G. Strakšys: smurtas – liga, kurią gydyti privalome visi

– Giedriau, ačiū, kad radai laiko pasikalbėti apie vieną iš visuomenės bėdų – smurtą. Ką manai apie šį reiškinį?

– Mano požiūriu, smurtas egzistuoja nuo seniausių laikų visose visuomenėse ir, ko gero, egzistuos dar ilgai. Nemanau, kad teisinga skirstyti žmones į smurtaujančius ir nesmurtaujančius, nes vienoje ar kitoje situacijoje tam tikra prasme smurtaujame visi.

– Turbūt daug kas norėtų su tavimi nesutikti.

– Man tai ir yra keista, kad ne visi norime ar galime tai pripažinti ir paklausti savęs, kodėl taip elgiamės. Nes nepripažinus ir neįvardijus, nepavyks nieko pakeisti.

– Dėl kokių priežasčių mes smurtaujame, tavo manymu?

– Kumštis man yra silpnumo išraiška. Tai pozicija žmogaus, kuris dėl kažkokių priežasčių ar savo savybių pasijunta pralaimintis ar nugalėtas, ir tas jausmas jam yra žlugdantis. Iš šios pozicijos tada bandoma išeiti naudojant psichologinį smurtą arba fizinę jėgą. Kai kurie žmonės tiesiog nemoka ar negali pripažinti suklydę ar leisti kitam turėti kitą nuomonę.

Nemylėtas, nemylimas ar nemylintis žmogus negali būti laimingas. Tas meilės trūkumas sukelia pyktį, o iš čia ir agresija bei smurtas.

– Kalbi apie vidines nuostatas. Ar yra dar kitų priežasčių?

– Manau, kad smurtas dar gali būti ir baimės požymis. Baimė pralaimėti, baimė netekti kažko svarbaus (žmogaus, autoriteto, turto ir kt.) vienam gali sukelti depresiją, o kitam – pyktį ir agresiją. Dar viena priežastis – meilės trūkumas. Nemylėtas, nemylimas ar nemylintis žmogus negali būti laimingas. Tas meilės trūkumas sukelia pyktį, o iš čia ir agresija bei smurtas.

– Skamba įtikinamai. Ar manai, kad šios priežastys egzistuoja ir kai kalbame apie patyčias, ir apie smurtą artimoje aplinkoje ar viešoje vietoje?

– Na, smurto viešoje vietoje priežastis gali būti ir svetimo turtas geidimas. O štai patyčios tarp vaikų bei suaugusiųjų ir smurtas prieš šeimos narius, manau, turi tas pačias šaknis – kaip minėjau, tai įvairios baimės, vidinės nuostatos ir meilės trūkumas.  

– Gal tu turi kokių prisiminimų, susijusių su smurtu ar patyčiomis ir gali pasidalyti su mumis?

– Taip, galiu. Pamenu tokį vaizdą: sėdžiu dar vaikas balkone, o kieme vyrukas už plaukų tąso merginą. Tada iš kažkur kieme atsiranda mano tėvas ir duoda jam į sprandą. Dovile, žinau, sakysi, tai smurtas.

– Taip, sakysiu, nors suprantu, kad piktadariui glostymas nepadės.

– Manau, tąsytojui už plaukų tai buvo gera pamoka dar ilgam, o gal ir visam gyvenimui. Smurtinis atsakas į smurtą. Deja, bet kartais taip yra, kartais taip reikia. Juk gali būti, kad agresorius kitokio būdo ir nesupras.

– Jeigu visi kartais smurtaujame, kaip tu sakai, tai kas už tai prisiims atsakomybę? Žmonės juk dažnai randa pasiteisinimą, esą visi taip daro?

– Tai mes visi ir turime prisiimti. Pasakyti sau: „Ir aš kartais smurtauju.“ Įsivardyti, prieš ką, kokioje situacijoje, kaip konkrečiai. Pradedant nuo to, kai rėkiame ant sau artimo žmogaus dėl niekų ar spardome koja duris, kai mūsų neįleidžia, baigiant netoleruotinu fiziniu / psichologiniu smurtu prieš vaikus. Gal reikia suvokti, kad visa visuomenė yra vienas didelis gyvas organizmas, kuriame gyvena smurtas.

– Man patiko tavo palyginimas – visuomenė kaip vienas didelis gyvas organizmas.

– Taip, o smurtas yra to organizmo liga. Yra gerų ląstelių, yra blogų. Bet kuo daugiau gerųjų, tuo daugiau šansų pasveikti. Ir kiekviena ląstelė yra atsakinga. Pradėkime nuo savęs.