Tarpukario architektūros namuose neretai apsigyvena juos niokojantys barbarai. Vertingiausių namų išsaugojimu susirgę kauniečiai surengė akciją, gėdinančią tokius pastatus darkančius šeimininkus.

Pradės suvokti vertę?

Ne kiekvienas vadinamųjų Smetonos laikų namas yra architektūros paminklas, tačiau  kiekvienas iš jų yra brangus, nes liudija Kauno proveržį laikinosios sostinės laikotarpiu ir sudaro modernaus miesto visumą.

Kas, kad šiandien tebestovi tos pačios mūro senos sienos. Praeivis nebūtinai pakels galvą ir vertins statinio fasadą, formą, dermę aplinkoje. Jis pirmiausiai pastebi namo aksesuarus. Prieš praverdamas duris jis pirmiausia pamatys, kokios jos, kiek daug pasako vien durų rankena!

Kažin ar ką nors sužavės metalinės ar plastikinės durys. Kur kas ilgiau žvilgsnis sustos už senove alsuojančių, architekto skonio ir istorijos palytėtų medinių durų su apskritu ar ovaliu langeliu.
Plastikiniai langai ne vien Naujamiestyje, bet ir Senamiestyje nebestebina. Šarvuotos ar plastikinės masinės gamybos durys vietoj buvusių autentiškų stilingų atlaidžiai praleidžiamos pro profesionalų žvilgsnių filtrą. Tai tapo taip įprasta, kad net  nebesivarginama mojuoti vėzdu, baudomis ar kitomis panašiomis auklėjimo priemonėmis.

Vertingiausia Kaune laikomos tarpukario architektūros entuziastai sumanė ne tramdyti pažeidėjus, bet belstis į žmonių sąžinę, sąmoningumą, patriotiškumą. Nutarta keisti nenuovokių gyventojų suvokimą, įtikinti, kad tai, kas yra sena, kas sudaro pastato visumą, yra tikroji vertė. Tokio namo tobulinimas plastiko langais ar šarvuotomis durimis naikina viso statinio vertę. Stengiamasi įdiegti, kad gyventi autentiškame tarpukario name yra garbė, o išdarkytame statinyje – gėda.

Dingusį radinį išpirko

Šiandienos architektai, žavėdamiesi savo pirmtakų pasiekimais laikinosios sostinės laikotarpiu, net ir nežino, kaip paakinti unikalių namų šeimininkus. Šmaikščią akciją padiktavo it iš dangaus nukritusios senos durys, kurias architektas Algimantas Kančas atsitiktinai aptiko sąvartyne.

Architektas vasarą nusprendė išlaisvinti namus nuo nereikalingų statybinių atliekų –  surinko senų drožlių plokščių likučius ir išgabeno juos į stambių gabaritų atliekų aikštelę.

Iškrovęs savo krovinį, A.Kančas nustėro pamatęs čia pat gulinčias unikalias medines juodas duris – jų stilistika neleido suabejoti, kokiu laikotarpiu jos gamintos. Jis kaipmat nutarė radinį pasiimti, bet tuo metu neturėjo kuo jį vežti. Tad paprašė atliekų aikštelės darbuotojų, kad pasaugotų jas iki rytdienos.

"Kitą dieną atvažiavau, o durų nėra! Tuomet paprašiau aikštelės darbuotojų, kad jie kažkaip surastų duris išsivežusį asmenį, palikau pinigų, kad sumokėtų jam už jas", –  nerimą prisiminė architektas.

Praėjo pusantro mėnesio, kol duris priglaudęs vyras sugrįžo į atliekų aikštelę, kurioje periodiškai apsilanko pasirinkti dar panaudojamų senienų. A.Kančas pripažino, kad jau buvo praradęs viltį surasti senąsias duris, tačiau sulaukęs skambučio iš sąvartyno darbuotojo maloniai nustebo.

Iš naujojo šeimininko architektas duris išpirko už 150 litų. Jam tai neatrodė didelė suma. Jei reiktų pagaminti analogiškas naujas tokias duris, architekto spėjimu, tai kainuotų apie tūkstantį litų. Istorijos įgėrusių durų tikrosios vertės apskritai neįmanoma įvertinti pinigais.

Durų kelionė po Naujamiestį

A.Kančas prisipažino, kas senos durys yra jo silpnybė. "Jau daug metų važinėdamas visur pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, fotografuoju senas duris. Durų nuotraukų turiu surinkęs didžiulę kolekciją", – intrigavo architektas, ketinantis kada nors surengti durų parodą. Tiesa, dar sovietmečiu jis buvo surengęs parodą "Smetoninės Kauno durys". Jis pro akis nepraleidžia gražių durų, bet užfiksuoja begėdiško darkymo pavyzdžius.

