Arkikatedros vargonai nutrauks kelerių metų tylą

"Kuo ypatingi vargonai? Jie turi pasiekti kiekvieną kampelį. Net jei stovite už kolonos ar storos sienos, vis tiek juos turite girdėti", – liaupsių muzikos instrumentų karaliui negailėjo vargonininkė D.Jatautaitė. Vos keli pirštų prisilietimai prie klavišų, ir maždaug 3,5 tūkst. vamzdžių už jos nugaros prabilo vargonų vizitine kortele pakrikštyto Johanno Sebastiano Bacho kūrinio – Tokatos ir fugos d-moll – garsais. Jį susirinkusieji išgirs ir gruodžio 18 d.

"Profesorius Leopoldas Digrys nenorėjo šio kūrinio įtraukti į programą, bet aš pasakiau, kad tai neįmanoma", – palinkusi prie ryškia lempos šviesa nutviekstos klaviatūros valiūkiškai šyptelėjo D.Jatautaitė.

Kurti specialiai Arkikatedrai

Daugiau nei penkerius metus tylėję didieji vargonai ir vėl prabilo. Perklijuoti griežyklos klavišai, atnaujinti mediniai elementai – tai tik maža dalis atliktų darbų.

Ilgiausiai truko ir bene daugiausia lėšų pareikalavo senųjų dumplių gaivinimas. Jiems restauruoti sunaudota apie 150 kv. m odos. D.Jatautaitės skaičiavimais, tai būtų maždaug 200 avių. Be to iš Vokietijos atgabentas specialus elektrinis pūstuvas dumplėms. Kadaise sukdami ratus orą į jas esą pumpuodavo du vyrai.

"Galiu tik įsivaizduoti, kaip jie atrodydavo po vieno bažnytinio kūrinio", – link durų, už kurių paslėptos pučiamojo klavišinio muzikos instrumento plaučiais vadinamos dumplės, nuskubėjo D.Jatautaitė. Kauno arkikatedros bazilikos vargonai, pasak jos, unikalūs ne tik tuo, kad, skirtingai nuo daugumos, turi ne vienas, bet net kelis šimtus įvairiausių dumplių ir tūkstančius vamzdžių. Išskirtiniais juos daro faktas, kad savyje visą orkestrą talpinantis muzikinis instrumentas kurtas būtent šiai vietai.

"Po 1991 m. Lietuva gavo labai daug vargonų. Vienus dovanojo, kitus pigiau pardavė. Vargonai Arkikatedroje bazilikoje stovėjo nuo pat pradžių ir niekur kitur jie neskambėtų taip, kaip čia. Be to, niekur kitur jie ir netiktų", – tikino D.Jatautaitė.

Skambės kasdien

Ne vienus metus trukusiems vargonų restauravimo darbams išleista kiek daugiau nei 300 tūkst. eurų. Daug?

"Tūkstančiai vamzdžių nuo kelių dešimčių centimetrų iki 8 m. Kiekvieną jų reikėjo apčiupinėti, išvalyti ir suderinti. Tai labai kruopštus ir atsakingas procesas, juolab kad kiekvienas vamzdis – rankų darbo, todėl reikia viską daryti atsargiai, nesuardant autentikos", – D.Jatautaitė džiaugėsi galutiniu rezultatu.

Dar sykį kilstelėjusi akis į vargonų fasadą, kuriam taip pat reikalingi meistrų teptukų prisilietimai, muzikė neabejojo, kad dabar instrumentas skamba taip, kaip pirmosiomis savo gyvavimo dienomis. Už tai ji dėkojo ne tik vargonus prikėlusiems auksarankiams iš Marijampolės, bet ir žymiam vargonininkui Pranciškui Beinariui.

"Prie arkikatedros vargonų šviesaus atminimo kompozitorius neprileido jokių neišmanėlių meistrų. Viską tvarkė pats. Priešingu atveju kiekvienas prisilietęs būtų išnešęs ką nors vertingo. Kol buvo gyvas P.Beinaris, tol grojo ir vargonai", – galvą šviesuoliui lenkė D.Jatautaitė.

Likus savaitei iki didžiųjų švenčių prabilę vargonai, pasak muzikės, turėtų skambėti kasdien. Tyla kenkia ne tik dumplėms, bet ir visam mechanizmui.

"Nepakanka dieną pagroti, o savaitę ar mėnesį tylėti. Plaučiai turi ventiliuotis. Čia tas pats kaip su žmogumi, kuris kelias dienas nekalba", – pokalbį baigė muzikė.