Tikrų litvakų giminė

Po tokių nepažįstamosios žodžių Bella nesutriko. "Visi mes, žydai, faini", – atsakė nusistebėjusiai lietuvei. "Lietuva ir Izraelis man – tarsi du vienos motinos vaikai. Abu juos myliu vienodai. Mūsų giminės Lietuvoje – nuo Gedimino laikų. Mes – tikri litvakai", – išdidžiai priduria Bella.

Energinga smulkutė septyniasdešimtmetė pasitinka viename senųjų E.Ožeškienės gatvės daugiabučių. Čia Bella nuomojasi butą. Jos kiemas – gerai žinomas: čia veikia "Kiemo galerija", aplinkinių namų sienos ištapytos iki holokausto čia gyvenusių žydų portretais. "Nenorėčiau prie jų fotografuotis. Reikia žinoti istoriją, prisiminti praeitį, tačiau žiūrėti į priekį. Reikia daugiau kalbėti apie šviesius pavyzdžius, taikų sugyvenimą kartu", – paaiškina savo poziciją. Jos didžiausia svajonė – kad lietuviai ir žydai labiau susidraugautų. "Tai galima padaryti daugiau bendraujant. Noriu dirbti abiejų tautų ateičiai, jaunajai kartai. Mano galvoje – daug idėjų, kaip tai padaryti. Turiu planų 30 metų į priekį – turiu ilgai gyventi!" – save tarsi programuoja pašnekovė. Bellai netrūksta optimizmo, nors gyvenime jai teko patirti ir labai skaudžių išgyvenimų.

Klausantis jos puikios lietuvių kalbos nė neįtartum, kad ši moteris daugiau kaip 40 metų gyveno Izraelyje. Bellos vaikystės Kaunas – Vasario 16-osios gatvė, Laisvės alėja. "Kurį laiką gyvenome virš Centrinio knygyno. Kokia tai buvo laimė! Aš pirma perskaitydavau naujas knygas", – prisimena pašnekovė.

Išvažiavo pirmieji

B.Shirin, iki emigruojant buvusios Šifrisaitės, tėvai per stebuklą išgyveno Dachau koncentracijos stovykloje. Pasak Bellos, tai buvęs minučių klausimas: išrengti jie jau buvo varomi į dujų kamerą, kuomet prasidėjo bombardavimas, vokiečiai ėmė bėgti, o likę gyvi geto gyventojai buvo išlaisvinti. Turėjęs galimybę pasitraukti į JAV, Bellos tėvas išliko Lietuvos patriotas: nusprendė grįžti į Lietuvą, nors žinojo, kad visi artimieji čia išžudyti. "Greitai tėtis suprato, kad okupuota Lietuva – nebe ta. Jis sakydavo: perėjau vieną koncentracijos lagerį pas vokiečius, dabar patekau į antrą – pas sovietus. Tėvas namie klausydavosi Izraelio radijo – iš ten gaudavo laisvo pasaulio žinių. Jo klausytis ateidavo ir lietuvių – tėvas jiems išversdavo ką girdėjęs. Mane statydavo prie durų – klausytis, ar kas svetimas neateina. Buvau išmokyta apie tai, kas vyko ir apie ką buvo kalbama namie, nepasakoti draugėms, nekalbėti mokykloje. Vėliau tai man labai pakenkė: aš iš viso nemokėjau atsiverti, nemokėjau išsipasakoti", – prisiminė Bella.

Jos tėvas, supratęs, kad dukrai gyvenimo sovietų šalyje nebus, ėmė siekti galimybės emigruoti į Izraelį. "Mano tėvas – bene pirmasis Sovietų Sąjungoje, kuriam buvo leista išvykti gyventi į Izraelį. To siekdamas jis Nikitos Chruščiovo laikais važiavo į Maskvą, ten rengė bado streiką. Per vargus 1963 m. jis gavo leidimą išvykti", – prisimena Bella.

Laikrodininku dirbęs Bellos tėvas, padedamas giminių, Tel Avive atidarė laikrodžių taisyklą. Pragyventi nebuvo lengva. Emigravusi būdama septyniolikos, pradėjo dirbti ir Bella: vietines mergaites mokė groti fortepijonu, o šios ją mokė taisyklingai kalbėti hebrajiškai. Vėliau Bella dirbo Izrealio litvakų komiteto sekretore, banko tarnautoja. "Kartą komitete deklamavau eiles, jų klausėsi ir Golda Meir (buvusi Izraelio ministrė pirmininkė – red. past.). Ir ji pasakė: koks gražus jaunimas pas mus atvažiuoja iš Sovietų Sąjungos. Aš ją pataisiau: aš atvažiavau iš okupuotos Lietuvos", – prisimena patriotiškai nusiteikusi Bella.

Persekiojo kaltės jausmas

Pasak B.Shirin, daugelis holokaustą išgyvenusių žydų jautėsi kalti, kad jie išliko, kai daugelis artimųjų žuvo. Apie tai kalbama ir Lietuvoje filmuotame naujajame britų režisieriaus Roberto Mullano filme "Gitel". "Žiūrėjau tą filmą. Ten pagrindinė filmo herojė mato holokausto metu nužudytas savo sesutes, tėvus. Matyt, panašias vizijas matydavo ir mano mama. Ji kiekvieną naktį šaukdavo: gelbėkit. Kiekvieną naktį ji išgyvendavo holokausto košmarą. Aš dar būdama vaikas keldavausi ir eidavau jos raminti. Vėliau mama susirgo nervų liga, jai prasidėjo paranoja. Ji prisisiuvo Dovydo žvaigždes ant drabužių ir su jomis vaikščiojo Rišon Leziono, miesto, kuriame mes gyvenome, gatvėmis. Bandė žudytis. Kelis kartus pavyko ją nuo to išgelbėti", – vieną sunkiausių gyvenimo laikotarpių prisimena Bella. Vos atsikėlusi ryte, ji skubėdavo žiūrėti, kaip laikosi mama. Kartą, atsikėlusi kiek vėliau nei paprastai, mamos jau nespėjo išgelbėti. "Labai ilgai save kaltinau dėl to, kad neišsaugojau mamos. Iš pradžių užklupo depresija – negalėjau prisiversti keltis iš lovos, eiti į darbą. Paskui susirgau besaikiu daiktų pirkimu. Pirkdavau ne tik drabužius – ir man nereikalingus buities daiktus, o paskui juos išdalydavau. Matyt, mamos netektį norėjau taip kompensuoti, – ankstesnį savo elgesį analizuoja pašnekovė. – Daiktų pirkimo manijos atsikračiau tik po 40 metų grįžusi aplankyti Lietuvos. Čia pati save paguldžiau į psichologo lovą ir gydžiausi. Supratau: reikia išmokti gyventi taikoje su savimi, tada gyvensi taikoje ir su kitais žmonėmis."

Vyrą surado tėvas

Bellos gyvenime ne kartą buvo galimybių rinktis: Izraelis ar JAV, Pietų Afrikos Respublika. Šiose šalyse lankėsi, tačiau likti ten gyventi netraukė. Simpatiška moteris turėjo ir gerbėjų. "Jaunystėje turėjau išvažiuoti mokytis aktorystės į Didžiąją Britaniją – buvo ir rėmėjas, tačiau mano tėvas surado man būsimą vyrą, gimusį Lenkijos ir Moldovos žydų šeimoje. Iš karto supratau, kad iš tos santuokos nieko neišeis, bet aš buvau gera duktė – klausiau tėvo. Be to, galvojau: kai išsiskirsiu, mano statusas bus visiškai kitas – būsiu laisva, tėvai nebesikiš į mano gyvenimą. Tačiau klydau: išgyvenę holokaustą, tėvai labai norėjo mane nuo visko apsaugoti."

Gyvendama Izraelyje Bella nuolatos ilgėjosi Lietuvos. "Visiškai su savimi susitaikiau tik tada, kai po ilgų metų grįžau į Lietuvą. Tai buvo 2004 m. Čia aš pirmą kartą po mamos mirties ramiai miegojau", – atkreipė dėmesį Bella.

Žinojusi, kad be lietuviškų tėvų gimimo liudijimų negaus Lietuvos pilietybės, Bella ėmėsi jų ieškoti. "Šie dokumentai per karo sumaištį buvo dingę. Mano tėtis tarpukariu buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Archyvuose savanorių sąrašuose pavyko rasti jo pavardę – buvo aišku, kad tarnauti kariuomenėje galėjo tik Lietuvos pilietis. Tai tapo pagrindu suteikti man Lietuvos pilietybę", – sakė Bella. Prieš porą mėnesių, kai jai buvo suteikta Lietuvos pilietybė, moteris iš karto persikraustė nuolatos gyventi į Kauną.

Kolekcionuoja šypsenas

"Žmonės man išsikalba, nusišypso – man tai didžiausia dovana. Aš kolekcionuoju šypsenas. Kiekviena šypsena man verta milijono", – užsiminė lengvai bendrą kalbą su aplinkiniais randanti pašnekovė. – Iš kai kurių lietuvių išgirstu: jūs – pirma žydė, kurią sutinku savo gyvenime. Noriu, kad lietuviai kuo daugiau sužinotų apie žydus, noriu pasakoti apie savo tautą, noriu pasakoti ir apie tuos žmones, kurie gelbėjo žydus nuo holokausto." Pasak Bellos, reikia prisiminti holokaustą, nepamiršti, kad buvo žudomi ir kaimynai, tačiau nekaltinti vaikų ir anūkų už tėvų kaltes.

"Pasaulis nieko nepasimokė iš holokausto, nieko. Vėl žūsta nekalti žmonės, vėl vyksta karai", – pastebi pašnekovė. Pasiteiravus, ar ji pritaria dabartinei Izraelio politikai nepripažinti Palestinos, neiti į derybas dėl Gazos Ruožo, iš Bellos išgirstu netikėtą atsakymą: "Aš nekritikuoju valdžios sprendimų. Mes ją išrinkome, dabar tegul ji dirba."

Bella stebisi mažu rinkėjų aktyvumu Lietuvoje. "Lietuviai sako: ai, nebalsuosiu. O paskui pyksta, kad valdžia nepatinka. Tai eikite balsuoti, patys rinkite savo valdžią! – ragina Bella, besiruošianti balsuoti Seimo rinkimuose. – Rinksiu ir Lietuvos valdžią, kai ateis laikas – ir Izraelio. Tam nebūtina toli keliauti – galiu balsuoti per ambasadą Vilniuje."

Moteris užsimena, ko iš žydų galėtų pasimokyti lietuviai: "Žydai – vieningi, jie brangina Izraelį, ir lietuviai turėtų branginti Lietuvą. Anksčiau dažnai skraidydama iš Izraelio į Lietuvą sutikdavau daug jaunų žmonių – lietuvių emigrantų. Nuo jų išpasakotų istorijų man vis dar skauda širdį. Išvažiuoja su vaikais, o juk jautresniam vaikui tokia didžiulė gyvenimo permaina gali sužaloti gyvenimą. Lietuva turėtų investuoti, kad jauni žmonės neišsivažinėtų."

Gerbia tikinčiuosius

Namas, kuriame Bella nuomojasi butą – vos per keletą namų nuo Kauno choralinės sinagogos. Tačiau į sinagogą moteris sakosi neinanti. "Aš laisvamanė, tačiau gerbiu tikinčius žmones. Izraelyje gyvenau šalia sinagogos. Tuomet šeštadieniais mano balkone nekabėdavo skalbiniai, pati neidavau ten parūkyti. Dabar, kai gyvenu Lietuvoje, mano namuose sekmadieniais neūžia skalbyklė, nejungiu dulkių siurblio. Gerbiu katalikų tradicijas, kuriems sekmadienis – šventa diena", – užsimena pašnekovė.

Bellai patinka lietuviškas maistas, tačiau čia ji pasigenda įvairiautautės virtuvės patiekalų, kurių be vargo galėdavo paragauti Izraelyje. "Kaunui labai reikėtų kelių Izraelio virtuvės restoranų, – įsitikinusi Bella. – Tačiau vietinis maistas čia geras. Mėgstu varškę, pasukas, vištos krūtinėlę. Sūnus man sako: gerai gyveni, mama, jei nuolatos vištos krūtinėlę valgai. Izraelyje ji brangi."

Moteris užsimena: ji norėtų, kad kuo daugiau lietuvių pamatytų Izraelį, įsitikintų, kad stereotipai apie šią šalį, jo žmones yra neteisingi. Izraelyje liko būrys Bellos draugų ir artimiausieji – sūnus ir dvi anūkės, su kuriomis močiutė jaučiasi labai artima. "Palaikyti ryšius su jais – nesudėtinga: yra skaipas, kitos programos. Tik naudokis", – Bella užsimena tiesiog telepatiškai jaučianti, kada sūnui, anūkėms reikia jos žodžio, patarimo.

Ar ji nesigaili sugrįžusi gyventi į Lietuvą? "Kaune aš kiekvieną dieną jaučiuosi laiminga. Ir reikalinga – jaučiu pareigą dirbti dviejų tautų labui. Čia turiu draugų, jų neskirstau į žydus ar lietuvius. Jau žinau, kur švęsiu Kalėdas, – eisiu pas kaimynę Saulę, jau turiu kvietimą", – šypsosi pašnekovė.

Giminė susitiks Lietuvoje

"Bella – išskirtinis žmogus", – sako neseniai Kaune lankęsis advokatas iš Tel Avivo Adi Leronas. Lietuvos pilietybės siekiantis litvako sūnus užsiminė, kad be jos pagalbos Kaune, kur jis ieško savo giminės pėdsakų, nebūtų išsivertęs.

A.Lerono tėvas Tuvija Urjasovičius, būdamas šešerių, su savo tėvais pasitraukė iš Lietuvos 1938 m. Šeima įsikūrė Izraelyje. Paragintas tėvo, A.Leronas nusprendė siekti Lietuvos pilietybės. Dokumentus jai gauti Izraelio pilietis pateikė prieš pusantrų metų. A.Leronas nesiryžo vertinti, ar reikalai pajudėjo įsigaliojus Pilietybės įstatymo pataisai. "Iš pradžių buvo problemų, nes čia niekas nerado mano tėvo gimimo liudijimo, įrodančio, kad mano tėvas gimė Lietuvoje. Aš tikiuosi gauti Lietuvos pilietybę kaip Lietuvos piliečio sūnus. Iš pradžių buvo rasti tik jo tėvų, mano senelių, gimimo liudijimai ir jų santuokos liudijimas. Man kaip teisininkui šie dokumentai atrodo pakankami, tačiau čia iš to buvo padaryta problema. Norint supaprastinti pilietybės suteikimo procedūrą, tokių problemų neturėtų kilti. Tačiau vėliau buvo rastas tėvo gimimo liudijimas, ir, tikiuosi, dabar jau nebebus jokių kliūčių pilietybei gauti ir tai ilgai neužtruks", – vylėsi advokatas.

A.Leronas užsiminė, kad norėtų Lietuvoje įsigyti butą kaip antrąją vietą gyventi. Kol kas idėją tik svarsto – investuotų tik gavęs Lietuvos pilietybę. "Renkantis tarp dviejų miestų, teikčiau pirmenybę Vilniui. Tiesa, Kaune aš buvau labai trumpai – vos 24 valandas. Tačiau Vilnius man pasirodė labiau vakarietiškas miestas. O Kaune reikia investicijų norint, kad jis taptų modernia ir populiaria vieta", – pastebėjo pašnekovas. Jis apgailestavo, kad Kauno žydų ligoninė, kurioje gimęs jo tėvas, atrodo labai liūdnai. "Nesuprantu, kodėl Kauno meras nedaro jokių žingsnių, kad ji būtų atnaujinta. Ligoninė buvo svarbi institucija – ji turėtų būti išsaugota ateities kartoms", – įsitikinęs A.Leronas.

Grįžęs į Izraelį, A.Leronas ragina savo giminaičius taip pat siekti Lietuvos pilietybės. "Mes juk kilę iš Lietuvos. Be to, mūsų seneliai paliko Lietuvą ne savo noru – jie buvo priversti tai padaryti. Ir mes laikome savo teise išsaugoti Lietuvos pilietybę", – užsiminė A.Leronas, pavasarį planuojantis surengti Lietuvoje savo giminės susitikimą.