Ar tarpukariu Kauno centre susiformavusi modernizmo architektūra galėtų atsidurti Pasaulio paveldo sąraše? Specialistai pripažįsta – Kaunas turi šansų, tačiau vertėtų nepamiršti, kad tai ne vien garbė, bet ir didžiulė atsakomybė.

Mažojo Paryžiaus atgarsiai

"Tarpukariu Kaunas buvo pramintas mažuoju Paryžiumi. Įvairūs bandomieji projektai čia buvo įgyvendinami greičiau nei pačiame Paryžiuje. Kauno architektūra tuomet diktavo madas, nes Vilnius buvo Dievo ir lenkų užmirštas kampelis. Viskas, kas geriausia, buvo realizuojama Kaune", – tarpukario laikinajai sostinei pagyrų negailėjo dabartinis Kauno meras Andrius Kupčinskas.

Savivaldybėje vykusioje diskusijoje, kurioje iškeltas klausimas, ar Kauno tarpukario modernizmo architektūra verta įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, miesto vadovas išsakė gana aiškią poziciją – Kaunui to tikrai reikia.

"Nėra abejonių ir net nereikėtų kelti klausimo, ar verta bandyti patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Svarbiausia, ar turime savyje jėgų išsaugoti tą paveldą ir kiek turime užsispyrimo tai daryti", – svarstė A.Kupčinskas. Anot jo, ir metas tam yra palankus, nes Lietuvos ambasadorius UNESCO Arūnas Gelūnas palaiko šią iniciatyvą, tad būtų neprotinga neišnaudoti tokios galimybės.

Šių metų vasarį tarptautinės ekspertų komisijos svarstymui pateikta Europos paveldo ženklo (angl. European Heritage Label) paraiška "1919–1940 m. Kaunas: Lietuvos vartai į modernėjančią Europą". Įvertinus šalių narių pateiktas paraiškas, galutines savo rekomendacijas tarptautinė ekspertų grupė Europos Komisijai pateiks 2015 m. pradžioje.

Mūsų specialistai neabejoja, kad sudėtingų Europos įvykių sūkuryje gimusi Kauno tarpukario architektūra tikrai verta dėmesio tarptautiniame kontekste. Per 20 Pirmosios Respublikos metų Kaune suformuoti Europos dvasia persmelkti kultūriniai judėjimai ir reiškiniai, tarp kurių yra ir Kauno tarpukario modernizmo architektūra, tapo reikšmingais Rytų Europos mastu.

Laukia namų darbai

Diskusijoje dalyvavusi Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Marija Drėmaitė iškėlė ne vieną klausimą, į kuriuos derėtų atsakyti norint patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

"Atėjo UNESCO, įrašė į pasaulio paveldą, davė pinigų ir viską sutvarkė – kartais manoma, kad kažkas kitas pasirūpins mūsų paveldu. O juk pati šalis yra atsakinga už tai, ką pateikia Pasaulio paveldo sąrašui", – visuomenėje gajų mitą apie tai, kad UNESCO pasirūpins saugomu objektu, bandė griauti M.Drėmaitė.

Anot jos, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar tikslas, kad Kauno modernizmo architektūra būtų saugoma kaip pasaulio paveldas, nekonfrontuoja su miesto plėtros planais – mat paveldo objektams ir jų apsaugos zonoms taikomi tam tikri ir gana griežti apribojimai. "Ar miestas pasirengęs padengti dokumentų rengimo ir pasaulio ekspertų samdymo išlaidas? Kokia tai bus teritorija ar objektai? Reikės parengti nominacinę bylą, o tai užtrunka", – pastebėjo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė.

Jos nuomone, urbanistikos paveldo saugojimas yra problemiškas, tad būtina įvertinti savo galimybes ir pagalvoti apie namų darbus, kuriuos privalu atlikti tikintis pasaulinio dėmesio ir garbės.
M.Drėmaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad prašymas UNESCO teikiamas nacionaliniu lygiu, todėl užmojus ir planus reikėtų derinti su Kultūros ministerija.

Reikia išsaugoti gyvastį

Architektas prof. habil. dr. Jurgis Bučas neabejoja, kad Kauno naujamiestis tikrai nusipelno jei ne viso pasaulio, tai bent jau Europos dėmesio.

"Nominacinės bylos rengimo procedūra, kuri reikalinga siekiant objektą įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą, užtrunka apie dešimtmetį, todėl šiuos darbus reikia įtraukti į ilgalaikę miesto vystymo strategiją", – siūlė architektas.

Vis dėlto profesorius diskusijoje iškėlė klausimą, ar tai nebus tik mums ir mūsų istorijai svarbus objektas. J.Bučas kaip pavyzdį pateikė Trakų pilį, kuriai patekti į Pasaulio paveldo sąrašą trukdo pernelyg siauras istorinis nacionalinis vaidmuo ir per didelė sovietinė invazija. Architektas atkreipė dėmesį, kad įtraukiant objektą į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, jis vertinamas pagal 24 kriterijus.

"Mums tektų didelė atsakomybė prieš kitas tautas – ne tik saugoti, bet ir mokėti naudotis pagal besikeičiančius poreikius. Vien saugojimas neužtikrina naudojimo. Mes neturime principų, kaip naudoti tą architektūrą, o naujos injekcijos yra būtinos išsaugant jų gyvastį", – pastebėjo J.Bučas.

Ar žmonės džiaugsis?

"Reikia pagalvoti, ką mes norime su tuo paveldu ir UNESCO ženklu daryti", – pabrėžė architektė, tarpukario architektūros tyrėja Jolita Kančienė. Ji neabejoja, kad pagrindinis tikslas – nauda, tik dar nėra aišku, kaip ta nauda pasieks Kauną.

"Iš turistų daug naudos nebus, nes pirmiausia turime paruošti prekę, kurią siūlome. Dabar pastatų būklė apverktina ir katastrofiška. Jeigu užtruksime dar dešimtmetį, gali nebelikti ko saugoti. Krenta ne tik tinkas, bet ir sienos, balkonai", – su apmaudu dėstė J.Kančienė.

Architektė neslėpė savo susižavėjimo tarpukariu gimusia architektūra ir pastebėjo, kad jos raidai įtakos neabejotinai turėjo laikinosios sostinės statusas. Anot J.Kančienės, laikinosios sostinės statusą, be Kauno, turėjo tik Tel Avivas ir Bona.

"Nedidelė, menkai išsivysčiusi šalis per 20 metų pastatė modernų miestą su ryškiais tautiškumo ir kosmopolitizmo bruožais, nors trūko ir cemento, ir plytų", – modernizmo architektūros atsiradimo aplinkybes priminė J.Kančienė.

Ji taip pat įžvelgė pavojų, kad Kauno siekiui tarpukario architektūrą įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą gali prieštarauti gyventojai, nes norint ką nors keisti ir pertvarkyti pastatus, reikės laikytis gerokai griežtesnių reikalavimų. "Abejoju, ar žmonės būtų patenkinti, jeigu negalėtų senų langų keisti plastikiniais, griauti siaurų koridoriukų viduje, iš išorės šiltinti putplasčiu. Gyventojai turi būti sąmoningi, kad suprastų, jog gyvena vertybėje", – pastebėjo J.Kančienė.

Nerimą architektei kelia ir ilgai trunkančios procedūros, kol objektas patenka į išsvajotąjį sąrašą. Laikui bėgant gali būti sunaikinti labai svarbūs architektūriniai elementai – langai, durys, fasadų apdailos elementai, jau nekalbant apie tai, kokie pokyčiai vyksta pastatų viduje. Architektė įsitikinusi, kad norint išsaugoti architektūros visumą ir jos elementus, reikėtų laikino reglamento, o norint ką nors pertvarkyti, būtina nustatyti vertingąsias savybes.

Svarbu visai Lietuvai

Architektas, Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros doc. Gintaras Balčytis džiaugėsi, kad pagaliau garsiai prabilta apie Kauno tarpukario architektūrą, tačiau negailėjo karčių kritikos žodžių dėl nesaugomų tarpukario perliukų.

"Trūksta ir minimalios, ir paveldosauginės priežiūros", – atvirai rėžė G.Balčytis. Jis pateikė ne vieną pavyzdį, kaip modernistinę Kauno tarpukario architektūrą reprezentuojantys namai nudažyti skirtingomis spalvomis, o jų gyventojai į Kauną žvelgia pro skirtingų spalvų, formų ir faktūrų langus. "Kad UNESCO pamiltų Kauną, turime padaryti namų darbus, nes parodę tai, ką turime dabar, galime užkirsti kelią visiems laikams", – diskusijoje kalbėjo G.Balčytis.

Jis taip pat ragino įvertinti, ką Kaunas norėtų saugoti – ar visą Naujamiesčio teritoriją kaip visumą, ar atskirus tarpukario pastatus joje.

Architektas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kaip keisis savivaldybės, gyventojų, pastatų savininkų ir verslininkų vaidmuo bei gyvenimas, jeigu Kauno tarpukario statiniai patektų į Pasaulio paveldo sąrašą. G.Balčytis neabejoja, kad tai yra garbė ir valstybei, ir miestui. Verslininkus turėtų vilioti didesni turistų srautai. Pastatų savininkams atsirastų daugiau galimybių gauti finansinę paramą statinių priežiūrai, didėtų nekilnojamojo turto vertė. Kaip vieną jautresnių aspektų G.Balčytis įvardijo plėtros apribojimus.

Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus vadovas architektas Gintaras Prikockis bandė paanalizuoti, kodėl tarpukario architektūra šiandien atrodo taip liūdnai. "Sovietmečiu nutrūko nuosavybės jausena. Ne mano tėvas, ne mano senelis, ne prosenelis pastatė šį namą, todėl ir prižiūrėti jį nebėra garbės reikalas. Nuosavybė yra tik butas, o viską, kas už jo, turi remontuoti valdžia", – žmonių požiūrio ypatumus vardijo G.Prikockis. Jo nuomone, įtakos turi ir sunki žmonių finansinė būklė, biurokratiniai trikdžiai bei prievarta grįsta paveldosauga.

"Tai nėra tik Kauno skausmas ir džiaugsmas. Čia Lietuvos moderniosios architektūros šaknys", – pabrėžė G.Prikockis.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad modernistinė Kauno tarpukario architektūra turėtų būti svarbiausias atspirties taškas tolesnei miesto perspektyvai, nes būtent ji ir yra koziris, galintis padėti Kaunui patekti į pasaulio kultūros žemėlapį, padedant UNESCO ar be jo.

Komentaras

Jūratė Raugalienė

Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros vyr.architektė

1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Buvo parengta Vilniaus senamiesčio gaivinimo strategija ir įsteigta už pasaulio paveldą atsakinga Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. 1998 m. pradėtos įgyvendinti senamiesčio atgaivinimo programos, finansuojamos iš savivaldybės lėšų. Ketverius metus iki 2003 m. specialias dotacijas skyrė Vyriausybė. Už tuos pinigus buvo tvarkomos senamiesčio gatvės ir dažomi pastatų fasadai. Pagrindinis atnaujinimas ir vyko 1998–2003 m. Dabar jeigu teikiame kokias nors paraiškas, visada atkreipiame dėmesį, kad tai yra Pasaulio paveldas, ir tai prideda svorio. Klausimas, kas pasikeitė įtraukus Vilniaus senamiestį į Pasaulio paveldo sąrašą, dažnai iškyla, UNESCO atstovai irgi mėgsta to paklausti. Konkretaus atsakymo nėra. Žinoma, tai pripažinimas tarptautiniu mastu. Apie Vilniaus senamiestį dabar jau galima rasti informacijos internete. Kasmet spausdinami plakatai su atnaujintais viso pasaulio sąrašais, ir besidomintieji gali pamatyti, kas kokioje šalyje yra svarbaus. Kultūros paveldu besidomintys turistai atkreipia dėmesį ir nori aplankyti UNESCO paveldo sąrašo objektus. Tai skatina turizmą, tačiau kiek pagausėjo turistų Vilniuje, sunku pasakyti. Nežinome ir kaip tai pakeitė žmonių supratimą apie paveldosaugą. Specialių tyrimų nebuvo atlikta. Finansinės paramos iš UNESCO Pasaulio centro nebuvo, kaip galbūt kas nors įsivaizduoja. Mes, kaip Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, dalyvaujame ES projektuose su kitais užsienio partneriais. Dabar dalyvaujame trejų metų programoje, kaip sustiprinti į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktų senamiesčių priešgaisrinę saugą. Tai visiškai siaura tema. Kauno tarpukario architektūra yra modernioji architektūra ir, manau, ji labai vertinga. Tai labai svarbus reiškinys architektūros istorijoje.

UNESCO Pasaulio paveldo bei Žmonijos materialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąraše yra:

Istorinis Vilniaus senamiestis.

Kuršių nerija.

Kernavės archeologinė vietovė.

F.G.W.Struvės dienovidinio lanko geodeziniai punktai.

Kryždirbystė ir kryžių simbolika.

Dainų švenčių tradicija ir simbolizmas Lietuvoje.