Šį kartą rastos išmestos autentiškos durys paskatino architektą ir bendraminčius surengti viešą akciją – surasti namą, kuriame šios durys tarnavo 7 ar 8 dešimtis metų.

Šią vasarą grupė asmenų įsteigė asociaciją "Tai laikinoji sostinė", kurios tikslas – mokyti visuomenę gerbti ir mylėti tarpukario architektūrą. A.Kančas kaipmat sulaukė šios asociacijos narių pritarimo. Jos vadovas, buvęs savivaldybės darbuotojas architektas Rytis Petras Strimaitis, steigėjai – savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius ir Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus vietoj pietų pertraukos movėsi darbines pirštines iš tapo durų nešikais.

Tiesa, akcija buvo ne tik ieškoma durims namų. Sykiu buvo keliaujama po laikinosios sostinės laikotarpiu statytus namus, kuriose durys pakeistos naujomis, nederančiomis prie pastato architektūros. Pirmiausia stabtelėta prie pirmu numeriu pažymėto Parodos g. namo. Ant šio namo – atminimo lenta, joje užrašas: "1932 m. šiame name gimė modernaus meno judėjimo "Fluxus" pradininkas Jurgis Mačiūnas".

"Protu nesuvokiama, kad namas, kuriame gimė šiuolaikinio meno guru, įdėtas kažkokios beskonės durys. Tai barbarizmas", – pakomentavo A.Kančas. Tiesa, juodosios durys, buvo matyti, ne iš šio pastato.

Grąžintų duris savininkams

Po to durys penkių vyrų panėšėtos iki Žemės ūkio rūmų pastato K.Donelaičio g. Šį statinį projektavo Karolis Reisonas, jis buvo atidarytas 1933 m. Dabar pagrindę įeigą žymi dvigubos plastikinės durys su stiklu. Tapo aišku, kad juodosios durys – ne iš čia.

Nešikai nepatingėjo paėjėti dar keliolika metrų iki dar vienos įeigos į pastatą, kurį žymi savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir advokatų kontoros iškabos. Čia senosios durys beveik tiko! Juolab buvo matyti, kad plastikinės durys čia įdėtos neseniai.

Kaip tik tuo metu prie laikinai įstatytų senųjų durų priėjo vyras, norintis patekti vidun. A.Kančas pajuokavo: "Palaukite, įstatysime duris, tada galėsite įeiti." Vyras nebuvo nusiteikęs juokams, prašė praleisti jį ir į diskusiją apie čia galbūt buvusias juodąsias duris nesileido.

Pieškos pratęstos ten, kur vienas po kito laikinojoje sostinėje kilo namai. Naujadarų nereikėjo ilgai ieškoti. Štai Maironio g. 44-ojo gyvenamojo namo laiptinė ne itin seniai įgijo metalines duris. Grakštūs laiptinės langai sufleruoja, kad durų būta kur kas kitokių.

Tikriausiai medis į metalą iškeistas ir K.Donelaičio g. 75-ojo namo laiptinėje. Akcijos dalyviai įsitikino: keliaujančios durys – ne iš čia. Sėkme kol kas nevainikuotas paieškas nuspręsta tęsti kitu keliu.

"Jei atsirastų žmonės, išmetę šias duris ir norėtų jas sugrąžinti į savo namą, iškart jas atiduotume, ir dar prieš tai restauruotume. Manau, jei jiems prabustų sąžinė, būtų garbė susigrąžinti senąsias duris. Tai grąžintų pastatui vertę", – kreipėsi į durų šeimininkus A.Kančas.

Beje, jis pastebi tendenciją: jei namo šeimininkai neturi pinigų, vertybės išlieka, o turtingesnieji linkę atseit patobulinti namą savaip, retas kuris tinkamai restauruoja.

"Smetoninė architektūra be autentiškų langų, be durų – tai tas pats kas veidas be bruožų, kaip šmėkla", – sugretino akcijos iniciatorius. Asociacijos "Tai laikinoji sostinė" nariai mano, kad reikia ne tik gėdinti architektūrą niokojančius gyventojus. Svarstoma, kaip paskatinti, apdovanoti geriausius tarpukario architektūros puoselėtojus.

