60-tą gimtadienį švenčiantis V. Matijošaitis: klaidų nedaro tik idiotai

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

"Kaunas, Kaunas, Kaunas – va ir viskas", – taip savo nūdieną įvardija dvejus metus Kaunui vadovaujantis Visvaldas Matijošaitis, šiandien švenčiantis 60-ies metų sukaktį.

Išskirtiniame interviu "Kauno dienai" jis žmogiškai paprastas ir atviras – skaičius pase nedžiugina, bet nesijaučia senas.

"Jau nebegrįš tie laikai, kai buvau laimingas", – nuskamba liūdesio gaidelė V.Matijošaičio balse. Tačiau pasidžiaugti jis tikrai turi kuo: besikeičiantis Kauno veidas, puikūs santykiai su vaikais ir anūkais, sėkmingai besisukantis sūnums perduotas verslas,  draugystė su Loreta.

– 60 metų – daug?

– Senas. Pagal pasą senas. Širdyje, aišku, nejaučiu to. Šiaip juk nė vienas žmogus nejaučia, kad jis jau paseno.

– Ar ta diena, tas skaičius reiškia ką nors? Ar tiesiog – gyvenimas eina, ir tiek?

– Niekas nesikeičia. Kaip viskas ėjo, taip ir eina, tik greičiau ateina pirmadieniai vienas po kito – savaitės net nepastebiu. Ar kas gyvenime pasikeitė? Nekalbėsiu apie tai, kad gyvenu vienas su Broške. Bet tapus meru gyvenimas pasidarė sėslus – viskas sukasi Kaune. Jau ir į Vilnių nelabai noriu važiuoti. Važiuoju tada, kai būtinai reikia. O anksčiau juk kiek skraidydavau! Išskrendi į vieną komandiruotę, grįžti, pasikeiti marškinius, kojines ir apatinius, permiegi namie naktį ir ryte jau kitur išskrendi. Dabar sūnūs už mane tai daro. Kaunas, Kaunas, Kaunas – va ir viskas.

– Viskas susiję su Kaunu – gimėte ir augote čia. Koks buvote vaikystėje, paauglystėje?

– Mano anūkai – šešta kauniečių karta, gimę ir augę Vičiūnuose. O aš buvau normalus vaikas. Aišku, vaikystė buvo kitokia nei dabartinių vaikų. Nebuvo tokių susisiekimo galimybių, nebuvo televizorių, kompiuterių ar interneto. Viskas buvo kitaip.

Tėvai sunkiai mane pagaudavo. Turėdavau laiku pareiti namo pietų pavalgyti ir vakare laiku sugrįžti. Mama buvo įvedusi taisykles ir sakydavo: paskelbsiu tau karcerį – savaitę neišeisi iš kiemo, bus namų režimas. Vienai vasarai baigiantis buvau paskaičiavęs ir mamai sakiau: man būtų keturių vasarų neužtekę atsėdėti tą tavo karcerį. Mama kitą dieną vėl išleisdavo lakstyti, nebuvo griežta, neišlaikydavo manęs. Augau Vičiūnuose, tėvams buvo ramiau – aplink miškas, Nemunas. Kol plaukti nemokėjau, žinojau, kad į Nemuną negalima. O kai jau išmokau plaukti, niekas nekontroliavo. Vasaromis daugiausia laiko prie Nemuno ir praleisdavau. O per mokslo metus mano režimas buvo daug griežtesnis.

– Vaikai paprastai svajoja: kai užaugsiu, būsiu... Kada jau žinojote, kuo norite būti?

– Nesvajojau būti kosmonautu ar lakūnu. Nuo 9 klasės jau žinojau, kad rinksiuosi autotransporto specialybę, nes ketveriais metais vyresnis kaimynas jau studijavo tuomečiame Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 11 klasėje buvau sugalvojęs, kad stosiu į mediciną. Buvo vienintelė priežastis – draugavau su bendraklase, kurios mama dirbo dėstytoja Medicinos institute. Ji mane įkalbinėjo, kad gerai būtų žentas – medikas. Gal net būtų padėjusi įstoti, bet nesusigundžiau. Ką, o gal ir neblogas daktaras dabar būčiau, merginas gydyčiau? Dvejojau, bet vis tiek išvažiavau į Vilnių – pasirinkau automobilių transporto inžinieriaus studijas.

Ar kas gyvenime pasikeitė? Nekalbėsiu apie tai, kad gyvenu vienas su Broške... Jau nebegrįš tie laikai, kai buvau laimingas.

– O gyvenimas nuvedė visais kitais keliais?

– Buvo tie automobiliai visur. Pats pirmas darbas – pagal specialybę. Baigęs institutą gavau paskyrimą į Kauną, nes tuokiausi ir turėjau Kaune kur gyventi – tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl sugrįžau į gimtąjį miestą. Ir pirmas darbas buvo "Lietkopsąjungos" autobazėje. Po metų nuėjau dirbti į Kelių policiją. Kai 1990 m. ėmiausi verslo, man visada reikėjo inžinieriaus žinių. Ir šiandien tebeveikia pati pirmoji bendrovė "Vičiūnai", kuri dabar ir likusi tik kaip transporto kompanija. Jai priklauso apie 130 krovininių tarptautinių reisų automobilių. Turime transporto kompanijų ir Rusijoje bei Ukrainoje. Inžinierius visais laikais buvo solidi, gerbiama vyriška specialybė, ir išsilavinimas geras.

– Daug metų atidavėte verslo kūrimui ir plėtrai ir jame nardėte lyg žuvis vandenyje. Iš kur tai? Reikėjo mokytis ar tiesiog turite Dievo dovaną?

– Nesu religingas ir negaliu sakyti, kad man čia kažkas duota. Būna taip, kaip būna gyvenime. O į verslą visada žiūrėjau kaip į paprastą darbą. Kai išėjau iš darbo policijoje, paskaičiavau, kad nesu juristas, nesu baigęs specialių mokslų ir teisėsaugos srityje nelabai galėsiu dirbti, todėl ir ėmiausi kurti savo verslą. Jeigu dirbtum kokioje nors įmonėje samdomu darbuotoju, gautum tiesiog atlygį už darbą, o versle gauni atlygį ir dar kuriama pridėtinė vertė.

– Ar buvo dienų, kai norėjosi viską mesti, pabėgti kur nors nuo visko?

– Oi, kiek yra buvę visko! Bet taip nepadariau. Neturiu teisės taip pasielgti, nes už nugaros – beveik 8 tūkst. darbuotojų. Kaip gali mesti viską? O kur dar įsiskolinimai bankams, tiekėjams ir taip toliau. Yra didelė mašina, kurią turi valdyti ir esi už ją atsakingas. Gerai, kai dirba gera komanda, nes dabar ten visi vadovai – apie 40 metų. Pati geriausia jėga – vyrai, yra ir puikiai dirbančių moterų. Šiandien savo vaikams netgi pavydžiu: plati geografija – prekyba vykdoma 60-yje valstybių, 18 pasaulio šalių veikia biurai. Įdomu.

– Pasiilgstate to?

– Pasiilgstu. Užvažiuoju kartais į biurą. Kai sprendžia esminius klausimus, pasikviečia mane, verslo partneris atvažiuoja, susėdame, pasitariame. Kasdieniuose dalykuose sūnūs patys tvarkosi. Jau ne viską ir žinau, ne viską sako, kartais ir nervinti nenori. Pasigirti dar retkarčiais pasigiria, bet irgi jau pripratę prie visko.

– Kuo labiausiai norėtumėte pasigirti? Kas džiugino labiausiai per tuos 60 metų?

– Pastaraisiais dviem metais labiausiai norėčiau pasidžiaugti. Kaunas keičia veidą ir iš duobių sostinės tampa patraukliu miestu. Anksčiau galvojau, kad "Vičiūnuose" gera komanda susiformavo daug metų dirbant – liko geri žmonės, nepritapę nubyrėjo. O savivaldybėje nesitikėjau, kad aplink mane miesto taryboje susirinks naujai atėję puikūs žmonės – ir vyresni, ir jaunesni. Ir kad savivaldybės darbuotojai taip stipriai pakeis požiūrį į darbą, nelabai tikėjau. Rodos, kalbi, kalbi, o tau prieštarauja, prieštarauja, pučia muilo burbulus, kad tik nereikėtų daryti. Šiek tiek dar yra šito likę, bet, palyginti su tuo, kas buvo prieš dvejus metus, dabar tikras rojus. Jau galiu ir nebūti darbe – vis tiek viskas važiuoja pirmyn.

– Negi tik pastarieji dveji metai džiugina?

– Iš esmės viskas mano gyvenime pasikeitė po žmonos Irenos mirties. Anksčiau jau buvome nusprendę, kad versle daugiau dirbs sūnūs, o aš visai neplanavau miesto meru tapti. Gyvenimas taip pakreipė. Planavome su žmona, kad šiek tiek daugiau laiko skirsime sau, pakeliausime. O dabar tai net nenoriu niekur važiuoti, pramogauti. Pamedžioti tik važiuosiu. Buvo suplanuota medžioklė, jau dabar turėjau iš jos grįžti, bet atidėjome. Su bičiuliais važiuosiu vėlų rudenį arba kitais metais. Tai teikia džiaugsmą, pabūni ramiai, be nieko, telefonas neveikia. Džiugina ir tai, kad per praėjusius metus, gal net ir ruošdamasis 60-mečiui, užbaigiau darbus namie – kiemą, baseiną baigiau tvarkyti. Žiemos sode beliko pasodinti augalus – po mėnesio jau ir augalai turėtų būti. Tai žmonos projektai, kuriuos ji pradėjo, darėme kartu, o dabar jau pabaigsiu. Džiugu, kad jaunesnis sūnus neišsikraustė kur nors toli, o baigia statytis namą netoliese. Bendraujame. Dar Irutė taip įpratino, kad nereikia lįsti į vaikų gyvenimą, nesipainioti vaikams po kojomis, nes jie turi savo šeimas, savo gyvenimas, o džiaugtis, kad atėjus į svečius tave priima ir neišvaro.



NAUJAUSI KOMENTARAI

dainavos sesele lolita-glinda

dainavos sesele lolita-glinda portretas
as pasitikiu riestausiu,myliu ji visa sirdim-glindas padedu jam issirankioti is usu- mere- skirk ji mano direktoriumi-kad butu pastovus ir as galeciau jam pletkas surinkineti-jis man sake kad parems nosies plastinei korekcijai-i palm springsa kelione apmokes,mere maldauju palikite ji prie manes,nes esu gilioje desperacijoje kaip nebematau jo riebaluotu usu

dainavos direktorius

dainavos direktorius portretas
esu riestausis kibinsteinas-labai noriu tapti meru ar jo pavaduotoju-kartu.... vyktume rudeni i medziokle stirnu elniu,sernu pamedzior,labai megstu zalia mesa valgyti,tuomet mano usai usiriecia savaime,o kai pastaba kam parasau-uzsiriecia neti usai ir kitos dalys}}}}}}}}}}}}}}}}}}}]

graži diena

graži diena portretas
susimokėjo , kad straipsnį įdėtų , bet pamiršo susimokėti, kad ir išimtų
VISI KOMENTARAI 100
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių