Geriausių Kauno mokytojų darbas nesibaigia skambučiu

Likimo pirštas

Kai Juozo Grušo meno gimnazijos budėtoja iš tolo pirštu bakstelėjo į vaikų apsuptą jauną vyrą, minutėlę suabejojome, ar tai tikrai tas pats Artūras, kurio ieškome. Simpatiškas rudakis labiau priminė vyresniųjų klasių moksleivį nei mokytoją, pelniusį šių metų geriausiojo vardą.

"Artūrai, pas tave atėjo", – nuskambėjus šiems vedlės žodžiais abejonės dingo.

Muzikos ir etnokultūros mokytojui Artūrui Sinkevičiui, kuris netrukus prie mūsų priartėjo, vos trisdešimt šešeri ir kone pusę jų kaunietis atidavė mokyklai. Išsipildžiusi svajonė ar atsitiktinumas?

"Likimas", – nedaugžodžiavo vyras, vyresnio amžiaus kauniečiams ir liaudiškos muzikos mylėtojams labiau žinomas kaip buvęs LRT laidos "Duokim garo!" vedėjas, o vaikams – lėlių teatro spektaklio "Molinis sapnas" kompozitorius ir atlikėjas.

Mokantis dešimtoje klasėje, A.Sinkevičiui ateitis atrodė miglota, o save matė nebent staliaus dirbtuvėse su obliu rankose. Vis dėlto baigęs vidurinę jaunuolis įstojo į Kauno maisto pramonės mokyklą, o laisvu metu dirbo sargu. Neaišku, kiek studentas būtų sargavęs, jei ne auklėtoja, "Ąžuolo" vidurinės mokyklos, kurioje jis lankė folkloro ir žygeivių klubą "Gilė", etikos mokytoja Eglė Černevičienė. Stvėrusi vietoje nenustygstantį jaunuolį už parankės, vieną dieną ji pasibeldė į Juozo Grušo meno gimnazijos direktorės kabineto duris.

"Kaip dabar pamenu jos žodžius: "Artūras turi dirbti mokytoju. Jis padarys daug gerų darbų." Nuo tos dienos praėjo lygiai penkiolika metų", – pašnekovas likimui dėkingas ir už tai, kad buvo priverstas baigti pedagogikos studijas Vilniaus universitete. Be jų nebūtų galėjęs tęsti darbo mokykloje.

Lepinamas dėmesiu

Prisiminęs savo paauglystę ir akimirkas, kai nuobodulys merkdavo akis, A.Sinkevičius žino raktą į sėkmingą pamoką.

"Girdėjau, buvo toks mokytojas, kuris kaskart į savo kreiduotą kišenę kišdamas ranką sakydavo: "O dabar aš iš jos ištrauksiu..." Kaip, manote, ką? Tą pačią kreidą. Vis dėlto jam pavykdavo sukurti intrigą. Kaip ir grupei "Bix", kurios nariai prieš vieną dainą tradiciškai pasakodavo anekdotą apie kiaulę, – įkvepiančiais pavyzdžiais, padėjusiais jo darbui, dalijosi mokytojas. – Aš kreidos neturiu, o iš gitaros dėklo dažniausiai traukiu kiaušinį-barškutį."

Lyg medus bites A.Sinkevičius mokinius traukia ne tik  bendravimu. Daug keliaujančio, festivalius organizuojančio ir juose koncertuojančio A.Sinkevičiaus arsenale – dešimtys muzikinių instrumentų, kuriuos dauguma tėra matę televizoriaus ekrane.

"Sakykit, ar daug mokytojų į pamoką gali atsinešti dūdmaišį? Turbūt ne. Galiu parodyti ir net pagroti didžeridū. Šį instrumentą įsigijau iš aborigenų viešėdamas Australijoje", – pasakojo koja kojon su naujovėmis žengiantis A.Sinkevičius. Nenuostabu, kad žinią apie atšaukiamą susitikimą ar pasikeitusius planus jis praneša ne telefonu, o žinutėmis socialiniame tinkle "Facebook", kuriame jaunimas mirksta kiauras dienas.

"Žmona vis sako, kad save sendinu. O kolektyvas džiaugiasi ir sako, kad reikėtų dar daugiau jaunų žmonų. Kaip jaučiuosi pats? Kažkada stovėjau su dokumentais prie raštinės, o šalia trypčiojo dvyliktokės. Žiūri į mane ir klausia: "Į kokią klasę eisi?" Tik pamačiusios po pažastimi žurnalą suprato, kad kartu su jomis suole nesėdėsiu", – smagiai nusijuokė A.Sinkevičius.

Reikli sau ir kitiems

Skirtingai nei pašėlęs J.Grušo meno gimnazijos muzikas, kaunietė Ilona Knyzelienė dar vaikystėje žinojo, kad bus mokytoja. Draugėms kieme lakstant su baltais chalatais ir medicininiais švirkštais, ji po pažastimi spaudė dienyną, kuriame nerangia vaikiška rankele raitydavo pažymius.