Detektyvas Petrašiūnuose: užgrobė svetimą kapavietę

Šokiruojanti istorija

Į "Kauno dieną" kreipėsi kaunietės Jūratė Rauktienė ir  pusseserė I.J., papasakojusios šokiruojančią istoriją. Jų prosenelis daugiau nei prieš 70 metų amžinojo poilsio atgulė Petrašiūnų kapinėse. Kapavietė buvo nuolat prižiūrima, tačiau vieną dieną atėjusios uždegti žvakutės, moterys išvydo, kad joje neseniai palaidotas svetimas žmogus.

Kaunietės pasakojo, kad prosenelio Vlado Ramašausko rimtis buvo sutrikdyta net kelis kartus. Pirmąjį – praėjusių metų gruodžio 6 d., kai į jo kapavietę buvo palaidota V.D. Antrasis kartas įvyko šių metų sausio 12 d., kai neseniai palaidotos moters palaikai buvo iškasti ir perlaidoti kitur.

"Likome šokiruotos. Buvome Petrašiūnų kapinėse lapkritį, ant prosenelio kapo uždegėme žvakutę, sukalbėjome maldą. Visada prosenelio kapą aplankome ir gruodžio 14 d. Tada ir pamatėme, kad kapavietė užimta. Ir taip jau buvo susiaurinta kapo vietą, kol galiausiai ten pat įkišo svetimą žmogų", – stebėjosi J.Rauktienė.

Medinis kryželis su vardu, pavarde bei gimimo ir mirties metais, kapo kauburiukas, gėlių vainikai ir degančios žvakės liudijo, kad žmogus čia palaidotas neseniai. Moterys rodė nuotraukas, kaip 1946 m. atrodė palaidoto prosenelio kapas.

Paminklo, ant kurio būtų užrašytas prosenelio vardas bei mirties metai, nebuvo, tačiau buvo uždėtas senovinis antkapis, priminęs tulpę.

"Jie savavališkai viską nuėmė, išdaužė 1950 m. įrengtą tulpę, kurios buvo būdingos tam laikotarpiui. Mūsų šeimai tas antkapis buvo brangus, nes prosenelio atminimui antkapį pastatė jo dukra. Jie viską išmetė, iškasė duobę ir palaidojo kitą žmogų. Perlaidojus jį kitur, mūsų prosenelio kapas liko visiškai sutryptas, išniekintas", – emocijas vos tramdė I.J.

Siekiant užfiksuoti kapo užėmimo faktą, kaunietės kvietė antstolį, apie įvykį pranešė ir policijai.

"Kauno dienai" policijos atstovai patvirtino, kad gruodžio 14 d. registruotas pranešimas, jog moteris, nuvykusi į Kaune, Petrašiūnų mikrorajone, esančias kapines, jos šeimai priklausančiame kape rado palaidotą kitą asmenį. Panemunės policijos komisariato pareigūnai atlieka įvykio aplinkybių patikslinimą, tačiau iki šiol nėra nuspręsta, ar pradėti ikiteisminį tyrimą.

Ant kauniečių prosenelio kapo buvo tulpės formos antkapis, palaidojus, o vėliau perlaidojus svetimą žmogų, liko tik sutrypta vieta. ("Kauno dienos" skaitytojų nuotr.)

Emocinis šokas

Moterys pasakojo, kad žinią apie užimtą kapavietę ypač skaudžiai priėmė jų mamos, Petrašiūnuose palaidoto V.Ramašausko anūkės. Dar yra likusių gyvų žmonių, kurie mena 1946-aisiais vykusias laidotuves. Sužinoję, kad į senelio kapą palaidotas kitas žmogus, patyrė ne mažą emocinį šoką.

Su žurnalistais bendravusios moterys pasakojo, kad sausio 12-ąją, kai buvo perlaidojamas V.D., jos stebėjo visą procesą ir matė, kaip iš prosenelio kapo iškeliamas kito žmogaus karstas. Tačiau kaunietės tikino, kad net tokią jautrią ir gluminančią akimirką kapinių prižiūrėtojai elgėsi gana įžūliai.

"Duobkasiai juokėsi iš mūsų, lyg mes būtumėme kažkokios cirkininkės. Jie šaipėsi, kad prosenelio kapavietė dabar siekia vos 1,1 m, nors reikėtų 1,5 m. Jie juk turėtų prižiūrėti, saugoti, kad nurodytų atstumų būtų laikytasi. Apskritai duobkasiai mūsų prosenelio kapą atidarė du kartus. Pagal tradicijas, jį turėjo  pašventinti, tačiau visą laiką girdėjome tik patyčias, kad neva atėjome pasižiūrėti. Niekas iki šiol mūsų net neatsiprašė", – nuoskaudos neslėpė J.Rauktienė.

Registruota kapavietė

Pamačiusios, kad prosenelio kapo vietoje atgulė svetimas žmogus, kaunietės nedelsdamos pranešė Petrašiūnų kapinių prižiūrėtojams. Tačiau, kaip tvirtino pašnekovės, ten laukė dar vienas akibrokštas. Moterys kapavietę dar prieš penkerius metus buvo įregistravusios. Tačiau dabar pažymą išdavusios "Kapinių priežiūros" atstovai ėmė abejoti registracijos tikrumu.

"Vedėja tiesiog kategoriškai pareiškė, kad žino, ką daro ir gali išduoti leidimą laidoti. Sakė, kad mes meluojame, jog kape palaidotas mūsų prosenelis. Netikėjo, kad turime dokumentus ir esame kapavietę įregistravę. Kai kitą dieną atnešiau pažymą, kad esame įregistravę prosenelio kapavietę, ji tik pasakė, kad nesitikėjo, jog tokį dokumentą pateiksiu. Man iki šiol niekas nepaaiškino, kas leido mūsų giminės kapavietėje palaidoti kitą žmogų", – sakė J.Rauktienė.

Pašnekovė "Kauno dienai" rodė raštą, kurį pristatė Petrašiūnų kapinių prižiūrėtojams. Dar 2013 m. išduotame dokumente nurodyta, kad minėta kapavietė priklauso būtent jos šeimai, o J.Rauktienė priskirta kapo prižiūrėtoja. Laidojimo vietą šeima ryžosi įregistruoti, nes šalia palaidotų žmonių giminaičiai vis plėtė savo kapaviečių ribas.

Jie viską išmetė, iškasė duobę ir palaidojo čia svetimą žmogų. Perlaidojus jį kitur, mūsų prosenelio kapas buvo visiškai sutryptas, išniekintas.

Moteris tikino, kad prie prosenelio palaidotų žmonių giminaičiai ne kartą matė, kad yra tvarkoma kapavietė, todėl negalėjo būti traktuojama, kad kapas neprižiūrimas.

"Kapinių priežiūra" pati išduoda dokumentus, patvirtinančius, kam priklauso kapavietė, o paskui vis tiek leidžia laidoti kitus ir tada sako, kad yra nekalti. Jie gali manipuliuoti archyviniais įrašais ir dabar nori šios istorijos išsiginti. Tai yra baisu", – netvarka piktinosi I.J.

Ji įtarė, kad tokių atvejų, kai bandoma užgrobti kapavietes prestižinėse Kauno kapinėse, gali būti ir daugiau, nes neaišku, kaip vedamos registracijos knygos.