Komentarai

Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjas Svaigedas Stoškus

Džiugina, kad jau atsiranda kauniečių patriotų, kurie nori gyvenimo kokybės. Tai yra tokių, kuriems svarbu ne kuo pigiau, lengviau, greičiau kažką gauti, o savo gyvenimą vertinti ir turiniu – istorija, tuo, ką sukūrė mūsų protėviai. Jie per 20 metų pastatė tūkstančius pastatų, o mes per 20 metų ką padarėme? Baigiame sunaikinti autentiškumą. Tai laukinio kapitalizmo padarinys. Įsivaizduokite, kad turite tarpukario mersedesą ir įrengiate jame dujinę įrangą, nes taip pigiau važiuoti, geresnius ratus, užklijuojate kokius nors šiuolaikinius lipdukus su užrašais. Ko vertas toks "paturbintas" mersedesas? Tiek, kiek vertas metalo laužas. Suprantama, kad remontuoti mersedesą autentiškai yra brangu, tačiau laikui bėgant jo kaina kils – tai investicija. Tarp kitko, net aukso vertė taip nekyla kaip senovinių automobilių. Lygiai tas pats ir kalbant apie pastatus. Jei jie yra autentiški, statyti tarpukariu, išlaikytos autentiškos detalės – tai pati geriausia investicija į nekilnojamąjį turtą. Neseniai grįžau iš komandiruotės Estijoje. Talino senamiestyje nemačiau nė vieno plastikinio lango. Jei jie pinigų neturi, langai palikti seni, mediniai, papuvę. Jei turi pinigų, arba tvarko tuos pačius langus, arba keičia naujais, tokiais pat mediniais. Ką daryti, kad ir pas mus taip būtų? Labiau nei baudos padeda sugėdinimas žiniasklaidoje. Tada savininkai patys atlekia ir prašo – leiskite atstatyti taip, kaip buvo. Gal ir šių durų, apie kurias buvo paviešinta, šeimininkai susivoks, nuspręs atstatyti tokias duris, kokias buvo suprojektavę tarpukario architektai?

Savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius

Bandome įdiegti žmonėms supratimą, kad vis dėlto tos durys buvo sukurtos ir pagamintos laikinosios sostinės laikotarpiu, jos ne prastesnės, o gal net ir geresnės, nei pagamintos dabartiniu metu. Kokybės atžvilgiu galbūt yra kokių nors sudėtingumų, bet grožio ir estetikos požiūriu tai nesulyginami dalykai. Kad sena atrodytų kaip nauja, reikia tinkamai ir nuolat prižiūrėti. Bet koks neprižiūrėtas daiktas ar žmogus atrodo prastai. Yra nemažai kauniečių, kurie supranta, kokia yra Kauno tarpukario architektūros vertė. Tai rodo geri paveldo priežiūros pavyzdžiai, kai sugebama išsaugoti ir autentiškus langus, ir duris, ir architektūros visumą. Žinoma, išlaikyti autentiką nėra lengva ir dėl aplinkybių. Pavyzdžiui, jei, laikant bėgant, buvo pakeltas šaligatvio lygis, jis nebesutampa su lygiu pastato viduje ties įeiga. Bet ir tai galima sutvarkyti, pritaikyti. Tada senos durys galės nugyventi antra tiek ar dar ilgiau, nes jos labai geros kokybės. Kai namo šeimininkai sprendžia, keisti ar tvarkyti pastato duris, veiksmų eiga priklauso nuo namo vertės paveldosaugos požiūriu. Jei statinys vertingas, bet durys ar langai itin prastos būklės, juos galima atkurti naujus, bet identiškus originaliems. Jei namas neturi architektūrinės, istorinės vertės, tuomet tokius jo elementus, kaip langus ar duris, neprivaloma išsaugoti autentiškus, tačiau jie turi derėti prie namo architektūros visumos. Juk langai, durys yra sudedamoji fasado dalis. Architektai paprastai parengia rekonstrukcijos projektą, nurodo, kokios fasade turi būti spalvos, formos, detalės. Tie, kas nuspręstų pasitaisyti ir atstatyti ankstesnes duris, gali pasitelkti nuotraukas, brėžinius ar net tas pačias duris, galbūt gulinčias kur nors rūsyje. Jei namas įrašytas į kultūros vertybių registrą, fotofiksacijas, aprašus galima gauti iš paveldo institucijų. Ilgainiui susidėvės ir naujosios plastikinės durys, taigi po to šeimininkas galbūt nuspręs prie originalių durų varianto? Galbūt ateis laikas, kai žmonės turės daugiau sąmoningumo, pinigų ir pajėgs tai padaryti?

Asociacijos "Tai laikinoji sostinė" vadovas Rytis Petras Strimaitis

Sunku bus pamilti tarpukario architektūrą, jei sunaikinsime tai, kas dar yra išlikę. Neseniai susikūrusios asociacijos tikslas – visokiais būdais atkreipti visuomenės dėmesį, kad remontuodami senus pastatus prarandame autentiškumą. Durys, kurias rado atliekų sąvartyne, yra labai stilingos. Architektas, kuris projektavo namą, galėjo pasirinkti kažką paprastesnio, pigiau pagaminamo, bet to nedarė. Jis suprojektavo pastato charakterį atitinkančias duris, kažkoks meistras pagal projektą pagamino. Dabartiniai namo šeimininkai, matyt, dar nelabai supranta tai.