Gyvenimas po komos: garsaus leidėjo nesupranta ir draugai

– Nebijokite, jis labai taikus, tik apuostys, – pradarius duris, kai meiliai užsipuolė milžiniškas Afrikos Rodezijos ridžbekų vados šuo Mugas, perspėjo 58 metų pražilęs barzdotas vyras. – Šie šunys varovai, medžioja liūtus. Net kažkada galvojau specialiai nuvesti į Zoologijos sodą prie liūto narvo ir pažiūrėti, kokia bus reakcija. Tiesa, kartą, eidami pro Halę, atvykus cirkui, matėme narvuose riaumojančius liūtus. Mugas liko abejingas. Jis daug vaikščioja su manimi – turime mėgstamą maršrutą Ąžuolyne...

– Japonai sako, kad žmogus kasdien turi nueiti 10 tūkst. žingsnelių.

– Tą planą ir vykdome, nors Mugas sensta – jau dešimti metai, dažnai susisuka į kamuoliuką. Bet žmonėms būtinai reikia vaikščioti, judėti. Įdomu tai, kad daug dirbdamas ir kitaip gyvendamas buvau sergantis, negaluojantis, o šiandien, po komos, ačiū Dievui, esu absoliučiai sveikas. Jau beveik septynerius metus nevartoju jokių vaistų, esu prieš juos kategoriškai nusiteikęs. Tai žmonių kvailinimas. Vaistai žmonėms nereikalingi. Tą patį patyriau ir aš, ir uošvė, kuri gyveno pagal vaistų grafiką: 10 val. – vieni, 12 val. – kiti, per pietus, vakare – treti. Pirmiausia reikia išvalyti savo organizmą, atsisakyti gyvulinės kilmės produktų.

– Ir pozityvus mąstymas?

– Taip. Tai mūsų programinė įranga. Tai yra mumyse. O kas yra programinė įranga? Siela. Ta maža dalelė. Svarbu, kaip mes dabar gyvename, kaip nugyvenome praėjusį gyvenimą. Beje, kad žmogus inkarnuojasi, kaip sako vaišnavai, anksčiau pripažindavo ir krikščionys, o Jėzus Kristus, nuo 13–14 metų iki, atrodo, 30-ojo gimtadienio, gyveno, keliavo, praktikavo Indijoje. Tai liudija atrasti pėdsakai ir dokumentai. Indijoje jo vardu yra bažnyčia Išua (Issa).

– Jei jus iki komos pažinoję žmonės paklaustų, kaip jūs gyvenate dabar?

– Nuostabiai, fantastiškai! – plačiai šypsosi. – Viskas priklauso nuo gerumo, jei širdyje randi savo Dievą. Ir jei atrandame savo sielą, ji suteikia ramybę, prasmę. Gyventi čia ir dabar. Kodėl būtina lėkti, skubėti? Bėgau, lėkiau, buvau prileidęs krūvas žurnalų... Na, ir kodėl reikia skubėti?

– Bet su savo žurnalais sukėlėte perversmą rinkoje – "Aha", "Laima", "Naminukas", "Pelėda", "Penki", "Virtuvė", "Edita", "Būrėja", "Žmonės" ir daugelis kitų...

– Labiausiai džiaugiuosi šiuo, – iš spintelės atsineša pirmąjį "Aha" numerį. – Išleidome kartu su a.a. Lietuvos kryžiažodžių tėvų Algiu Šeduikiu. Mįslės, kryžiažodžiai, galvosūkiai. "Laima" buvo iššūkis žurnalui "Tarybinė moteris", kuris kažkada turėjo pusės milijono tiražą! Apie žurnalą "Žmonės" galvojau labai seniai...

– "Žmonės" – tuštybės, blizgučių, paviršutiniško, glamūrinio gyvenimo atspindys. Likimo ironija, bet po komos dabar vertinate kitokius dalykus...

– Absoliučiai sutinku. O tada "Žmonių" mintį nusižiūrėjau nuo žurnalo "Viva". Bet galinga imperija sušlubavo būtent pradėjus leisti žurnalą "Žmonės". Patyriau didelių nuostolių – daugiau nei milijoną. Kažkas iš pradžių žmonėms netiko. Mažai bulvaro, popso... Pardaviau estams, jiems skrupulingai papasakojęs planą. Ir nuo 20 tūkst. tiražo jis pakilo iki 70, 80 tūkst., o po metų kaip raketa pasiekė 120 tūkst. tiražą!

– Jūs pats tuomet gyvenote kaip raketa?

– Ugnis nedegs, kur niekas jos neuždegs ir nesuteiks energijos. Jei degsi – gali tuo uždegti ir kitus, jei smilksi – nieko nebus. Turi žinoti, ką darai, kodėl, kur eini ir kaip eini.

– Jūs lyginote, koks buvote iki infarkto, kai patyrėte komą, ir koks tapote po to?