Likimo pirštas

Kai Juozo Grušo meno gimnazijos budėtoja iš tolo pirštu bakstelėjo į vaikų apsuptą jauną vyrą, minutėlę suabejojome, ar tai tikrai tas pats Artūras, kurio ieškome. Simpatiškas rudakis labiau priminė vyresniųjų klasių moksleivį nei mokytoją, pelniusį šių metų geriausiojo vardą.

"Artūrai, pas tave atėjo", – nuskambėjus šiems vedlės žodžiais abejonės dingo.

Muzikos ir etnokultūros mokytojui Artūrui Sinkevičiui, kuris netrukus prie mūsų priartėjo, vos trisdešimt šešeri ir kone pusę jų kaunietis atidavė mokyklai. Išsipildžiusi svajonė ar atsitiktinumas?

"Likimas", – nedaugžodžiavo vyras, vyresnio amžiaus kauniečiams ir liaudiškos muzikos mylėtojams labiau žinomas kaip buvęs LRT laidos "Duokim garo!" vedėjas, o vaikams – lėlių teatro spektaklio "Molinis sapnas" kompozitorius ir atlikėjas.

Mokantis dešimtoje klasėje, A.Sinkevičiui ateitis atrodė miglota, o save matė nebent staliaus dirbtuvėse su obliu rankose. Vis dėlto baigęs vidurinę jaunuolis įstojo į Kauno maisto pramonės mokyklą, o laisvu metu dirbo sargu. Neaišku, kiek studentas būtų sargavęs, jei ne auklėtoja, "Ąžuolo" vidurinės mokyklos, kurioje jis lankė folkloro ir žygeivių klubą "Gilė", etikos mokytoja Eglė Černevičienė. Stvėrusi vietoje nenustygstantį jaunuolį už parankės, vieną dieną ji pasibeldė į Juozo Grušo meno gimnazijos direktorės kabineto duris.

"Kaip dabar pamenu jos žodžius: "Artūras turi dirbti mokytoju. Jis padarys daug gerų darbų." Nuo tos dienos praėjo lygiai penkiolika metų", – pašnekovas likimui dėkingas ir už tai, kad buvo priverstas baigti pedagogikos studijas Vilniaus universitete. Be jų nebūtų galėjęs tęsti darbo mokykloje.

Lepinamas dėmesiu

Prisiminęs savo paauglystę ir akimirkas, kai nuobodulys merkdavo akis, A.Sinkevičius žino raktą į sėkmingą pamoką.

"Girdėjau, buvo toks mokytojas, kuris kaskart į savo kreiduotą kišenę kišdamas ranką sakydavo: "O dabar aš iš jos ištrauksiu..." Kaip, manote, ką? Tą pačią kreidą. Vis dėlto jam pavykdavo sukurti intrigą. Kaip ir grupei "Bix", kurios nariai prieš vieną dainą tradiciškai pasakodavo anekdotą apie kiaulę, – įkvepiančiais pavyzdžiais, padėjusiais jo darbui, dalijosi mokytojas. – Aš kreidos neturiu, o iš gitaros dėklo dažniausiai traukiu kiaušinį-barškutį."

Lyg medus bites A.Sinkevičius mokinius traukia ne tik  bendravimu. Daug keliaujančio, festivalius organizuojančio ir juose koncertuojančio A.Sinkevičiaus arsenale – dešimtys muzikinių instrumentų, kuriuos dauguma tėra matę televizoriaus ekrane.

"Sakykit, ar daug mokytojų į pamoką gali atsinešti dūdmaišį? Turbūt ne. Galiu parodyti ir net pagroti didžeridū. Šį instrumentą įsigijau iš aborigenų viešėdamas Australijoje", – pasakojo koja kojon su naujovėmis žengiantis A.Sinkevičius. Nenuostabu, kad žinią apie atšaukiamą susitikimą ar pasikeitusius planus jis praneša ne telefonu, o žinutėmis socialiniame tinkle "Facebook", kuriame jaunimas mirksta kiauras dienas.

"Žmona vis sako, kad save sendinu. O kolektyvas džiaugiasi ir sako, kad reikėtų dar daugiau jaunų žmonų. Kaip jaučiuosi pats? Kažkada stovėjau su dokumentais prie raštinės, o šalia trypčiojo dvyliktokės. Žiūri į mane ir klausia: "Į kokią klasę eisi?" Tik pamačiusios po pažastimi žurnalą suprato, kad kartu su jomis suole nesėdėsiu", – smagiai nusijuokė A.Sinkevičius.

Reikli sau ir kitiems

Skirtingai nei pašėlęs J.Grušo meno gimnazijos muzikas, kaunietė Ilona Knyzelienė dar vaikystėje žinojo, kad bus mokytoja. Draugėms kieme lakstant su baltais chalatais ir medicininiais švirkštais, ji po pažastimi spaudė dienyną, kuriame nerangia vaikiška rankele raitydavo pažymius.

Metai svajonės nepakeitė, o tik dar labiau sustiprino – baigusi vidurinę, mergina pasirinko pedagogo profesiją. Tiesa, toks pasirinkimas ypač nuvylė Ilonos tėvus.

"Jie tikėjosi, kad studijuosiu mediciną ar bent jau tuo metu prestižinius maisto pramonės mokslus", – apie tvirtą savo apsisprendimą, kurio nepalenkė net tėvų valia, pasakojo I.Knyzelienė.

Dvidešimt metų atidavusi buvusiai Kalniečių vidurinei mokyklai, "Saulės" gimnazijoje racionalioji matematikė skaičiuoja jau dešimtą rudenį ir tikina, kad pedagogo darbas nesibaigia sulig skambučiu, skelbiančiu pamokų pabaigą.

"Esu reikli sau, todėl reikli ir moksleiviams, – mintis tarsi dar vieną matematinę formulę dėstė I.Knyzelienė. – Pasakyk anekdotą, kelis kartus išleisk iš pamokų ir tapsi pigiai populiarus. To aš nesiekiu. Žinau viena – mokinius mes ugdome ne tuo, ką sakome, o tuo, kas esame."

Nemokote siuvėjo

Tiesa, jos pėdomis pasekė vos viena mokinė – mergina, kurią I.Knyzelienė prisiminė tik kaip vidutinę matematikę, siekti savo didžiosios gyvenimo svajonės nusprendė Vytauto Didžiojo universitete.

"Ji labai norėjo būti mokytoja, tik nežinau, ar tebedirba šį darbą. Matematiką kaip dalyką galima išmokti, tačiau tomis žiniomis dalytis su kitais – menas. Jis, kaip ir gebėjimas valdyti minią, duotas ne kiekvienam", – nors tiesiai to ir nepasakė, skvarbus matematikos mokytojos ekspertės ir įvairių mokymo priemonių bendraautorės žvilgsnis išdavė, kad mokinius ji valdo be žodžių.

Pripažinusi, kad pedagogo profesija Lietuvoje yra neįvertinta, I.Knyzelienė dėl to kaltino šalies politiką. Esą, jei valdžioje sėdintieji rodytų daugiau pagarbos mokytojams, o pačią pedagogo profesiją pripažintų prestižine, dauguma gerai besimokančiųjų, baigę vidurines, savo ateitį svajotų sietų ne su teisės ar medicinos mokslais, bet su mokykla.

"Dabar neretai girdime sakant, kad visi tie, kurie niekur neįstoja, eina kur? Į pedagoginį", – dėl klaidingai suformuoto visuomenės požiūrio apgailestavo mokytoja. Gal todėl jai ir kitiems mokytojams neretai tenka atremti ir tėvų kaltinimus, esą šie neišmano, kas geriausia jų vaikams ir kaip juos reikia mokyti.

"Ar nuėję pas siuvėją aiškinate, kaip siūti? Greičiausiai ne. Pasakote tik tiek, kokio modelio norite, bet, kaip dygsniuoti, nemokote", – pečiais gūžčiojo pašnekovė.

Svarbiausia – jausmas

Keli dešimtmečiai, pasak I.Knyzelienės, pakeitė ne tik vaikus, tėvus ar mokytojus, pasikeitė ir pati mokykla. Kadaise nuo kolegių klegesio skambėjusios mokytojų kambario sienos dabar skęsta tyloje. Popierinius dienynus seniai pakeitė elektroniniai, todėl mokytojai čia beveik nesusitinka.

"Taip patogiau. Juk mokytojo darbas nėra vien tik popierių pildymas ar pusmečių vidurkių vertinimas. Tiesa, visiškai elektronika nepasikliaunu. Savo stalčiuje turiu ir popierinius užrašus. Maža ką", – Metų mokytoja pripažinta matematikė pastebėjo, kad gyvų gėlių kol kas dar nepakeitė elektroniniai moksleivių laiškai. – Smagu jas gauti, tačiau visuomet pabrėžiu, kad svarbu ne kiek, o kaip."

Esą nė vienas mokytojas neskaičiuoja ir neatsimena, kiek tulpių ar kardelių glėbyje nešė rugsėjo 1-ąją. Kur kas svarbiau, su kokiais jausmais mokinys jam tądien teikė nors ir vieną gėlės žiedą.

"Kas yra geras mokytojas? Atsakysiu žodžiais, kuriais visuomet kreipiuosi į mokinius. Su vaikais stoviu vienoje pusėje, o ne prieš juos. Jei jie nenorės, viena nieko nepadarysiu. Mano tikslas – uždegti, duoti ir kažką palikti", – pokalbį baigė I.Knyzelienė.

Komanda ir pagarba

Išgirdusi tą patį klausimą, Kauno Valdorfo darželio "Šaltinėlis" auklėtoja Rima Tamašauskienė ilgai negalvojo ir pagarbą vaikui įvardijo svarbiausia gero auklėtojo savybe.

"Vaiką turi mylėti tėvai, o mes, specialistai, turime žinoti, ką jam duoti, – tikino trečioji Metų mokytojo įvertinimą pelniusi pašnekovė. – Žinoma, geram auklėtojui labai svarbu jį supantis kolektyvas. Subūrus stiprią komanda darbas lengviau einasi, o vaikas jaučiasi saugus."

Iš Suvalkijos kilusi R.Tamašauskienė augo pedagogų šeimoje – jos mama taip pat buvo auklėtoja. Tiesa, pati Rima darželio niekada nelankė. Nepaisant to, baigusi vidurinę mokyklą, ji pasuko pedagoginiu keliu, kuris tik ką mokslus Klaipėdos universitete baigusią merginą 1982 m. atvedė į Kauną, o 1996 m. – į Kauno Valdorfo darželį "Šaltinėlis. Tais metais čia susikūrė pirmoji grupė, kurioje pradėta taikyti iš Vokietijos atkeliavusi vaikų ugdymo sistema.

"Kalbant atvirai, niekada nemaniau, kad išdirbsiu tiek metų", –  susirangiusi ant medinės vaikiškos kėdutės kalbėjo darželinukų auklėtoja.

Jėgas kompensuoja žinios

Valdorfo metodu siekiama tokių pat rezultatų, kaip ir tradiciniu ugdymu, holistinė pedagogika, pasak R.Tamašauskienės, turi kelis esminius skirtumus.

"Vaiko iki septynerių metų mes nemokome nei skaičiuoti, nei rašyti. Leidžiame jam vystytis. Darant tai anksčiau, sutrikdomas vaiko augimas", – aiškino pedagogė. Valdorfo metodikoje itin svarbus ir ritmas, kuris užtikrina harmoningą vaiko emocinę būklę. Tiesa, gyventi vaikų ritmu auklėtojai nepavyksta.

"Gyvenu pamainomis: vieną dieną dirbu rytais, kitą – popiet", – apie savo režimą pasakojo moteris. Laisvalaikis? Pasirodo, jis taip pat artimai susijęs su darželio veikla. Moteris prasitarė neseniai atradusi vilnos vėlimą ir puikiai šį pomėgį pritaikė darbe, kur vaikai žaidžia tik su mediniais ir medžiaginiais žaislais. Dabar šalia jų įsitaisė vilnonės avys, arkliai ir karvės.

"Dirbti su vaikais nėra lengva, todėl galvoju, kad tai turi daryti jauni žmonės. Nors, vienos paskaitos metu vokiečių dėstytojui uždavus klausimą, iki kelerių metų galima dirbti auklėtoju, šis atsakė: "Kol jauti, kad gali vaikui duoti." Todėl taip – jėgų gal turiu mažiau, bet jas kompensuoja mano sukaupta patirtis", –  apglėbusi vaikus, šyptelėjo R.Tamašauskienė.