V. Baranauskienė: arfos dvasios palytėta

Ilgametė Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) arfininkė, veteranė Valerija Baranauskienė – gyva Kauno muzikinio gyvenimo atmintis.

V.Baranauskienės gyvenimas su arfa prasidėjo 1951 m. įstojus į Valstybinę muzikos konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurioje plėtojosi svarbios pažintys su ryškiausiais XX a. muzikos korifėjais, vėliau 54 metai patirties KVMT, pedagoginis darbas. Visa sukaupta patirtis paskatino arfininkę parašyti knygą "Arfa amžių tėkmėje" – lietuvių kalboje neturėjome taip plačiai ir informatyviai leidinyje surinktų žinių ir faktų apie karališkąjį instrumentą arfą. Tai geriausia arfininkės V.Baranauskienės dovana visoms esamoms ir būsimoms Lietuvos arfininkėms, kurioje pateikiama šio muzikos instrumento istorija, jo kelias į Lietuvą bei asmenybės, puoselėjusios arfos meną.

– Arfa – vienas iš rečiausiai pasirenkamų muzikos instrumentų Lietuvoje. Kaip šis instrumentas atsirado jūsų gyvenime? Juk daugiau kaip prieš 50 metų arfos populiarumas Lietuvoje buvo lygus beveik nuliui.

– Daugiau nei prieš pusę šimtmečio arfos Lietuvoje būtų reikėję ieškoti su žiburiu. Arfą turėjo tik žymus filosofas Vydūnas ir aktorė Unė Babickaitė. Aš arfa susidomėjau perskaičiusi laikraštyje straipsnį ir pamačiusi šio karališko muzikos instrumento nuotrauką. Įspūdis liko neišdildomas. Įkūrus arfos klasę, pradėjau mokytis groti šiuo muzikos instrumentu.

– Kur sėmėtės arfos meno pagrindų?

– Tuo metu, t.y. 1951-aisiais, arfos atlikimo meno buvo galima mokytis tik Valstybinėje konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Mano susidomėjimas arfa neatslūgo ir aš įstojau i konservatoriją. Arfos meno pagrindus dėstė profesorė iš Maskvos Liudmila Chetagurova. Pas ją pradėjau studijuoti ir pas ją baigiau.

– XX a. kupinas ryškių asmenybių Lietuvos muzikiniame pasaulyje. Gal galite papasakoti apie aplinką, kurioje teko studijuoti, kuo ji buvo jums reikšminga?

– Tuometėje Valstybinėje konservatorijoje būrėsi visas XX a. muzikinis elitas. Aplinka buvo labai įdomi, nes kiekvieną dieną buvo galima susidurti su kokia nors to meto įžymybe – B.Dvarionas, S.Vainiūnas, S.Naujalytė, A.Livontas, B.Targonskis, A.Staškevičiūtė, A.Berkavičius, L.Seidelis ir t.t. Beveik visa to meto profesūra buvo studijavusi Vakarų Europoje, tad mes gaudavome daug žinių. Man asmeniškai to meto konservatorijos atmosfera darė nepaprastą įspūdį. Iki šiol jaučiu nostalgiją laikui praleistam konservatorijoje.

– Kuo jus žavi pati arfa? Savo knygoje "Arfa amžių tėkmėje" esate atspausdinusi eilėraštį, skirtą arfai, pavadinimu "Manoji arfa". Ryškiai justi arfos simboliškas personifikacijos įvaizdis. Ar galite atskleisti, kokią funkciją atliko arfa jūsų gyvenime ir kokia šio eilėraščio atsiradimo istorija?

– Arfa mane žavi savo neeiline išvaizda ir nepaprastu skambesiu. Tai muzikos instrumentas, kuris evoliucionavo daug amžių. Arfa vystėsi iš medžioklinio lanko vis pridedant po vieną stygą, kol tapo šiuolaikiniu instrumentu, turinčiu 47 stygas ir 7 pedalus. Eilėraštis "Manoji arfa" atsirado spontaniškai – vienu ypu. Mano manymu, kiekvienas žmogus turi kažkokį pomėgį, gal sakyčiau, pašaukimą. Gyvenimo kelias nėra rožėmis klotas. Jeigu žmogus sunkiomis valandėlėmis turi į ką atsiremti, tai ir negandos tampa lengviau išgyvenamos. Arfa – mano guodėja. Tai pasakyta mano eilėraščio paskutiniame ketureilyje:

<...>

Gyvenimo dygliuotam kely

Lydės ir saugos ji tave

Garsai jos sidabriniai

Dienas tavąsias skaidrins begaliniai...

– Kas jums yra muzika apskritai? Ar įsivaizduojate, koks galėtų būti buvęs jūsų gyvenimas be muzikos?

– Muzika mano gyvenimą supo nuo pat mažens. Koks būtų mano gyvenimas be muzikos, aš nelabai įsivaizduoju. Jeigu būčiau dailininkė arba medikė (šioms specialybėms aš taip pat neabejinga), manau, kad su muzika kažkokiu būdu vis tiek draugaučiau.

– Ar sutinkate su teiginiu, kad muzikos kelias – tai pašaukimas, o ne darbas, nors tai ir yra paradoksaliai vienas iš sunkiausių darbų? Gal galite plačiau pasidalyti apie sunkumus, kuriuos teko įveikti turint arfos specialybę.

– Muzikos kelias, be abejonės, yra pašaukimas, bet kartu labai sunkus kasdienis darbas. Muzika yra labai kerštinga. Jeigu kasdien jai neskirsi dėmesio, tau, galima sakyti, bus atkeršyta.

Muzika yra labai kerštinga. Jeigu kasdien jai neskirsi dėmesio, tau, galima sakyti, bus atkeršyta.

Man asmeniškai teko labai daug groti, nes per penkerius metus konservatorijoje reikėjo nuveikti tai, kas padaroma nuo šešerių metų. Tai buvo labai įtemti studijų metai, kurie reikalavo labai didelių pastangų ir atsidavimo.

– KVMT – vieta, kurioje dirbote net 54 metus! Man, kaip jaunosios kartos atstovei, sunku įsivaizduoti šitiek metų atsidavimo vienai įstaigai. Gal galite pasidalyti, koks tai kelias? Juk per tiek metų gali pasikeisti net visas teatro kolektyvas! O gal net nepajutote laiko tėkmės?

– 54 metus teko atiduoti KVMT. Tikrai man šiuo metu tai atrodo kaip iš fantastiškos pasaulio. Keitėsi kolektyvo nariai, kolegos, vadovai. Kelias buvo tikrai dygliuotas, bet laiko tėkmė viską nušluoja, lieka tik prisiminimai, o prisiminimų labai labai daug, daug malonių, o kartais ir labai skaudžių.

– Kuo žavus darbas KVMT? Gal prisimenate įvykius, kurie neišdilo iš atminties iki šių dienų? Galbūt susitikimai ir pažintys su muzikais paliko pėdsaką jūsų sėkmingoje karjeroje?

– Ar žavus darbas KVMT – į šį klausimą atsakymo neturiu. Galiu tik pasakyti: ir taip, ir ne. O dėl asmenybių, sutiktų KVMT, jų buvo labai daug. Kelios asmenybės per tą laiką buvo tikrai iškilios. Apie jas aš miniu savo knygoje "Arfa amžių tėkmėje".

– Išleidote knygą "Arfa amžių tėkmėje", kuri tampa žvilgsniu į praeitį esamoms ir būsimoms arfininkėms. Gal galite pristatyti pačią knygą? Ką galima joje rasti besidominčiam skaitytojui? Kuo jos atsiradimas reikšmingas Lietuvos visuomenei? Ką ta knyga reiškia jums?

– Mano knyga "Arfa amžių tėkmėje" skirta arfininkėms. Lietuvių kalboje šių žinių apie arfą nėra, tai ir paskatino mane imtis šio darbo. Kiekvienas muzikantas turėtų susipažinti su savo instrumento šaknimis. Viliuosi, kad mano knyga užpildys šią didžiulę spragą arfininkių gretose. Turiu pastebėti, kad kitomis kalbomis yra parašyta daug traktatų, straipsnių apie arfą, bet jų gauti pas mus neįmanoma, o dar yra kalbos mokėjimo barjeras. Eilinis skaitytojas turės galimybę pasidomėti arfos instrumentu, praplėsti savo žinių horizontą. Šios knygos rašymas man asmeniškai buvo sunkokas darbas. Reikėjo ilgai ir daug ieškoti informacijos bibliotekų archyvuose, kontaktuoti su arfininkėmis, ieškoti lėšų knygai išleisti.

– Jūsų knyga tarsi vienas iš didžiausių impulsų arfos populiarumui Lietuvoje. Ką galėtumėte palinkėti arfos specialybę pasirinkusiems jauniems žmonėms?

– Viliuosi, kad "Arfa amžių tėkmėje" truputį išpopuliarins arfą. Gal atsiras melomanų susidomėjimas pačiu instrumentu ir arfos muzika, gal padaugės klausytojų einančių į arfininkų koncertus, juk dabar jų būna daugiau. Muzikos mokyklos, kuriose yra arfos klasės ir jose vykstantys arfos muzikos koncertai, turėtų būti plačiai skelbiami, kad eilinis žiūrovas galėtų ateiti pasiklausyti. Ne tik tėveliai, močiutės ar seneliai. Jaunoms arfininkėms norėčiau palinkėti geros sveikatos, didelio veržlumo savo pasirinktoje specialybėje, meilės arfai ir didelės ištvermės.

V.Baranauskienės knygos sutiktuvės

Balandžio 11 d. 17 val. KVMT Baltojoje salėje vyks knygos pristatymas. Vakarą ves muzikologė Dainora Merčaitytė, vyks arfos muzikos koncertas, kuriame arfa skambins jaunosios arfininkės Urtė Šabanovaitė, Augustė Kašėtaitė, Greta Dabulskytė, Elzė Saldžiūnaitė, Miglė Sakavičiūtė, Gabrielė Ašmantaitė, Joana Daunytė ir ansamblis "Regnum Musicale". Aktorė ir solistė Bernarda Petravičiūtė skaitys eiles apie arfą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių