Eksperimentas: ar Kauno dviračių takai – saugūs?

Vilniuje įvykusi tragedija, kai užsimušė dviračių taku nuo kalno važiavęs jaunuolis, "Kauno dienos" žurnalistus paskatino pasivažinėti dviračiais Kaune. Ar socialinių reklamų propaguojamam transporto būdui čia sudarytos saugios sąlygos?

Tradicija – dviračiai Laisvės al.

Šiemet Susisiekimo ministerija Kauną paskelbė dviračių miestu. Už 2014 m. nuopelnus populiarinant aplinkai draugišką transporto priemonę Kaunas aplenkė kitus didžiuosius Lietuvos miestus – Vilnių, Klaipėdą ir Panevėžį.

Iš tiesų, per pastaruosius metus atsirado naujų dviračių takų, kurie padarė įmanomą skirtingų miesto rajonų susisiekimą su centru. Šiuo metu Kauną raizgo apie 60 km dviračių takų. Be to, naujoji valdžia šį pavasarį paskelbė rimčiausią pareiškimą, išsaugodama tradicinį dviračių taką Laisvės al.

Nors rekonstruojamoje Laisvės al. atkarpoje nuo Soboro iki A.Mickevičiaus g. važiuoti dviračiu yra beveik neįmanoma – siaurame tunelyje žmonių nebūna nebent per gausią liūtį, o alternatyvūs maršrutai K.Donelaičio ar Kęstučio g. yra nepatogūs ir nesaugūs, džiugu, kad likęs atstumas "Kauno dienos" redakcijos įveiktas gana greitai. Be to, jeigu tai ne penktadienis, pėstieji jau įprato būti dėmesingesni ir pirma apsidairo prieš keldami koją ant baltos ištisinės linijos.

Vienas nepatogumas – nuo Soboro iki Vytauto pr. einantis dviračių takas šokinėja nuo vienos gatvės pusės į kitą. Turbūt taip norėta paskirstyti žmonių ir dviračių srautus – einama Kauno klinikinės ligoninės puse, važiuojama – priešinga. Tačiau planas prastas. Visi dviratininkai važiuoja kartu su pėsčiaisiais. Juk pasirinkdami dviračių taką labai trumpą atstumą įveiktų per itin ilgą laiką, nes turėtų laukti prie trijų šviesoforų. Net ir juos pravažiavus takas greitai pasibaigia, atsitrenkus į Vytauto parko kalną su daugybe laiptų.

Nepatogūs ir šaligatviai

Pasivažinėti Laisvės al. yra paprasčiau nei, tarkime, Vilniaus g. Čia reikia ne tik dardėti akmeniniu grindiniu, dviračius stumti požemine perėja (tai daugelį skatina rizikuoti ir kirsti gatvę), iš kurios išėjus dviračių takas dingsta. Vadinasi, čia prasideda pėsčiųjų pirmenybė, tad, užplūdus turistams ar vykstant renginiui, važiuoti nebepavyksta.

Žinoma, galima rinktis važiuoti krantine, tačiau vieną kartą ją pasirinkęs (Šančiuose arba prie Žalgirio arenos), turėsi važiuoti pilną maršrutą iki pat Vytauto bažnyčios. Norėdamas pasukti anksčiau, turėsi nelegaliai ir labai pavojingai kirsti Karaliaus Mindaugo pr.

Pernykščiai Kelių eismo taisyklių pakeitimai leido dviratininkams važiuoti šaligatviais. Tačiau net ir tie, kurie dviračius išsitraukia tik savaitgaliais, žino, kad dauguma šaligatvių Kaune yra avarinės būklės ir neturi nuovažų, kurių neįveikia ne tik dviratininkai, bet ir neįgalieji bei mamos su vežimėliais. Net naujieji dviračių takai Raudondvario pl. turi tokias stačias nuovažas, kad, naktį tokios nepastebėjus, gali įvykti ir nelaimė. Sakoma, kad po Raudondvario pl. rekonstrukcijos gatvės lygis pakils ir aukščiai susilygins, tačiau ar verta taip rizikuoti?

Viena minėto dviračio tako atkarpa eina siaura gatvele pro pat vietinių gyventojų namus. Jie skundžiasi, kad negali net lango atidaryti, nes šis atsiveria į gatvės pusę ir gali kokį dviratininką nutrenkti. Nekalbant, kad tik išėję pro duris žmonės atsiduria tiesiai ant dviračio tako. Viena nelaimė jau buvo įvykusi – dviratininkas partrenkė ant tako išbėgusį vaiką.

Trūksta nuoseklumo

Dviratininkai sutaria: nors per pastaruosius kelerius metus dviračių transporto infrastruktūrai buvo skirta palyginti nemažai dėmesio, nutiesti keletas naujų kokybiškų takų, tačiau tai tik pirmieji žingsniai. Miestui labai trūksta nuoseklumo, nėra jungčių tarp takų. Net taip reklamuotas Kauną ir Kačerginę jungiantis rekreacinis takas iš tiesų miesto ir rajono nesujungė – takus skiria puskilometrio žvyrkelis.

Urbanistas, VšĮ "Strategijos miestui" direktorius ir vienas iš tinklalapio "Dviračių iniciatyvos" įkūrėjų Vytautas Buinevičius mano, kad labiausiai mieste trūksta pagrindinių dviračių takų, skirtų ne pramogauti, o susisiekti.

"Labai trūksta dviračių tako Savanorių pr., kuris yra viena pagrindinių miesto arterijų, ir net sunkiomis aplinkybėmis ten dviratininkai važiuoja. Yra daug probleminių sankryžų, suprojektuotų iš esmės intensyviam automobilių eismui, kur tiek dviratininkai, tiek pėstieji turi įveikti sunkius barjerus. Tokia yra, pavyzdžiui, Savanorių pr. ir Taikos pr. sankryža, kurioje aiškus prioritetas skiriamas automobiliams, o pėstieji ir dviratininkai turi lįsti po žeme", – pabrėžė urbanistas.

Anot jo, daugelyje pagrindinių gatvių, taip pat ir Savanorių pr., pėsčiųjų takai yra avarinės būklės, o paremontuotos atkarpos neturi tęstinumo ir atsitrenkia į automobilių stovėjimo aikšteles, įvažas.

"Jais sunku ir pavojinga eiti pėstiesiems, o dviračiu važiuoti apskritai neįmanoma. Taigi, nesant atskirų dviračių takų, dviratininkai net negali važiuoti pėsčiųjų takais ir yra priversti važiuoti gatvėmis, dalytis eismo juosta kartu su intensyviu automobilių transportu", – sakė V.Buinevičius.

Pavyzdžiai – užsienyje

Anot specialisto, yra ir gerų pavyzdžių. "Turbūt geriausias yra naujai įrengtas dviračių takas, jungiantis Šilainių gyvenamąjį rajoną su Senamiesčiu, iš dalies už kurį Kaunas gavo Dviračių miesto apdovanojimą. Strategiškai tai labai reikalinga jungtis, asfalto danga – puiki, net yra įrengtas apšvietimas. Tačiau ir šiam dviračių takui trūksta geresnės integracijos į bendrą gatvių tinklą, jis lieka gatvių tinklo pakraštyje – Neries upės krantinėje, – ir tikrai tai nėra artimiausias kelias į visas Šilainių ar Vilijampolės dalis. Taigi šis takas turbūt yra labiau rekreacinio pobūdžio, nei optimali dviračių transporto arterija", – pastebėjo V.Buinevičius.

Pasak jo, panaši situacija Nemuno krantinėje, kur dviračių takas įkalintas tarp Karaliaus Mindaugo pr. ir upės, sunkiai pasiekiamas iš centro pusės. Palei upę per Šančius toliau einantis takas taip pat beveik neturi jungčių su gyvenamosiomis teritorijomis.

Urbanistas miestui siūlo pirmiausia vystyti jungtis tarp mikrorajonų ir gerinti atkarpų integraciją į gatvių tinklą, kad dviračių takai būtų ne sunkiai pasiekiamuose rajonų pakraščiuose, o pagrindinėse transporto arterijose – tada jie bus tinkamesni dviračių transportui.

"Rekonstruojant bet kurią gatvę, kurioje automobilių transporto intensyvumas yra didelis ir greitis – daugiau nei 40 km/val., reikėtų įrengti atskirus nuo pėsčiųjų ir nuo gatvės važiuojamosios dalies dviračių takus. Tai papildomai beveik nekainuoja. Šiuo požiūriu, pavyzdžiui, K.Petrausko g. ir A.Juozapavičiaus pr. rekonstrukcijos, nors ir techniškai atliktos gana kokybiškai, yra prarastos galimybės. Taip pat reikia užtikrinti dviračių takų vientisumą, kad dviračių takai eitų be kliūčių ties įvažomis, sankryžomis, automobilių stovėjimo aikštelėmis, autobusų stotelėmis, kad tiesiant takus visur būtų laikomasi tų pačių projektavimo principų", – sakė V.Buinevičius.

Olandijoje gyvenęs urbanistas tikina, kad projektuoti dviračių takus nėra sudėtinga, viskas jau seniai apgalvota, tereikia imti pavyzdį iš labiau patyrusių šalių. Tokiu atveju tos pačios investicijos galėtų būti panaudotos racionaliau.

Svarbu suprasti poreikius

Urbanistas, taip pat vienas iš tinklalapio "Dviračių iniciatyvos" įkūrėjų Martynas Marozas pirmiausia pastebi, kad Kaune iš esmės kuriami pramogai, o ne susisiekimui skirti dviračių takai.

"Geras dviračių takas turi būti tinklo dalis, o dviratininkui, kaip ir automobilio vairuotojui ar pėsčiajam, visiškai nesvarbu tie 100 m lygaus asfalto, tako ar šaligatvio, jei jis niekur neveda. Sunku atsakyti, dviračių takas geras ar ne, kol jo nėra. Kaip ir bet kokia gatvė, parduotuvė ar aikštė yra gera tik tada, kai žmonės ja naudojasi, nes tai yra susiję su ekonomine nauda ir investicijų grąža", – sakė M.Marozas.

Pasak jo, pirmiausia reikia keisti požiūrį ir suprasti, kad dviratis – susisiekimo priemonė. Investicijos į dviračių infrastruktūrą miestui generuoja finansinę naudą (mažesnis užterštumas, gyventojų sveikata, patogus susisiekimas, infrastruktūros sąnaudų mažinimas), todėl reikėtų pinigus skirti dviračių takams mieste, o ne parkuose, kur investicijų grąža yra gerokai mažesnė.

"Jei medis ar stulpas viduryje gatvės nėra priimtina automobilio vairuotojui, kodėl tai turėtų būti priimtina dviratininkui? Tad, kalbant apie dviračių infrastruktūrą, – ji tiesiog turi būti saugi ir patogi, o dviračių "pseudotakai" – linijos ant šaligatvio visus tik supriešina ir neskatina tarpusavio pagarbos ar produktyvaus dialogo. Pėstieji, automobiliai ir dviratininkai juda skirtingu greičiu, tačiau visi yra eismo dalyviai su savo poreikiais, todėl pagrindinis strateginis pasiūlymas – tiesiog pabandyti įsigilinti į tuos poreikius ir juos suprasti", – ragino urbanistas.

Parodos kalnas – per status

Aktyvus dviračių kultūros propaguotojas, VšĮ "Dviratai" vienas iš steigėjų, kaunietis Linas Vainius pritaria, kad dviratininkai susiduria su nemažai kliūčių. Anot jo, didžiausia problema Kaune, kaip ir Vilniuje, yra neišvystyta infrastruktūra šlaituose. Norėdami patekti iš kito miesto rajono į centrą dviratininkai yra priversti pavojingai leistis nuo Parodos kalno.

"Dviračių tako Parodos kalne nebuvo numatyta nei Kauno miesto dviračių trasų specialiajame plane, nei kalno rekonstrukcijos projekte, tad jis ten negalėjo atsirasti teisiškai. Parodos kalnas yra per status, statybos reglamentas neleidžia ten įrengti dviračių tako, nes yra per dideli nuolydžiai. Taigi situacija tokia: Parodos kalnas yra pagrindinė arterija iš centro patekti į Ąžuolyną, Taikos pr. ir visus aplinkinius rajonus, todėl dviratininkai vis tiek juo važiuoja, nes nėra kur kitur važiuoti. Vieni kyla gatve, kiti šaligatviu", – sakė L.Vainius.

Anot jo, buvo priimtas labai netikęs sprendimas uždrausti nuo kalno leistis dešinės pusės šaligatviu, o leista tik kaire puse arba gatve. "Gyventojai pageidavo uždrausti dviratininkams leistis, nes esą nesaugu, nors nebuvo jokio įvykio. Pravažiuojant matosi, kad iš tiesų ten gyventojai neleistinu būdu ant šaligatvio stato savo automobilius. Matyt, dėl to ir pasiskundė", – pasak dviratininko, problemos atsiranda ne kylant, o leidžiantis nuo kalno, nes, esant dideliam greičiui, gali nesuvaldyti dviračio.