"Mano mamai tuoj bus 81-eri. Ji atsimena, kaip čia ateidavo šeima su dviem vaikais ir lankydavo priešais prosenelio kapą esančią kapavietę. Tačiau dabar kapas panaikintas, ant jo uždėtos tik kelios plytelės. Šiose kapinėse yra palaidota nemažai žmonių. Kodėl reikia visas senąsias kapavietes naikinti, kad žmonės negalėtų atrasti artimųjų kapų? Atrodo, kad specialiai norima užimti senąsias kapavietes. Norime įrodyti, kad mūsų prosenelio kapas liudija, jog "Kapinių priežiūra" neturi jokių dokumentų, registracijos, kas kur palaidotas. Net nieko nereiškia ir kapavietės įregistravimo pažyma, patvirtinta trijų viršininkų parašais", – stebėjosi kaunietė.

I.J. ir J.Rauktienės šeimų dabar laukia kitas išbandymas. Moterys savivaldybės įstaigai "Kapinių priežiūra" turi pateikti kuo daugiau įrodymų, žmonių liudijimų su parašais, kad jų nurodytoje kapavietėje iš tiesų yra palaidotas V.Ramašauskas, o kapavietė buvo prižiūrima daugiau nei 72 metus. Tai reikalinga, kad ateityje nepasikartotų istorija ir kažkas kitas nesikesintų į prosenelio kapą.

Įvyko klaida?

"Kauno dienai" Petrašiūnų kapines prižiūrinčios savivaldybės įmonės "Kapinių priežiūra" direktorius Ričardas Čėsna tikino, kad įvyko apmaudi klaida. Esą J.Rauktienės prosenelio kape leista palaidoti V.D., nes šalia minėtos kapavietės palaidotų žmonių artimieji pateikė prašymą ir vienos senolės liudijimą, jog šiame kape palaidota jos tėvo sesuo.

"Kai miršta žmogus, neturime laiko per daug aiškintis, ar tikrai tame kape yra jų giminaičiai. Juk, pagal mūsų tradicijas, žmogų laidoja po kelių dienų nuo mirties. Todėl paprašome pateikti liudijimą, kad kapavietė priklauso būtent tai šeimai ir tada išduodamas leidimas laidoti", – bandė teisintis R.Čėsna.

Kai paaiškėjo, kad kapavietė gali priklausyti kitai šeimai, "Kapinių priežiūra" paprašė abiejų suinteresuotų pusių patikslinti detales bei pateikti įrodymus.

R.Čėsna pasakojo, kad velionės V.D. giminaičiai kvietėsi kitus mamos artimuosius ir tie pasakė, kad tėvo sesuo palaidota kitur, todėl buvo skubiai suorganizuotas V.D. perlaidojimas.

"Jie atėjo čia ir pripažino, kad juos savo pasakymais suklaidino senas žmogus. Atsiprašė dėl tokios klaidos, tačiau sakiau, kad ne manęs reikia atsiprašyti, o tų žmonių, kurių prosenelio kapas buvo užimtas", – tikino "Kapinių priežiūros" vadovas.

Valdininkės šešėlis

"Kauno diena" bandė susisiekti su naujai palaidotos ir, kilus skandalui, perlaidotos V.D. artimaisiais. Viena jų dirba Kauno miesto savivaldybėje. Iš pradžių ji paprašė paskambinti kitu laiku, vėliau teigė, kad pati kitą dieną paskambins "Kauno dienai".

Visgi su žurnalistais susisiekė jos anyta, tikinusi, kad artimą žmogų Petrašiūnų kapinėse palaidojo viską suderinę su "Kapinių priežiūra".

"Mums davė leidimą ir palaidojome. Patys nei už ką nebūtume be leidimo kasę. Visur mano vardu buvo, viską pasirašiau. Niekas nieko iš pradžių nesakė, kad ten kažkieno giminaičiai palaidoti. Kiek metų buvo, niekas ten nieko nedarė ir netvarkė. O kai pasakė, kad kapas priklauso kažkam kitam, įvyko nesusipratimas, mes greitai iškasėme ir perlaidojome kitur, viskas", – sakė perlaidotos V.D. giminaitė.

Dokumentų painiava

"Kapinių priežiūros" vadovai "Kauno dienai" parodė senąsias kapinių registracijos knygas, kuriose apstu painiavos.

Kapines prižiūrinčios įmonės teisininkė Gracija Justina Lazauskienė rodė 1946-aisiais Petrašiūnuose palaidotų asmenų sąrašą. Jame daug vardų ir pavardžių, kai kur įrašyta tiksli kapavietės vieta, tačiau daug kur nėra aišku, kurioje tiksliai kapavietėje amžinojo poilsio atgulė konkretus žmogus.

Pasiteiravome, ar knygoje yra įrašytas I.J. ir J.Rauktienės prosenelis V.Ramašauskas. Paaiškėjo, kad tokio žmogaus senojoje registracijos knygoje nėra. Tačiau "Kapinių priežiūros" direktorius R.Čėsna patikino, kad gali būti, jog žmogus nebuvo įrašytas, nors ir buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Anot jo, tuo laikotarpiu tai buvo ne prestižinės miesto kapinės, o mažos kaimelio kapinaitės, tad jose tvarkos nebuvo.

Nieko nereiškia ir kapavietės įregistravimo pažyma, patvirtinta trijų viršininkų parašais.

"Tuo laiku nebuvo "Kapinių priežiūros", todėl nenorėčiau prisiimti sau atsakomybės, kad V.Ramašauskas nebuvo įtrauktas į knygą. Daugeliu atveju mes neturime senosios informacijos, kuri buvo vedama arba nevedama, todėl susiduriame su atitinkamomis problemomis. Jos išsisprendžia, kai pastatomas paminklas su mirusiųjų duomenimis. Šiuo atveju, nebuvo jokio paminklo. Jei paminklas būtų, net nebūtų kilusi ši kurioziška situacija", – sakė R.Čėsna.

Jam pritarė ir "Kapinių priežiūros" teisininkė. Ji tikino, kad jei yra paminklas, norint palaidoti kitą žmogų tame kape, būtina įrodyti giminystės ryšius. Anot jos, leidimas laidoti į senąją kapavietę duodamas tada, jei nėra priskirtas atsakingas asmuo, kuris turi kapą prižiūrėti.

"Jei nėra paminklo, mes nežinome nei kas, nei kada ten palaidotas ir bet kas gali sakyti, kad ten jo šeimos kapas. Dėl to ir reikalingi žmonių liudijimai, kiti įrašai, nurodantys, kad ten guli konkretus žmogus", – aiškino G.J.Lazauskienė.

"Kapinių priežiūros" atstovai tvirtino, kad kol nėra liudijimų, esą negalima teigti, kad J.Rauktienės nurodytoje kapavietėje tikrai palaidotas V.Ramašauskas.

Tačiau priminus, kad J.Rauktienė prosenelio kapavietę įregistravo dar 2013 m., bendrovės atstovai ėmė tikinti, kad registracija paremta kito mirusio žmogaus duomenimis.

G.J.Lazauskienė aiškino, kad senojoje registracijos knygoje yra įrašyta, jog 1946 sausio 6 d. Petrašiūnų kapinėse palaidotas Jonas Ramašauskas. Anot jos, J.Rauktienė registruodama senelio V.Ramašausko kapavietę, panaudojo būtent bendrapavardžio Jono duomenis. Šis asmuo mirė sausį, o jos prosenelis – tų pačių metų rugsėjį.

"Kai jos kreipėsi dėl registracijos, galvojo, kad Jono Ramašausko kapavietė yra jų prosenelio kapavietė. Tačiau tai visai kitas žmogus, miręs aštuoniais mėnesiais anksčiau nei jų giminaitis. Be to, juk ir vardai nesutampa. Jonas palaidotas kitoje eilėje, ten stovi pastatytas paminklas. Dėl to mums ir kyla klausimas, ar tikrai J.Rauktienės nurodytoje vietoje palaidotas V.Ramašauskas", – sakė kapines prižiūrinčios įmonės teisininkė.