Archeologai Kauno senamiestyje tikisi surasti tupyklą

Mojuoja kastuvais

"Archeologų darbas prasideda nuo ekskavatorių", – į burzgiančią mašiną mostelėjo ranka šio objekto archeologinių tyrimų koordinatorius Olegas Fediajevas.

Pasak jo, viršutinis sluoksnis kol kas nevertas nieko, todėl ir saugoti nereikia – apie pusantro metro žemių sluoksnį, kuris susiformavo per XX a., nukas technika, o paskui darbai bus tęsiami rankomis. Kastuvais šiame objekte mojuoja penkiolika vyrų, o požemio paslaptis patikėta prižiūrėti ir ištirti bendrovei "Teisinga orbita", kuriai vadovauja Linas Girlevičius.

"Čia tas viršutinis sluoksnis atsirado, kai buvo kuriamas troleibusų parkas. Tiesiog vežė žemes, pylė ir išlygino. Radiniai – buteliai, sovietinės kapeikos, metalinės detalės. Kai ką surinkome, bet per daug nesigilinome. Archeologija prasideda nuo 1800 m. ir seniau. Kas naujesnio, nėra taip vertinga", – atkreipė dėmesį archeologas Olegas.

Anot jo, kauniečiai archeologai Dainius Balčiūnas, Aleksandras Vaškelis ir Algirdas Žalnierius anksčiau yra kasinėję greta – M.Valančiaus gatvės vietoje. Duomenų, kokio statinio čia kadaise būta, yra ir net nekyla abejonių, kad aplink Kauno pilį gyvenimas virte virė visais laikais.

Auksas su širdele

"Atidengėme du XVIII a. statinius, kurie neabejotinai buvo susiję su mėsos perdirbimu. Tai arba skerdyklos, arba mėsinės", – pasakojo O.Fediajevas. Pasak jo, tai buvę du maždaug 12 ir 15 kv. m ploto mediniai pastatai, kuriuose – akmeninis grindinys su latakais į skirtingas puses vandeniui nubėgti. Būtent grindinys ir pasufleravo statinių paskirtį – juose tikrai vyko gamyba. Abejonių, kad čia buvo dirbama su mėsa, neliko tada, kai vyrai atkasė daugybę kaulų, kurie, atrodo, nebuvo realizuojami – kiaulių, jaučių kanopų, ragų.

Atrodo, kad dar labiau tyrinėtojus nudžiugino čia pat atkastos kito statinio liekanos. "Atrodo, kad tai buvo juvelyro dirbtuvės, nes radome aukso laužo", – neslėpė pašnekovas ir pasiūlė savo akimis įsitikinti, kad žemę rausia ne veltui.

Olegas iš savo automobilio bagažinės ištraukė vidutinio dydžio plastikinę dėžutę su dangteliu. Paprastai žmonės tokiose nešiojasi užkandžius, o archeologui tai – pirmoji radinių saugykla. "Čia tai, kas brangiausia ir ko nebuvo galima palikti", – šyptelėjo vyras.

Į maišelius su kruopščiais užrašais sudėti kalvio darbo durų vyriai, sagtelės, žirnio dydžio šratai iš sprogmenų, Napoleono kariuomenės uniformos saga ir kitokios gėrybės. Tik įgudusi archeologo akis iš pirmo žvilgsnio gali bent jau maždaug nuspėti, kam buvo naudojamas vienas ar kitas įrankis arba rakandas, kurio detalių randa čia triūsiantys vyrai. Vėliau, atlikus išsamius tyrimus, bus galima tiksliau nustatyti, koks tai daiktas, kam jis buvo skirtas ir kada buvo naudojamas pagal tikrąją savo paskirtį.