra senesnė, nes jų tekstai K.Sirvydo nebuvo pataisyti.

Dar vienas įdomus atradimas – akivaizdžios "Punktų sakymų" leksikos sąsajos su jo pirmuoju (senuoju) žodynu, kuris buvo išspausdintas apie 1620 m. Kiti vėlesni jam priskiriami žodynai kokių nors aiškiau įžvelgiamų sąsajų su "Punktų sakymų" kalba neturi. Šio mano tyrimo duomenys sutampa su prieš keliolika metų kalbininko Vinco Urbučio išsakytais argumentais, kad K.Sirvydo senojo ir vėlesniųjų žodynų negalima sutapatinti.

K.Sirvydo vartojamos bažnytinės terminijos pradinė analizė paremia Zigmo Zinkevičiaus ir kitų lietuvių vardyno tyrėjų iškeltą faktą, kad anksčiausias bažnytinės terminijos sluoksnis sietinas su Rytų, o ne su Vakarų krikščionybės banga. Senajame sluoksnyje nemažai gudizmų (rutėnizmų). Vienoda bažnytinė ir biblinė terminija buvo palyginti plačiai išplitusi lietuvių gyvenamose teritorijose, tačiau, kiek plačiai, dar reikėtų kompleksiškiau tirti pasitelkiant ne tik rašto paminklus, bet ir kitus kultūros paveldo objektus. O į Rytų Prūsijos teritoriją ir į evangelikų liuteronų bažnytinius raštus ši bendroji terminija greičiausiai buvo perkelta dėl kontrreformacijos į Karaliaučių pasitraukusių lietuvių raštijos pradininkų ir kultūros veikėjų Martyno Mažvydo, Baltramiejaus Vilento, Abraomo Kulviečio, Jurgio Zablockio, Stanislovo Rapalionio ir kitų.

Dalis K.Sirvydo vartotos leksikos, ypač 1644 m. išleistoje knygoje, sietina su Gardino, Merkinės, Seirijų, Varanavo, Varėnos, Merkinės apylinkėmis. Šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos vaidmuo formuojant bažnytinę terminiją turėjo būti svarbus. K.Sirvydo darbų rėmėjas tuometis Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius buvo kilęs iš Gardino.

– Pristatant jūsų darbą VU Kauno fakultete rengta diskusija, skirta ne tik K.Sirvydo, bet ir apskritai senųjų religinių raštų tyrimo bei analizavimo perspektyvai. Su kokiomis kliūtimis susiduria šia linkme dirbantys mokslininkai?

– Intensyvus gyvenimo ritmas ir mus užplūstanti informacijos lavina lemia tai, kad net tos pačios srities mokslininkai nespėja perskaityti visų publikuotų tyrimų savo tema. Labai dažnai įvairius darbus jie skaito ne ištisai, o atsirinktinai, nes skaityti visą darbą nelieka laiko. Dėl konkurencijos darbo vietose orientuojamasi į kiekybę, o ne kokybę. Įvairios vertingos įžvalgos lieka išbarstytos ir nesusietos tarpusavyje, jau žinomus dalykus turime vėl atrasti, iš naujo gaišdami laiką.

Dėl konkurencijos darbo vietose orientuojamasi į kiekybę, o ne kokybę.

Žvelgiant į tolesnę K.Sirvydo rašytinio palikimo tyrimo perspektyvą, akivaizdu, kad svarbiausi atsakymai galėtų būti gauti tekstologiškai ištyrus ne tik visus K.Sirvydo raštus, bet ir prieš jį bei po jo išleistus XVI–XVII a. tekstus (tiek katalikiškus, tiek protestantiškus) ir juos sugretinus tarpusavyje ne tik kalbos, bet ir turinio bei naudotų šaltinių atžvilgiu (temos, motyvai, autoriai, kuriais buvo remtasi, tekstų citatos ir parafrazės bei jų šaltiniai). Labai svarbu paisyti tiriamų tekstų religinės tematikos ir paskirties. Pirmasis žingsnis ta kryptimi galėtų būti visų XVI–XVII a. išleistų evangelijų tekstų sugretinimas ir jų vertimo bei redagavimo šaltinių nustatymas. Pavienių tyrimų sintetinis vaizdas bent iš dalies užpildytų archyvinių dokumentų apie tuomečius religinės literatūros autorius ir rengėjus spragas. Senųjų bažnytinių raštų tyrimai turėtų įgauti ryškenį tarpdisciplininį pobūdį. Prie jų tyrimų pirmiausiai turėtų prisijungti Biblijos ir Bažnyčios istorijos specialistai, kultūros istorikai.

Turėtų būti sistemingiau ištirtas ir sukonkretintas K.Sirvydui talkinusio ir vėliau religinių raštų leidybą iš jo rankų perėmusio Jono Jaknavičiaus poveikis lietuvių raštijai apskritai ir jo įtaka K.Sirvydo darbams. Greičiausiai J.Jaknavičiaus vaidmuo arba pernelyg sureikšminamas, neįvertinus svarbiausių bažnytinių tekstų perimamumo faktoriaus ir kolektyvinio jų rengimo pobūdžio, arba per daug susiaurinamas, jei jo indėlis parengiant bažnyčiose skaitomas evangelijų ištraukas ("Euangelia Polskie y Litewskie") buvo išties ypatingas. Net tris šimtmečius trukęs šių evangelijų ištraukų skaitymas Lietuvos bažnyčiose turėjo įspausti ryškius pėsakus žmonių sąmonėje ir paveikti visus kalbos lygmenis ir stilius. Galbūt ne pats K.Sirvydas, o J.Jaknavičius arba kiti autoriai parengė vėlesnįjį K.Sirvydo vardu išleistą žodyną. Kaip minėta, pradinis mano tyrimas rodo ryškias "Punktų sakymų" leksikos sąsajas tik su senuoju (~1620) K.Sirvydo žodynu.

Tolesniems tyrimams taip pat labai svarbu nustatyti, kas ir kokiu mastu buvo perimta iš Mikalojaus Daukšos veikalų vėlesniųjų religinių raštų autorių. Reikėtų tiksliau įvertinti ir ankstesniųjų lietuviškai rašiusių evangelikų liuteronų autorių (Mažvydo, Vilento, Bretkūno) poveikį M.Daukšos darbams.

Lietuvių kalbos ir kultūros tyrėjai Jurgis Lebedys, Zigmas Zinkevičius, Eugenija Ulčinaitė mini gausų būrį kitų to laikotarpio lietuvių religinės literatūros puoselėtojų, kurių autorystė jokiuose išlikusiuose darbuose nebuvo nurodyta, todėl svarbu nustatyti, kiek kolektyvinis buvo senųjų katalikiškų tekstų rengimo pobūdis ir kiek svarbu buvo laikytis jų tęstinumo tradicijos. K.Sirvydo "Punktuose sakymų" vieni evangelijų ištraukų tekstai atnaujinti labiau, kiti turi ryškesnių ankstesnio vertimo pėdsakų, tad kiekvieną tokią ištrauką būtina tirti atskirai siejant su vertimų šaltiniais. Tos ištraukos gali būti parengtos ir skirtingų redaktorių.

K.Sirvydo ir kitų religinių raštų autorių tekstuose užfiksuotas kalbos įvairavimas paprastai siejamas su jų autorių ir redaktorių tarmės skirtumais. Beveik nėra tirta senesniojo ir naujesniojo kalbos sluoksnių susipynimo, susimaišymo tikimybė, redaguojant ir taisant perleidžiamus bažnytinius tekstus. Stiprus tokio susipynimo įspūdis kyla analizuojant "Punktų sakymų" tekstą.

– Kiek K.Sirvydo darbai apskritai yra svarbūs kitų kraštų (pirmiausia Lenkijos) kultūrai? Kiek aktyviai bendradarbiaujama su Lenkijos, kitų istoriškai su Lietuva ypač artimai susijusių kraštų tyrėjais?

– K.Sirvydas to meto Lenkijoje buvo gerai žinomas kaip žodynininkas. 1641 m. Varšuvoje atskiru žodynu, pavadintu "Synonyma seu Dictionarium Polono–Latinum", buvo išleista K.Sirvydo naujesniojo žodyno lenkų–lotynų kalbų dalis. 2012 m. Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje K.Sirvydo žodynams, dalyvavo gausi lenkų kalbininkų grupė. Didžioji dalis "Punktų sakymų" lenkiškame tekste esamų citatų yra paimtos iš oficialių Jokūbo Wujeko Naujojo Testamento (1593) ir Biblijos (1599) vertimų. Taigi "Punktai sakymų" lenkų mokslininkams gali būti įdomūs ir svarbūs kaip J.Wujeko biblinių vertimų sklaida. Lenkijoje senieji raštai yra geriau ištirti ir iš ten būtina semtis patirties. Lietuvoje iki šiol nebuvo parengtas ir išleistas senosios lietuvių kalbos žodynas, istorinis biblinių vardų žodynas, o Lenkijoje jų išleista ne vienas, todėl Lenkijoje tirti senąją raštiją daug lengviau. Tirdami Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį, lenkų tyrėjai dažnai bent iš dalies apima ir kultūros reiškinius, būdingus Lietuvai. Individualiai lietuvių mokslininkai nemažai bendrauja su lenkų mokslininkais, bet galėtų būti daugiau bendrų tyrėjų grupių, apimančių šį abiem valstybėms bendrą laikotarpį.

Kaip jau minėjau, krikščionybė į Lietuvą pirmiausiai atėjo iš Rytų, o ne iš Vakarų, todėl senajame K.Sirvydo pamokslų leksikos sluoksnyje randame nemažai rusėnizmų (gudizmų). Rusėnizmai (pavyzdžiui, sūdai, sviečijimas, syla, miera, dūma, rūbai, tavoras, padvaria), sudarę senąjį religinės terminijos sluoksnį, vėlesniuose bažnytiniuose raštuose imti atnaujinti – keisti lietuviškais žodžiais arba kitais skoliniais. Formuojantis pačiam seniausiam lietuviškos bažnytinės terminijos sluoksniui ryškų pėdsaką turėjo palikti jotvingių žemės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių