Dvikovą su mirtimi laimėjęs vaikas liko be rankų ir kojų

Trejų su puse metų Lauryną, išgyvenusį po birželio pradžioje ūmai užklupusios meningokokinės infekcijos, ištiko sunki lemtis: jis visą gyvenimą liks neįgalus.

Gali sėdėti ir linguoti

Suvokti, kad mažam vaikui amputuotos rankos ir kojos, ko gero, sunkiau, nei tai matyti.

Didelės mėlynos Lauryno akys, netgi šypsena vaiko veide, ko, atrodė, neįmanoma nė įsivaizduoti, tarsi užgožė vaizdą, kai rankos ir kojos baigiasi ne delnais, pėdomis ir pirštais, o bukais, buvusių žaizdų siūlių išvagotais galais.

Pusketvirtų metų vaikui amputuotos visos keturios galūnės. Rankos nupjautos ties dilbio viduriu, kojos – virš čiurnos. Žaizdų nebėra, pjūvių vietos sugijusios. Tai, ko trūksta, šis žmogutis neturės ir užaugęs, neturės visą gyvenimą. Nei rankos, nei kojos neatauga.

Žiauriai rašau? Rašau tai, ką mačiau, aplankiusi jauną didžiulės tragedijos ištiktą šeimą, gyvenančią Kauno rajone, Gervėnupio sodų bendrijoje. Net ne nuosavame, o nuomojamame namelyje.

Tėvai mato daugiau

Dar gana šiltą praėjusį penktadienį Laurynas su tėvais ir pusantrų metų vyresniu broliu Gabrieliumi laiką leido kieme. Iš pradžių sėdėjo ant kėdės, tik kai pasilenkdavo žemyn, atrodė, kad iškris.

"Nebijokite, jis atsargus", – žino Lauryno tėtis Ramūnas.

Iš tiesų berniukas visu liemeniu lingavo į šonus, lankstėsi žemyn, tiesė į priekį savo trumputes rankutes, kad paimtų brolio  duodamą kamuolį. Pademonstravo, kad gali dar daugiau: suspaudė dilbiais sausainį, prinešė prie burnos, atsikando. Vaiką gyrėme, bet tai matyti buvo daugiau nei graudu.

"Mes stebimės, kiek daug jis sugeba", – meiliai žiūrėdama į sūnelį sakė Lauryno mama Loreta.

Vis dėlto tas daug – tai šypsotis, kalbėti, valgyti maitinamam. Dar ropoti, remiantis alkūnėmis ir keliais. Nupjautų galūnių nebeskauda, nors iš Kauno klinikų, kur praleido lygiai du mėnesius, Loreta su Laurynu grįžo rugpjūčio 7-ąją. Visą tą laiką, kai Laurynas buvo ne reanimacijos, o paprastoje palatoje, su juo dieną naktį buvo ir mama.

Pirmą kartą išleido namo

Tai ta pati šeima, apie kurią rašėme birželio viduryje. Tuomet, kai Laurynas susirgo staiga ir sunkiai. Iki birželio 7-osios, kai vaikui buvo diagnozuota meningokokinė infekcija, jis mokėjo viską: vaikščioti, bėgioti, valgyti, kalbėti. Buvo guvus, augo sveikas.

Tą parą su Laurynu į Kauno klinikas pateko trys meningokokine infekcija susirgę vaikai. Vienas jų tą pačią parą mirė. Trejų metų ir trijų mėnesių Lauryno gyvybė buvo išgelbėta po trijų dvikovos su mirtimi parų.

Į Kauno klinikas Laurynas buvo paguldytas ne iš karto, kai, sukarščiavusį iki 40 laipsnių, iškviesti greitosios pagalbos medikai jį atvežė į šią ligoninę.

"Klinikose Lauryno kūno temperatūra jau buvo nukritusi iki 37,3 laipsnio. Gydytojai vaiką apžiūrėjo, paėmė kraujo tyrimams. Juos atlikus nieko blogo nenustatė ir išleido namo", – tuomet pasakojo Lauryno tėtis Ramūnas Vilkauskas.

Medikai buvo patarę tėvams sekti ligoniuko sveikatos būklę: matuoti temperatūrą, jai pernelyg pakilus malšinti, apžiūrėti kūnelį, ar neberia.

Visa tai Laurynui nutiko dar tą patį vakarą, ir tėvai savo automobiliu jį vėl atvežė į Kauno klinikas.

Košmarą išgyveno anksčiau

Deja, buvo per vėlu: meningokokinė infekcija, plintanti žaibo greičiu, jau buvo atėmusi vaiko galūnes.

"Kraujotaka sutrinka labai greitai. Kai užsikemša kraujagyslės ir galūnė netenka kraujotakos – ji pradeda gangrenuoti. Tai įvyksta pirmomis valandomis", – konstatuoja Lauryno chirurgas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaikų chirurgijos klinikos ortopedas-traumatologas Jurijus Klebanovas.

Vis dėlto vaiko tėvai didžiausią siaubą patyrė anksčiau, kai Lauryno gyvybė kybojo ant plauko. Sužinojęs, kad vienas vaikas nuo tokios pačios ligos mirė, tuomet R.Vilkauskas kalbėjo: "Nei sapne nesusapnuosi, nei kine nepamatysi, kaip yra čia. Silpnų nervų žmogui to ištverti neįmanoma."

Tačiau laimingu savo vaiko likimu jie neabejojo. Tai teikė stiprybės, neleido sugniužti.

"Nė akimirkai nebuvo aplankiusi mintis, kad vaikas mirs", – tikino ir tebetikina Ramūnas.

Tuomet, kai Lauryno gyvybinės funkcijos stabilizavosi ir vaikas pradėjo kvėpuoti pats, jo tėvai jautėsi lyg devintame danguje. Jie nesuprato, ką sakė medikai apie žuvusius galūnių audinius, amputaciją. Galvojo, kad nupjaus tik pirštų galiukus.

Amputacijos siaubą vaiko tėvai ištvėrė lengviau, nei jautėsi tuomet, kai buvo akistatoje su mirtimi.

"Džiaugsmas, kad vaikas liko gyvas, daug didesnis už baimę", – sako Lauryno mama.

Ir po pirmos amputacijos, kai paaiškėjo jos apimtis, tėvai vienbalsiai mąstė: svarbiausia, kad sūnus liko gyvas.

Kur dingo kojytė?

Pirmiausia Laurynui amputavo kairę koją.

"Labai verkiau, labai sunku buvo ištverti. Bijojom vaiko reakcijos, kai pamatys, kas atsitiko, nežinojom, ką reikės atsakyti, kai paklaus: kur mano kojytė", – apie išgyvenimus pasakoja Loreta ir sako neprisimenanti, ką į tą klausimą tada atsakė.

Ramūnas buvo tvirtesnis, jis Lauryną patikino, kad kojytė ataugs. Apie tai su sūnumi jis daugiau nešneka. Žino, kad dar per mažas suprasti iš esmės. Ir Gabrielius, jau po visų keturių operacijų nuvežtas pas brolį į ligoninę, neklausė nieko, tarsi viską suprastų.

Operacijos sekė viena po kitos, kelių dienų intervalu. Paskutinioji, anot Loretos, buvo ilgiausia, truko apie tris valandas, nes ant nupjautų galūnių buvo dedama oda nuo šlaunies. Dabar ta vieta – tarsi nemažas lopas, dar kiek rausva.

Lauryno tėvai nesvarsto, kad galėjo būti kitaip.

"Kai tvarsčiui atsilaisvinus pamačiau kraštelį Lauryno kojų, jos buvo neapsakomos spalvos: kažkokios juodai mėlynos, vietomis violetinės, susiraukšlėjusios. Paliečiau pirščiukus – buvo kieti kaip akmuo. Vienu žodžiu, buvo labai baisu. Gydytojai sakė, kad nėra šansų rankas ir kojas išsaugoti. Jie darė viską, ką galėjo", – liūdnai kalba Ramūnas.

Medikai užjaučia ir apgailestauja

"Užjaučiu tėvus ir tą vaiką", – sako medicinos mokslų daktaras J.Klebanovas, prisipažįstantis, kad tokią operaciją atlikti labai sunku. Ne fiziškai, mediciniškai, o moraliai. – Audinių nekrozė – tai trauma ne tik ligoniui, jo artimiesiems, bet ir visiems ligonį gydžiusiems medikams."

Anot gydytojo, yra daug priežasčių, dėl ko užsikemša kraujagyslės ir galūnė netenka kraujotakos. Į klausimą, ar šio proceso neįmanoma pastebėti anksčiau, kol audiniai dar gyvi, mokslų daktaras atsakė pesimistiškai: mažiau ar daugiau išreikšta gangrena yra pražūtinga.

Tokie baisūs meningokokinės infekcijos padariniai. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Vaikų ligų klinikos Intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Vaidotas Gurskis apgailestavo, kad šiuolaikinė medicina, galinti labai daug, nėra visagalė: maždaug pusė ligos atvejų iš pradžių lieka nepastebėti, nes šios infekcijos pradiniai simptomai nesiskiria nuo kitų infekcijų.

"Net ir pritaikius šiuolaikines gydymo priemones, mirštamumas, sergant invazine meningokokinės infekcijos forma, siekia 10–20 proc.", – liūdną statistiką konstatuoja V.Gurskis.

Kiekvienas atvejis, užsikrėtus meningokokine infekcija, yra labai individualus. Reakcija į infekciją, gydymą priklauso nuo žmogaus imuninės sistemos, organizmo stiprumo.

Galvos skausmas protezuotojams

Mažojo Lauryno, atlaikiusio didelę infekciją, gyvenimą gali palengvinti tik tėvai ir protezai. Dirbtinės kojos jau gaminamos "Ortopedijos technikos" įmonėje. Technologas protezuotojas Artūras Didžiariekis patikina: berniukas vaikščios.

Jau baigiami sumontuoti kojų protezai iš Vokietijoje pagamintų detalių.

"Jų funkcijos bus atraminės. Vaikai greitai auga, tai protezus reikės keisti kas metai", – pabrėžia A.Didžiariekis.

Į klausimą, ar Lauryno protezų pėda lankstysis, protezuotojas atsako, kad tik iš dalies. Vaikams ypatingų protezų negamina dėl trumpalaikiškumo. Protezai iš anglies kompozito – tobulesni, bet jų ligonių kasos nekompensuoja. Lauryno protezai bus sukomponuoti iš medienos, plastiko, kitų medžiagų. Nakčiai nuimami.

"Protezo sudedamosios dalys – bigės (nutrauktos galūnės – red. past.) ėmiklis, į kurį ji dedama, tiek pas mus, tiek Vakaruose ar Amerikoje gaminami dažniausiai iš anglies ir stiklo audinių, o rišančioji medžiaga yra akrilinė derva. Pėda parenkama pagal vaiko amžių, aktyvumą, svorį. Ją perkame iš garsiausios protezavimo gaminių gamintojos visame pasaulyje Vokietijos firmos OTTO BOCK. Ji pakankamai funkcionali ir patikima. Pėda ir bigės ėmiklis sujungiami tam skirtais moduliais", – aiškina technologas protezuotojas A.Didžiariekis.

O kaip bus su rankomis?

"Čia jau bėda, – sako protezavimo specialistas. – Ypač todėl, kad vaikas be abiejų rankų. Buvo užsakytos paprastos kosmetinės, bet ką tai duoda? Bandysime su ligonių kasomis derėtis, kad būtų kompensuoti aktyvių rankų protezai."

Dabar Laurynui numatomi paprasti rankas prailginantys protezai, besibaigiantys kabliuku, kad, anot A.Didžiariekio, bent kokį žaisliuką galėtų pasiimti.

"Graudus vaizdas. Dirbu daugiau kaip 20 metų, bet tokio paciento dar neturėjau. Būna be vienos rankos ar kojos, be abiejų, bet ne be visų keturių galūnių. Pats turiu vaikų, sunku įsivaizduoti, kaip tai ištverti", – nuoširdžiai kalba prityręs talentingas protezavimo specialistas.

Apie tobulus modernius protezus Laurynui kol kas tik pasvajojome. Dabar svarbiausia gauti finansavimą patiems paprasčiausiems. Tokių vienas kainuoja 5 tūkst. litų.

Mioelektriniai, valdomi raumenimis, mūsų šalyje nebekompensuojami, nors jie pasižymi unikalia ir ypač intuityvia valdymo sistema, kai dirbtinei rankai valdyti naudojami išlikusios žmogaus rankos dalies raumenų elektriniai signalai. Šiuos signalus priima odos paviršiuje pritvirtinti elektrodai. Tokia ranka galima daryti įprastus darbus: spausdinti kompiuteriu, žaisti kamuoliu ar net skusti bulves.

Reikia labai daug ko

"Apie darbą pamiršk", – sako Ramūnas Loretai, o ji net nusistebi, kaip galėtų tokį vaiką kažkam kitam palikti globoti.

Jai kažkodėl tik nuo rugpjūčio 20 d. paskirta 300 litų neįgalaus vaiko globos pašalpa. Visiškai neįgaliam Laurynui – 700 litų.

O kaip užsidirbti pinigų bent kiek funkcionaliam protezui? Lauryno ir penkiamečio Gabrieliaus tėtis dirba taksi vairuotoju. Dirba naktimis, kad uždirbtų daugiau, bet išlaidos vien degalams per mėnesį sudaro mažiausiai 700 litų. Namelio nuoma, maistas vaikams, mokesčiai – tai būtiniausios išlaidos. O pajamos priklauso nuo keleivių.

Ramūnas sako labai norintis padėkoti gydytojams už išgelbėtą vaiko gyvybę, bet tai padarė tik žodžiais.

"Uždirbčiau bent kiek daugiau, duočiau gydytojams po 50 litų, bet ir tiek atliekamų neturiu. Į bankus, skolas nesinori lįsti – kada atiduočiau? Juk ne kiekvienas žmogus taksi važinėja", – nuoširdžiai kalba 32-ejų vyras.

Loretos ir Ramūno tėvai materialiai padėti negali. Akivaizdu, kad dabar šiai šeimai labai reikia pagalbos. Visokios. Tai, kad Laurynas nori šuniuko, mažo pekinuko, ir kompiuterio – palyginti smulkmena.

Šeimai, anot gydytojo J.Klebanovo, reikia reabilitologų, psichologų pagalbos. Kas bus, jei technologas protezuotojas A.Didžiariekis negaus aktyvių rankų protezų kompensacijos? Ir kas iš to, kad pailgintos rankos baigsis kabliuku, kai pasaulyje neįgaliejji naudojasi moderniais, tikras rankas atstojančiais protezais, kuriais netgi automobilį gali vairuoti.

Mes gyvename Lietuvoje. Lauryno tėvai liko vieni su savo skausmu. Ir džiaugsmu, kad vaikas gyvas. Jie nieko iš nieko neprašo. Užuojautos jiems nereikia.

"Užaugęs būsi ūkininkas? – Lauryno klausia tėtis, o sūnus atsako: – Būsiu vairuotojas, kaip tu."

Ramūnas palinguoja galva ir tvirtina, kad tiki ateitimi, kaip tikėjo, kad sūnus išgyvens. Tai išsipildė.

"Gyvensim", – nevaikiškai tvirtai jam pritaria Laurynas, klausęsis mūsų pokalbio.

Bioniniai pirštų protezai

Bioniniai pirštai, pagaminti iš kieto, nedaug sveriančio plastiko, gali susilenkti, paimti, laikyti ir padėti įvairius daiktus.

Britų kompanijos "ProDigits" dirbtinių pirštų protezai gali pakeisti tūkstančių žmonių, netekusių pirštų, gyvenimus. Dabar jie galės paimti taurę vyno, atsilaužti gabalėlį šokolado ar naudodamiesi bankomatu surinkti savo PIN kodą. Iš viso pasaulyje yra apie 1,2 mln. žmonių, kurie yra netekę pirštų, iš jų 50 tūkst. – Europoje.

Protezas naudoja smegenų savybę siųsti nervinius impulsus į galūnę net tada, kai jos nėra. Smegenys, nežinodamos, kad galūnė pašalinta, siunčia signalus į nervus ir raumenis. Juos priima jutikliai, pagal kurių pateiktą informaciją elektromechaninė sistema judina dirbtinius pirštus.

Be to, gamintojai sukūrė tikroviškai atrodančią dirbtinę odą, po kuria galima paslėpti pirštų protezus.

Bioninių pirštų kaina svyruoja nuo 130 tūkst. iki 150 tūkst. litų.

Sergamumas virusiniu meningitu didėja

Per septynis šių metų mėnesius, palyginti su praėjusiais metais, virusinio meningito atvejų tarp kauniečių ir Kauno rajono gyventojų nustatyta atitinkamai 6 ir 4 kartus daugiau. Jei 2012 m. per septynis mėnesius Kauno mieste ir rajone buvo nustatyta atitinkamai tik šeši ir keturi virusinio meningito atvejai, tai šiais metais Kaune jau registruoti 39 atvejai, Kauno rajone – 16 atvejų. Atitinkamai net 5–6 kartus daugiau sergančiųjų virusiniu meningitu, palyginti su praėjusiais metais, registruota ir Jonavos bei Kėdainių rajonuose.

Virusinis meningitas: kodėl toks baisus?

Virusinis meningitas – tai galvos ir nugaros smegenų minkštųjų dangalų uždegimas, kurio sukelėjas – virusas. Dauguma virusinių meningitų sukelia enterovirusai (ECHO, Koksackie), taip pat meningitą gali sukelti pūslelinės (Herpes) virusai, epideminio parotito (kiaulytės), tymų, erkinio encefalito, poliomielito, adenovirusai ir kt.

Užsikrečiama nuo sergančio asmens artimo sąlyčio (kontakto) metu per kvėpavimo takus su įkvepiamu oru, su smulkiausiais seilių lašeliais, ligoniui kalbant, kosint, čiaudint. Pvz., Herpes simplex virusas gali būti perduotas ir bučiuojantis, naudojantis tais pačiais indais, liečiant pažeistą odą. Galima užsikrėsti ir per burną (su maistu, vandeniu, per neplautas rankas).

Serga įvairaus amžiaus ir lyties asmenys. Kai kuriems sukėlėjams būdingas sezoniškumas, pvz., enterovirusų sukeltos ligos dažnesnės vasarą ir rudenį, parotito viruso – žiemą.

Paprastai virusinis meningitas pasireiškia staiga. Simptomai – karščiavimas, galvos skausmas, dirglumas, pykinimas, sprando įtempimas, bėrimas. Pusė sergančiųjų vemia, viduriuoja, kosti, skauda raumenis. Susirgus enterovirusiniu meningitu gali skaudėti gerklę, akis.

Ligos diagnozę patvirtina smegenų skysčio (likvoro) tyrimas. Kiti tyrimai padeda nustatyti infekcijos židinį, galvos smegenų pažeidimą, kitas komplikacijas bei atmesti kitas panašias ligas. Dažniausiai, taikant simptominį gydymą (poilsis, pakankamas kiekis skysčių, temperatūrą mažinantys, skausmą malšinantys vaistai), virusiniai meningitai praeina savaime per 5–7, rečiau – 10–14 dienų.

Meningitą gali sukelti ne tik virusai, bet ir bakterijos. Priklausomai nuo sukėlėjo, skiriasi ir ligos eiga, gydymas bei taikomos profilaktinės priemonės.

Atsiradus specifiniams meninginiams simptomams: šviesos baimei, ypač su galvos skausmu, raudonu ar violetiniu odos ar/ir gleivinių bėrimu, atkakliam pykinimui ar vėmimui, mieguistumui, kuo skubiau kreipkitės į gydytoją.

Padidėjusį sergamumą virusiniu meningitu iš dalies galima sieti ir su pagerėjusia medicinine diagnostika, ir su vasaros sezonu. Siekiant išvengti galimo virusinio meningito susirgimų išplitimo ne tik šeimose, bet ir vaikų bei suaugusiųjų kolektyvuose, rekomenduojama:

Rankų higiena. Reguliariai plautis rankas, ne tik kai jos susiteršusios, bet ir prieš valgį, pasinaudojus tualetu, prieš maisto gaminimą, grįžus iš lauko ir t. t.

Kosint, čiaudint užsidengti nosį ar burną.

Patalpas valyti drėgnu būdu ir vėdinti, ypač jei jose gyvena ar dirba, mokosi daug žmonių.

Vartoti tik tinkamai ruoštą ir gerai termiškai apdorotą maistą, vengti vartoti vandenį iš atvirų vandens telkinių maistui ruošti, nevartoti vandens iš netinkamai prižiūrėtų šulinių ar kitų vandens šaltinių. Per maudynes stengtis, kad upės, ežero ar kito telkinio vanduo nepatektų į burną.

Šaltinis: Kauno visuomenės sveikatos centras