Išgyvenimo pamokos okupuotoje Lietuvoje

Tęsiame išskirtinį pasakojimą apie šimtametę kaunietę Birutę Fedaravičienę, ne vieno svarbaus Lietuvos įvykio liudininkę. Šįkart dėmesio centre – sunkūs Antrojo pasaulinio karo priešaušrio ir pirmieji pokario metai.

Iš Vilniaus – su ašaromis

Kai pagal 1939 m. spalio 10-ąją pasirašytą su SSRS sutartį atgavome Vilnių ir dalį jo krašto, sostinėje kelis mėnesius veikęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijai pavaldus Generalinis konsulatas perėjo Vyriausybės žinion. Buvusio konsulato darbuotojai pradėjo dirbti Vilniuje įkurtoje Vyriausybės įgaliotinio Vilniui ir jo kraštui įstaigoje, kuriai labai trumpai vadovavo Antanas Merkys. Jam tapus ministru pirmininku, įstaigai pradėjo vadovauti Kazys Bizauskas.

1940 m. birželio 15-ąją prasidėjusi sovietų okupacija apvertė žmonių gyvenimus ir šalies likimą aukštyn kojomis – K.Bizauskas buvo suimtas, o į jo vietą pasodintas Karolis Didžiulis, kurio tikroji pavardė Grosmanas.

"Su šiuo sovietiniu vadovu dirbau tik dvi savaites ir padaviau pareiškimą atostogoms nuo liepos 1-osios. Nusprendžiau, nors ir labai nenorėdama, išeiti ir daugiau nebegrįžti į šią įstaigą", – pašnekovė nurodė priežastis, kodėl atvyko į Kauną, kur apsistojo pas patėvio gimines Panemunėje, nes nenorėjo padaryti savo šeimai nemalonumų. Netrukus tai pasitvirtino – Vilniuje gyvenusi mama jai pranešė, kad jos buvo ieškoma. Tuo metu Birutė ilgai nedvejodama Kaune ištekėjo už gydytojo Petro Fedaravičiaus, su kuriuo buvo anksčiau susipažinusi Vilniuje.

Padėjo internuotoms rusėms

Pačioje karo pradžioje P.Fedaravičius vadovavo Petrašiūnų įmonių, o vėliau – ir Palemono valsčiaus ambulatorijoms, o žmona augino namie pirmąją dukrelę. Karo pradžioje, kaip prisimena B.Fedaravičienė, vokiečių kareiviai prievartaudavo Palemono plytinėje dirbusias, nespėjusias pasitraukti su sovietų armija, ruses. Šios darydavo viena kitai abortus ir mirdavo nuo kraujo užkrėtimo.

"Mano vyras buvo susipažinęs su vienu vokiečių armijos kariškiu austru, kuris labai nekentė Hitlerio. Per tą austrą mano vyras gaudavo didelių ampulių su raudonu skysčiu, kuris buvo naudojamas fronte nuo kraujo užkrėtimo. Žinoma, gaudavome tų ampulių ne už dyką – už lašinius. Taip vyras gelbėjo ruses nuo pražūties. Tačiau netrukus pradėjo siautėti šiltinė. Vyrui teko gelbėti ne vieną internuotą asmenį iš mirties nagų. Tarp tokių išgelbėtų buvo ir vienos inteligentiškos išvaizdos rusės dukrelė. Po kelerių metų paaiškėjo, kad tos moters vyras buvo aukštas SSRS kariuomenės Estijoje pareigūnas, vėliau labai padėjęs kalintam P.Fedaravičiui", – teigė pašnekovė.

Kaltinimą perkvalifikavo

Matydama nepaprastai sunkią internuotų rusių padėtį, B.Fedaravičienė, gerai mokėjusi vokiečių kalbą, parašė vokiečių valdžios atstovui prašymą leisti įsteigti rusių vaikams darželį.

"Aiškinau, kad tai bus naudinga – moterys galės visą dieną dirbti, mažiau sirgs, ir jų darbas dėl to bus našesnis. Ir ką manot – leido. Maža to, sugebėjome tiems vaikams parūpinti maisto. Be to, karo metais kiek galėjome, tiek padėjome žydams – ne vieną išgelbėjome nuo mirties, ir karo belaisviams ukrainiečiams. Beje, 1944 m. vasarą Petras prašyte išprašė iš vokiečių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio brolį Povilą, kuris buvo varomas darbams į Vokietiją", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Nepaisant daugybės humaniškų poelgių, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai P.Fedaravičius buvo įskųstas už ryšius su Birželio sukilimo aktyvistais, už jo teiktą partizanams pagalbą ir buvo apkaltintas tėvynės išdavimu. Tačiau sutuoktinei pavyko surinkti šimtus rusų karininkų žmonų, buvusių belaisvių ukrainiečių, išgelbėtų žydų parašų, kad šis žmogus yra daug gero jiems padaręs. Tad teismas perkvalifikavo ankstesnį kaltinimą į švelnesnį ir skyrė P.Fedaravičiui kalėti šešerius metus.

Pateko į saugumiečių irštvą

"Kai 1945 m. mano vyrą suėmė, su dukrelėmis tapau "banditskaja semja" (banditų šeima) ir negalėjau niekur gauti darbo. Maža to, nebegalėjau grįžti į butą, kurį užėmė vienas pažįstamas gydytojas, dirbęs pas vyrą. Tad apsistojau iš pradžių Pažaislyje, o vėliau įsikūriau Kaune. Buvusiam vyro viršininkui gydytojui Vladui Pampikui (beje, jis buvo vienas iš šimto garsiųjų šiauliečių Venclauskų užaugintų vaikų) pranešiau, kad išeinu į Saugumo rūmus ieškoti vyro. Jei negrįžčiau, prašiau dukreles perduoti mamai", – prisiminė B.Fedaravičienė.

Pranešusi saugumiečiams, kad turi labai svarbų reikalą pas jų viršininką, gavo leidimą pas jį užeiti. Pateko į buvusio Lietuvos saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio, saviškių suimto 1940 m. birželio 15-ąją, kabinetą su juodos odos baldais. Kauno MGB (KGB pirmtakės) vadas tikėjosi, kad B.Fedaravičienė atėjo įskųsti savo tautiečių, todėl įsiuto išgirdęs klausimą dėl vyro buvimo vietos.

Interesantė paaiškino, kad tarptautinė teisė garantuoja tokią informaciją šeimai per tris dienas. "Pamatytumėt, kaip jam pasidarė nepatogu... Pažadėjo po kelių dienų sužinoti ir pasiūlė ateiti. Suprantama, ten daugiau nepasirodžiau", – sakė pašnekovė.

Diplomatės gudrybė

"Iš saugumiečių patraukiau pas žydus, kurių anuomet buvo daug aukštuose sovietinės valdžios postuose. Ėjau prašyti pagalbos, nes gelbėjau žydus ne tik dirbdama Vilniuje Lietuvos generaliniame konsulate, bet tai darėme ir su vyru vokiečių okupacijos metais. Pasibaigus karui, nemažai žydų Kaune gyveno viename daugiabučiame name E.Ožeškienės g., prie sinagogos. Per vieną žydų šeimą pavyko sužinoti, kad Petras laikomas Kauno geležinkelininkų saugumo kontroliuojamo pastato rūsiuose", – prisiminė B.Fedaravičienė dar vieną žygį vyrui išvaduoti.

Anot pašnekovės, ji atsistojo į bendrą žmonių eilę su produktais ir įvairiais daiktais maišuose, kuriuos jie norėjo perduoti laikomiems minėtame rūsyje savo artimiesiems. Iš minios B.Fedaravičienė pasistengė išsiskirti elegantiška apranga, kad patrauktų šioje įstaigoje dirbusių saugumiečių dėmesį. Ir ji pasiekė tikslą – buvo pakviesta užeiti greičiau nei kiti.

Saugumiečio kabinete B.Fedaravičienės atsivesta vyresnioji dukra paprašė popieriaus ir pieštuko. Kol kaunietė buvo formaliai apklausiama, jos dukra nupiešė didelę saulę su spinduliais. Saugumietis pasidomėjo, kokia čia saulė, ir mergaitė, jos motinos nuostabai, pasakė, kad tai Stalino saulė. Maža to, ji paprašė ją perduoti tėveliui.

Saugumietis iškart paėmė mergaitę ant kelių, paglostė jos galvą. Tuomet B.Fedaravičienė jam diplomatiškai pasakė: "Matau, esate labai rūpestingas. Matyt, ir mano vyrui čia nieko netrūksta. Todėl perduokite jam tik šias nedideles dovanas", ir padavė jas saugumiečiui. Šis, suglumintas mažytės mergaitės ir jos motinos elgesio, pasakė pastarajai, kad kitą kartą ateidama čionai atneštų vyrui aukštaaulius batus ir šiltų drabužių.

Netikėtas prašymas

"Iš saugumiečio žodžių supratau, kad vyrą kažkur išveš. Gal į Sibirą. Buvau dėkinga už tokiu būdu pateiktą man informaciją ir kitą dieną viską atnešiau, tačiau Petro nepamačiau – jis jau buvo traukinyje, kuris turėjo išvykti Vilniaus link", – prisiminimai nunešė B.Fedaravičienę skausmingos praeities takais.

Vaikščiodama perone ir dairydamasi į vagonų langus ji išgirdo kviečiant kalbininko Jono Jablonskio sūnaus žmoną Jadvygą Žakevičaitę-Jablonskienę, su kuria buvo pažįstamos nuo Vilniaus laikų.

"Ji prašė skubiai nubėgti į K.Donelaičio g., kur gyveno giminės Landsbergiai, pranešti jiems, kad ji, kaip sakoma, nuoga ir basa vežama į Sibirą. Ji buvo suimta kaip inteligentų grupelės, rašiusios memorandumą į Vakarus dėl Lietuvos okupacijos, narė. Jos prašymą aš tuoj pat įvykdžiau", – tvirtino B.Fedaravičienė.

Garsios gydytojos taktika

Kol P.Fedaravičius kamavosi Vilniaus saugumiečių rankose, jo žmona buvo tarp tų, kurie ieškojo būdų, kaip išvaduoti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą patekusius Lietuvos skautų vyriausiojo skautininko plk. Juozo Šarausko dukrą Mariją, plk. Mečio Kareivos aštuoniolikmetį sūnų, pašnekovės patėvio brolį Jurgį Matulionį ir kt.

"Buvau gerai pažįstama su savo vyro pussesere, anuomet garsia gydytoja Aleksandra Ragaišiene-Bieliūniene, kuri buvo odos ir venerinių ligų specialistė. Ji pasiūlė besigėdijantiems vaikščioti gydytis į viešą įstaigą buvusiems rusų kariškiams – jie anuomet užėmė įvairias aukštas pareigas teismuose ir panašiose institucijose – ateiti į jos namus Kęstučio–A.Mickevičiaus g. sankirtoje. Mat jos namuose tebebuvo tarpukariu čia veikęs odos ir venerinių ligų kabinetas. Štai ten ji gydė tuos kariškius, parūpindavo jiems bilietų ir kartu su jais eidavo į teatrą, o po to kviesdavo į namus vakarienės. Tas vakarienes svečiams paruošdavo gydytojos namų šeimininkė iš mūsų atneštų produktų, kuriuos įvairiais kanalais gaudavome iš Darbininkų aprūpinimo organizacijos, vadintos ORS‘u (organizacija rabočego snabženija)", – pasakojo B.Fedaravičienė.

A.Ragaišienė-Bieliūnienė taip elgėsi vedama patriotiškų tikslų. Gydydama, vedžiodama į teatrus, vaišindama rusų kariškius, gydytoja prisijaukino net karinio tribunolo atstovus.

"Tad netrukus mes gavome iš jos pavedimą pranešti kalėjime sėdintiems anksčiau minėtiems asmenims, ką ir kaip sakyti jų tardymų metu. M.Šarauskaitė viską padarė, kaip buvo pamokyta, ir buvo paleista į laisvę, o štai plk. M.Kareivos sūnus nepakluso – per teismo posėdžius pasakė, kad atsakys į klausimus tik tuomet, kai teisme ant sienos vietoje Stalino portreto kabos Vytis ir teis lietuviai. Tad A.Ragaišienės pastangos šiuo atveju buvo bevaisės", – atsiduso pašnekovė.

Netrukus kažkas iš lietuvių vis dėlto įskundė gydytoją dėl poveikio sovietiniams karo teismams Kaune. Ją suėmė. Norėjo suimti ir B.Fedaravičienę su bendražygėmis, kaip drauge su gydytoja dalyvavusias kalinių gelbėjimo operacijose, bet Birutė tuo metu buvo išvažiavusi į Vilnių.

Žvėriškai kankino

"Kai suėmė A.Ragaišienę-Bieliūnienę, nieko nelaukdama išlėkiau į Vilnių, kur vyko karo tribunolų pirmininkų posėdis. Jame dalyvavo tokio tribunolo Kaune pirmininkas. Per pertrauką aš pranešiau apie gydytojos suėmimą, jam išvažiavus į Vilnių. Išgirdęs tai, minėto teismo pirmininkas susiėmė rankomis už galvos ir išlėkė į Kauną ne tiek jos, kiek savo kailio gelbėti. Viskas baigėsi tuo, kad gydytoją paleido, o pirmininką iškėlė dirbti į Ukmergę", – pasakojo B.Fedaravičienė.

Drauge su bendramintėmis pašnekovė slaugė žiauriai sužalotą, insulto ištiktą A.Ragaišienę-Bieliūnienę, o gydė ją, ateidamas kas rytą, Kauno valstybinio universiteto rektorius gydytojas Juozas Kupčinskas su bendraminčiais. Tačiau gydytoja, gelbėjusi ir lietuvius, ir žydus, gyveno neilgai – mirė po antro tardymo, ištikta sunkaus insulto.

(Laukite tęsinio)



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nora

Nora portretas
Man įdomu būtų žinoti, ši persona turi labai gerą atmintį, ar ji rašė dienoraštį.Tokių metų taip kalbėti ir reikšti mintis, retas atvejis. Pagarba.

klaustukui

klaustukui portretas
yra dar žmonių nieko nežinančių apie patriotą prof. J.Kupčinską, tikslingai nusistačiusių prieš dabartinį merą A.Kupčinską, bet labai vertinančių milicininką matijošaitį? O gal klystu?

klaustukas

klaustukas portretas
gydė prof. Kupčinskas, mūsų mero senelis??? kitaip ir būt negali, žinoma
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių