Geriausias mokytojas tas, kuris laisvas

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Kauno "Metų mokytojos" titulą pelniusios pedagogės savo darbo pinigais nematuoja. Geriausias atpildas už jį – gėlės žiedas, vaikų piešiniai, pilna klasė ir eilėraščio eilutė be klaidų.

Keliai į Kauną

Išgirdusi klausimą, ar tai ji viena geriausių metų mokytojų, Rita Migonienė sutriko. Kitame laido gale trumpam pasigirdo tyla, o po jos sekė netikėtas atsakymas.

"Įsivėlė klaida. Aš tikrai nesu geriausia", – nuopelnų kratėsi pradinių klasių mokytoja, o įspeista į kampą, galiausiai sutiko paatvirauti. Rinktis pedagogo profesiją, ją esą pastūmėjo ne tėvai, giminės ar draugai, o mokykloje sutikti pedagogai, kuriems net ir praėjus daugybei metų moteris negailėjo gerų žodžių.

"Gal ir nevertėtų to rašyti spaudoje, – dieną, sugriovusią tikėjimą, kad mokytojai – žeme vaikštantys dievai, besišypsodama prisiminė moteris. – Auklėtojos krepšyje kartu su bendraklasiais atsitiktinai pastebėjome kyšantį batono kampą. Mums – mažiems vaikams, kurie mokytoją laikė kažkuo, kuris aukščiau visos buities, buvo taip keista ir netikėta, kad ji valgo!"

Po studijų Klaipėdoje, o vėliau dar ir Vilniaus universitete Rita įsikūrė Kaune, kur jau gyveno jos tėvai. Netrukus jauna specialistė įsitvirtino Panemunės pradinėje mokykloje ir pradinukus ugdo jau 26 metus.

"Pirmokai labai mieli. Su antrokais smagu dirbti, o su trečiokais ir ketvirtokais – diskutuoti", – pastarųjų amžiaus grupę pavyzdžiu iliustravo pedagogė. – Praėjusiais metais tarp vaikų kilo ginčas – kažkas prisiminė seną nuoskaudą. Tada vienas berniukas atsistojo ir pasakė: atsimenate, ką skaitėme knygoje "Berniukas ir žuvėdra"? Praeitis – pelenai, rytdiena – malkos, o ugnis dega šiandien. Vargu ar dažnas dešimtokas taip būtų sugalvojęs."

Tokios minutės, anot pedagogės, leidžia suprasti, kad jos darbas nenuėjo perniek, o jos žodžiai nusėdo žiniomis vaiko galvoje ir jo širdyje.

Vaikai beveik nepasikeitė

Paklausta, mokytoju gimstama ar juo tampama, R.Migonienė susimąstė, o galiausiai suformulavo atsakymą, iliustruotą asmenine patirtimi – universitetas paruošia mokytojus, tačiau pasisekimą, žinias verčiant praktika, lemia ne diplomas.

Gali turėti žinių, bet nemokėti jomis dalytis su kitais. Gebėjimą būti mokytoju, geru mokytoju, lemia asmeninės savybės.

"Gali turėti žinių, bet nemokėti jomis dalytis su kitais. Gebėjimą būti mokytoju, geru mokytoju, lemia asmeninės savybės. Viena jų – kantrybė. Kantrybė atsakyti į tą patį klausimą dešimt kartų ir nesupykti, jei vaikas paprašys į jį atsakyti vienuoliktą", – apie stipriąsias savo puses, kurios mokytojo darbe lėmė tik dalį sėkmės kalbėjo Panemunės pradinės mokyklos ilgametė pedagogė. Likusi pusė – žinios, kurias ji kasdien geria į save tam, kad vėliau pasidalytų su smalsiais pradinukais.

"Bėga metai, keičiasi ugdymo turinys, tačiau daugiausia man tenka mokytis bendravimo, psichologijos ir naujo požiūrio, – Apie pokyčius, kurie mažiausia liečia vaikus, kalbėjo pradinių klasių mokytoja. – Jie beveik tokie patys kaip ir anksčiau – linksmi, smalsūs, džiaugsmingi. Tiesa, kiek sunkiau susikaupia ir išlaiko dėmesį prie ilgesnės apimties teksto, nes yra pratę prie išmaniųjų įrenginių. Tenka jiems įrodyti, kad knyga – nuostabus dalykas."

Istorikė arba Danutė

Baigdama pokalbį, artėjančios Mokytojų dienos proga R.Migonienė kolegoms linkėjo laisvės ir drąsos. Esą tik tada, kai tikėsi savimi, vaikams galėsi būti pavyzdžiu ir autoritetu.

"Ir dar linkiu nematuoti darbo pinigais", – kolegės mintims daugiau svorio suteikė antroji Metų mokytoja Danutė Sabaliauskienė. Kauno jaunimo mokykloje moteris jau 22 metus dėsto Lietuvos ir pasaulio istoriją, o savąją šioje ugdymo įstaigoje ji pradėjo rašyti nuo skelbimo "Kauno dienoje".

"Pamačiau eilutę laikraštyje, kad mokykla ieško istorijos mokytojo. Galvoju – pabandysiu. Netrukus sulaukiau direktoriaus Tomo Lagūnavičiaus skambučio ir kvietimo susitikti", – tolesne įvykių eiga intrigavo moteris.

Jauna specialistė nė nenutuokė, kad visą vasarą jai teks nuolat įrodyti savo lankstumą ant gimnastikos įrenginių, bendrauti su psichologu ir atlikti pačius keisčiausius testus. Trijų mėnesių iššūkį vainikavo renginys sporto aikštėje, kur mokiniai rinkosi būsimus mokytojus. Tąsyk dauguma jų apspito Danutę.

"Būtent taip – vardu, jie mane vadina ir dabar. Kartais dar šaukia istorike. Pavardės turbūt niekas nežino, todėl jei ateitumėte į mokyklą ir paklaustumėte, kuriame kabinete dirba Sabaliauskienė, nė vienas jų neatsakytų, – Apie nepertraukiamą, metų metus besitęsiantį savo ir moksleivių ryšį kalbėjo pedagogė. – Gatvėje prieina suaugęs vyras, sveikinasi, galvoju, kas jis toks? Pasirodo, buvęs mokinys."

Vaikai nemeluoja

Moteris neslėpė, kad bendrauti su vaikais jai niekada nebuvo sunku. Veikiausiai dėl ribų, kurias, priešingai nei kiti mokytojai, ji tirpdo, o ne brėžia.

Rasti bendrą kalbą moteriai padeda ir jos jaunatviškas būdas. Iki dabar D.Sabaliauskienė su šypsena prisimena išvyką į Karklę, kurios metu dėl netinkamos avalynės mokytoja Nida sulaukė pastabų iš moksleivių. Išdidžiai dirstelėję į Danutės avimus "Adidas" sportinius batelius, vaikai tąsyk rėžė, kad visos mokytojos turėtų sekti jos pavyzdžiu.

"Turiu būti jaunatviška, nes dirbu jaunimo mokykloje. Be to nenoriu būti ta, kuri jiems skaito moralus, kuri moko, kaip reikia gyventi. Vaikai, su kuriais dirbu, ir taip nuskriausti gyvenimo, todėl noriu būti jų drauge, – Paklausta, ar jai tai pavyksta, moteris atsakė šypsena. – Vaikai nemoka meluoti – jie pasirenka žmogų. Gimnazijoje geras mokytojas tas, kuris sugeba išmokyti. Mūsų mokykloje geras mokytojas tas, kuris sugeba išklausyti."

Todėl Danutės pamokoje tuščių suolų beveik niekada nebūna. Moksleiviai su savo numylėtine kalba, diskutuoja, juokauja, o kai rūpesčiai slegia širdį – kniaubiasi į jos petį.

"Iki tol dirbau internate Lazūnų gatvėje. Būdavo, dienų, kai savo dukras smarkiai nuskriausdavau, nes namo grįždavau tik apie 23 val. Ateina vaikas ir sako: nusižudysiu. Sėdi, kalbi, nes negali imti ir palikti. Sąžinė sugraužtų, jei kas atsitiktų, – Žvelgdama pro automobilio langą į krentančius lapus, moteris akimirką susimastė apie savo kelią šioje žemėje. – Gal tokia mano misija? Todėl kai autobuse išgirstu sakant "kas per vaikai", gėdiju žmones sakydama, kad jie – visų mūsų vaikai."

Svetimos bėdos slegia? Anaiptol. Moteris jas išgyvena kaip savų vaikų, o kai pasidaro nepakeliama, viską nuplauna baseine vandeniu.

"Dar mėgstu skaityti istorines knygas. Dievinu teatrą ir gėles, – Beje, margaspalviai kardeliai, kuriuos vaikai mokytojams teikia Rugsėjo 1-ąją, anot istorikės, buvo vienas iš motyvų, kodėl ji pasirinko šią profesiją. – Daugiau ar mažiau, bet gaunu jų visuomet. Patys suprantate, ne visi vaikai išgali nupirkti gėlių, tačiau dar nebuvo tokios Rugsėjo 1-osios, kad namo pareičiau tuščiomis."

Rado puikų sprendimą

"Atvykote pas mūsų žvaigždę?" – išvydusi "Kauno dienos" žurnalistus tarpduryje, jau po akimirkos geriausiosios kabineto durų rankeną klibino besišypsanti Kauno lopšelio-darželio "Rasytė" direktorė. Už jų, tarsi Alisa veidrodžių karalystėje, mus sveikino trečioji Metų mokytoja – Eglė Žičkuvienė.

"Vaikams labai svarbu matyti savo burną ir liežuvį, todėl čia mes praleidžiame nemažai laiko", – ant nedidukės medinės kėdutės, kaip tai kasdien daro lopšelio-darželio pabiručiai, įsitaisė specialistė. Dar viena akimirka ir, žvelgdama į savo atvaizdą veidrodyje, moteris grįžo į vaikystę, kai tvarstydama pliušinių meškinų ir didžiaakių lėlių rankas ar kojas, svajojo tapti vaikų gydytoja. Minčių, kad norėtų stovėti klasėje prieš kelias dešimtis mokinių, jos galvoje tuo metu nebuvo.

Logopedo darbas – tai ne tik vaikai. Tai ir jų tėvai.

"Pasirinkusi logopedės profesiją, radau sprendimą – suderinau pagalbą vaikams su šiek tiek medicinos", – keliu, kuriuo eina jau daugiau nei dvidešimt metų, džiaugėsi lopšelio-darželio logopedė. Kasdien jai tenka bendrauti su 3–7 metų vaikais, turinčiais kalbos ir kitų komunikacijos sutrikimų. Kasdien E.Žičkuvienė mažuosius moko išgirsti garsus, diferencijuoti juos ir jungti į visumą.

"Logopedo darbas – tai ne tik vaikai. Tai ir jų tėvai", – apie svarbų pastarųjų vaidmenį mokymo procese kalbėjo moteris. E.Žičkuvienė neslėpė, kad dabartiniai tėvai – apsiskaitę ir daug žinantys, todėl bendrauti su jais ne visuomet būna paprasta.

"Pasitaiko tėvų manančių, kad jie puikiai išmano logopedo darbą. Tokiais atvejais turime priimti informaciją iš jų lūpų ir pateikti savąjį variantą. Tai yra menas", – palikusi suaugusiųjų, pašnekovė grįžo į kur kas mielesnį vaikų pasaulį, kuriame – spalvoti žaislai, smėlio pilys ir lėlių namai.

Verkia kartu su tėvais

Moteris juokavo, kad dirbdama su lopšelinukais ir darželinukais, ji privalo ne tik tobulinti savo profesinius įgūdžius, bet ir domėtis mažųjų pasaulio naujovėmis. Esą labai svarbu nesupainioti – ar po pažastimi keturmetė tądien spaudė mergaičių numylėtinę Elzą ar jos seserį Aną.

"Žinau, kad kažkada buvo Tomas ir Džeris, po jų – Simpsonai. Dabar atėjo Kakės Makės laikas", – šyptelėjo simpatiška šviesiaplaukė, kurią kaip ir prieš tai kalbintą Kauno jaunimo mokyklos istorikę, mažieji bičiuliai neretai šaukia vardu. Dėl to esą pasitaiko kuriozinių situacijų.

"Jei tėvai klausia vaikų, ar šie buvo pas logopedę, labai dažnai išgirsta atsakymą "ne". Todėl patariu klausimą formuluoti kitaip: ar šiandien buvai pas Eglę? Tada seka ilgas nuostabos šūksnis: aaaa, pas Eglę tai buvo!" – nusijuokė moteris, dėl savo jaunatviško būdo ir tokios pat išvaizdos sulaukianti komplimentų iš mažiausių lopšelio-darželio džentelmenų. Antai vienas berniukas kone kasdien pagiria naują moters suknelę, dailiai sušukuotus plaukus ar nuoširdžią šypseną.

"Smulkmena? Kažkam – taip, o man tai pats geriausias atlygis už darbą", – ranką prie krūtinės pridėjo specialistė. Širdis joje esą dažniau ima plakti ir tada, kai kalbos problemų turėjęs vaikas, darželio-lopšelio šventėje, stebint susirinkusiųjų miniai, pasako kelias eilutes atmintinai. Ašaras tokiomis akimirkomis braukia ir tėvai, ir ji pati.

"Prisimenu vieną mergaitę. Ateinu į grupę, ji stovi kampe ir beria žodžius vieną po kito: raudonas, ridikas, robotas. Pamačiusi mane ji pribėgo nesitverdama džiaugsmu, kad pagaliau ištaria "r" garsą", – akimirkas, įprasminančias ne patį lengviausią darbą, brangino E.Žičkuvienė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaip

Kaip portretas
Norėčiau pamatyti"Danutės pamokoje tuščių suolų beveik niekada nebūna." Ten mokynių 13 tik ateina. Suolų daugiau!

Kaimynas

Kaimynas  portretas
Tai, kad praeinant nematyti jokiu klasių, tik ilgi koridoriai ir bibliotekos lentynos. Na šiais laikais kartaiss sunku atskirti ar mokinys ar mokytojas pagal išvaizda., o rūko ir mokytojai ir mokiniai.

Teisingumas

Teisingumas portretas
Labai idomi diskusija. Skaitau ir stebiuosi. Kiek neapykantos turi likę dirbti mokytojai. O jeigu Jūs, po 22 metų išmestų iš mokyklos kaip nereikalingas atliekas (Lagūnavičiaus išsireiškimas), kaip Jūs jaustumetes. Jūs gavote KSMC mokinius, tardymo izoliatoriaus mokinius, materialinę bazę. Jūs sedėtumėt ir rankom plotumet????? Ir dar išsireiškėt kad žmonės loja( taip mokytojai neturi kalbėti, yra kitų išsireiškimu). Tikslas vienas - KSMC bendruomenė nori, kad visa Lietuva išgirstų apie mokymo įstaigos užgrobimą.
VISI KOMENTARAI 28
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių