G. Mažeikis: suprantantis kito unikalumą, nesmurtauja

Visuomenės sąmoningumo didinimo akcijos dalyvis Gintautas Mažeikis – filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Su juo kalbasi Kauno apskrities vyrų krizių centro psichologė Dovilė Bubnienė.

– Gintautai, labai džiaugiuosi, kad radote laiko pasikalbėti. Jūsų, filosofo, požiūris į smurto reiškinį man yra itin įdomus. 

– Į smurto reiškinį aš žiūriu ne kaip į vienareikšmį, bet turintį keletą aspektų:

pirma, paties smurtaujančiojo suvokimu, jis yra gėrio ir tiesos šaltinis ir tuo vadovaujasi. Jo suvokimu, tai gėrio diktatas. Smurtas tokiam asmeniui yra bėgimas nuo savo paties klaidingumo, nuolatinių apsirikimų, nematymo, nekalbėjimo. Šie smurtaujantys šeimoje ir aplinkoje asmenys yra labai traumuotos, ribotos asmenybės. Jų smurto diktatas yra autoritarinis, griaunantis pasaulį, pavergiantis, išnaudojantis procesas ir turi būti šalinamas.

Antras aspektas – tam tikras pasąmonės traumos patenkinimas žeminant kitą. Savo reikšmės įrodymas sau pačiam kito traiškymo būdu. Tai traumuoto asmens veikimas.

Trečias momentas – tai tam tikra bendravimo forma, tokia aistringa kasdienybė, kuri pasireiškia tarpusavio konfliktu su lygiu abiejų šalių emocijų išliejimu, lygiais vaidais, lygiu lėkščių ir stiklinių daužymu. Toks bendravimas nevirsta smurtu, tačiau yra arti jo ribos. Aistringa kasdienybė neturėtų būti painiojama su gėrio diktatu. Aistringos kasdienybės žmonės tam tikra prasme atveria laimingos šeimos formulę, kur emocijos nėra slepiamos, o išliejamos laisvai ir užgniaužtas pyktis, kaip sakoma, neknisa gilios šaknies.

Ir ketvirta – pavadinkime, vaido perviršius, jiems priklauso tie atvejai, kai aistringa kasdienybė neranda savo krantų ir įsisiautėjusi lyg jūra griauna gyvenimą, tai yra virsta agresija, smurtu prieš kitą asmenį. Tai jau galima laikyti lygaus arba abipusio smurto atveju šeimoje, artimoje aplinkoje.

– Mes visi turime emocijas, reaguojame vienaip ar kitaip, bet smurtaujame toli gražu ne visi.

– Manau, pirmiausia tai požiūris į kitą asmenį. Pirmiausia, reikia suvokti tą kitą, svetimą, kaip turintį lygiai tokias pat galimybes kaip mes. Lietuviška gyvenamoji aplinka tam nenuteikia. Šūkiai apie vienybę, susitelkimą, tautos identitetą, šeimą kaip bendrą organizmą – mano manymu, visa tai neleidžia pamatyti kito unikalumo ir kito skirtingumo. Nesant pagarbos kito kitoniškumui, viskas virsta (ne)matoma prievarta, (ne)pastebima panieka, (ne)reflektuojamu smurtu. Labai klaidingos yra tikratikystės idėjos, tai, kai netoleruojama kito nuomonės, matoma ir pripažįstama vien tik sava tiesa.

– Gal galite pasidalyti prisiminimais, susijusiais su smurtu?

– Galiu. Tarkime, pirmas pavyzdys kiek dviprasmiškas. Man teko matyti mušamą girtą ir nebepaeinantį vyrą, kuris gulėjo žiemą ant sniego. Mušeika, kažkas gal pavadintų jį smurtautoju, daužė vyrui delnu per veidą ir žadino. Toks elgesys ir ryžtas išgelbėjo žmogui gyvybę. O praeinantieji piktinosi tuo veiksmu, vadindami jį smurtiniu, nesuprasdami jo esmės. Dar vienas pavyzdys būtų privalomoji tarnyba 1983–1986 m. sovietiniame karo laivyne. Ten teko ir matyti, ir patirti nesibaigiančią, sisteminę „diedovščiną“, vyresnių jūreivių tradicinę smurtavimo praktiką prieš naujokus, jaunesnius. Ši praktika persiduodavo kaip paveldas ir nestabdoma turėjo tendenciją niekada nesibaigti. Sisteminis ir išpuoselėtas, ištobulintas smurtas skatino jūreivių savižudybes. Kartu ji ugdė ir stiprino grupės tapatybę ir taip buvo užtikrinama tam tikra tvarka. Tai štai tokia prievartinė tvarka ir toks prievartinis gėris, arba gėrio diktatas, ir yra smurto sukuriama iliuzija. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
Nepamirškim kad labiausiai smurtauja moterys, ir šis psichozės kurstymas - taip pat jų smurto dalis.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių