Geriausių Kauno mokytojų darbas nesibaigia skambučiu

Metai svajonės nepakeitė, o tik dar labiau sustiprino – baigusi vidurinę, mergina pasirinko pedagogo profesiją. Tiesa, toks pasirinkimas ypač nuvylė Ilonos tėvus.

"Jie tikėjosi, kad studijuosiu mediciną ar bent jau tuo metu prestižinius maisto pramonės mokslus", – apie tvirtą savo apsisprendimą, kurio nepalenkė net tėvų valia, pasakojo I.Knyzelienė.

Dvidešimt metų atidavusi buvusiai Kalniečių vidurinei mokyklai, "Saulės" gimnazijoje racionalioji matematikė skaičiuoja jau dešimtą rudenį ir tikina, kad pedagogo darbas nesibaigia sulig skambučiu, skelbiančiu pamokų pabaigą.

"Esu reikli sau, todėl reikli ir moksleiviams, – mintis tarsi dar vieną matematinę formulę dėstė I.Knyzelienė. – Pasakyk anekdotą, kelis kartus išleisk iš pamokų ir tapsi pigiai populiarus. To aš nesiekiu. Žinau viena – mokinius mes ugdome ne tuo, ką sakome, o tuo, kas esame."

Nemokote siuvėjo

Tiesa, jos pėdomis pasekė vos viena mokinė – mergina, kurią I.Knyzelienė prisiminė tik kaip vidutinę matematikę, siekti savo didžiosios gyvenimo svajonės nusprendė Vytauto Didžiojo universitete.

"Ji labai norėjo būti mokytoja, tik nežinau, ar tebedirba šį darbą. Matematiką kaip dalyką galima išmokti, tačiau tomis žiniomis dalytis su kitais – menas. Jis, kaip ir gebėjimas valdyti minią, duotas ne kiekvienam", – nors tiesiai to ir nepasakė, skvarbus matematikos mokytojos ekspertės ir įvairių mokymo priemonių bendraautorės žvilgsnis išdavė, kad mokinius ji valdo be žodžių.

Pripažinusi, kad pedagogo profesija Lietuvoje yra neįvertinta, I.Knyzelienė dėl to kaltino šalies politiką. Esą, jei valdžioje sėdintieji rodytų daugiau pagarbos mokytojams, o pačią pedagogo profesiją pripažintų prestižine, dauguma gerai besimokančiųjų, baigę vidurines, savo ateitį svajotų sietų ne su teisės ar medicinos mokslais, bet su mokykla.

"Dabar neretai girdime sakant, kad visi tie, kurie niekur neįstoja, eina kur? Į pedagoginį", – dėl klaidingai suformuoto visuomenės požiūrio apgailestavo mokytoja. Gal todėl jai ir kitiems mokytojams neretai tenka atremti ir tėvų kaltinimus, esą šie neišmano, kas geriausia jų vaikams ir kaip juos reikia mokyti.

"Ar nuėję pas siuvėją aiškinate, kaip siūti? Greičiausiai ne. Pasakote tik tiek, kokio modelio norite, bet, kaip dygsniuoti, nemokote", – pečiais gūžčiojo pašnekovė.

Svarbiausia – jausmas

Keli dešimtmečiai, pasak I.Knyzelienės, pakeitė ne tik vaikus, tėvus ar mokytojus, pasikeitė ir pati mokykla. Kadaise nuo kolegių klegesio skambėjusios mokytojų kambario sienos dabar skęsta tyloje. Popierinius dienynus seniai pakeitė elektroniniai, todėl mokytojai čia beveik nesusitinka.

"Taip patogiau. Juk mokytojo darbas nėra vien tik popierių pildymas ar pusmečių vidurkių vertinimas. Tiesa, visiškai elektronika nepasikliaunu. Savo stalčiuje turiu ir popierinius užrašus. Maža ką", – Metų mokytoja pripažinta matematikė pastebėjo, kad gyvų gėlių kol kas dar nepakeitė elektroniniai moksleivių laiškai. – Smagu jas gauti, tačiau visuomet pabrėžiu, kad svarbu ne kiek, o kaip."

Esą nė vienas mokytojas neskaičiuoja ir neatsimena, kiek tulpių ar kardelių glėbyje nešė rugsėjo 1-ąją. Kur kas svarbiau, su kokiais jausmais mokinys jam tądien teikė nors ir vieną gėlės žiedą.

"Kas yra geras mokytojas? Atsakysiu žodžiais, kuriais visuomet kreipiuosi į mokinius. Su vaikais stoviu vienoje pusėje, o ne prieš juos. Jei jie nenorės, viena nieko nepadarysiu. Mano tikslas – uždegti, duoti ir kažką palikti", – pokalbį baigė I.Knyzelienė.

Komanda ir pagarba

Išgirdusi tą patį klausimą, Kauno Valdorfo darželio "Šaltinėlis" auklėtoja Rima Tamašauskienė ilgai negalvojo ir pagarbą vaikui įvardijo svarbiausia gero auklėtojo savybe.

"Vaiką turi mylėti tėvai, o mes, specialistai, turime žinoti, ką jam duoti, – tikino trečioji Metų mokytojo įvertinimą pelniusi pašnekovė. – Žinoma, geram auklėtojui labai svarbu jį supantis kolektyvas. Subūrus stiprią komanda darbas lengviau einasi, o vaikas jaučiasi saugus."

Iš Suvalkijos kilusi R.Tamašauskienė augo pedagogų šeimoje – jos mama taip pat buvo auklėtoja. Tiesa, pati Rima darželio niekada nelankė. Nepaisant to, baigusi vidurinę mokyklą, ji pasuko pedagoginiu keliu, kuris tik ką mokslus Klaipėdos universitete baigusią merginą 1982 m. atvedė į Kauną, o 1996 m. – į Kauno Valdorfo darželį "Šaltinėlis. Tais metais čia susikūrė pirmoji grupė, kurioje pradėta taikyti iš Vokietijos atkeliavusi vaikų ugdymo sistema.