Uždangą pakėlęs Kauno kino festivalis – su prancūzišku prieskoniu (filmų anonsai)

Šiandien startavęs Tarptautinis Kauno kino festivalis atiduoda pagarbą prancūzų kinui ir legendiniam bei vienam įtakingiausių kino leidinių pasaulyje "Cahiers du Cinéma".

Pluoštas prancūziškų filmų

Festivalio ekranuose bus galima išvysti rinktinę prancūziškų filmų, sukurtų 1973–1989 m., pasibaigus garsiajai Naujosios bangos erai, programą, suformuotą "Cahiers du Cinéma" žurnalo, padedant Prancūzų institutui Vilniuje.

Kultinį žurnalą 1951 m. įsteigė André Bazinas, Jacquesas Doniol-Valcroze'as ir Josephas Marie Lo Duca. Nuo tada leidinys akylai sekė ne tik prancūzų, bet ir viso pasaulio kino procesus bei iš pagrindų keitė suvokimą apie kino kritiką ir teoriją. "Cahiers du Cinéma" redagavo Éricas Rohmeras, tekstus rašė Jacques’as Rivette'as, Jeanas Lucas Godard'as, Claude’as Chabrolis ir François Truffaut – jauni ir užsidegę kino gerbėjai, kurie netrukus tapo svarbiausiais ir įtakingiausiais Prancūzijos Naujosios bangos kino judėjimo režisieriais.

Praėjus maždaug dešimtmečiui po Naujosios bangos gimimo, prancūziškas kinas keitėsi vėl. Tai inicijavo drąsūs ir talentingi autoriai – Maurice’as Pialatas, Philippas Garrelis, Jeanas Eustache'as, Marguerite Duras. "Cahiers du Cinéma" juos palaikė ir vertino kaip kūrėjus, kalbančius apie tai, kas aktualu, ir kritiškai tyrinėjančius to laiko vertybes: visuomenės maištą, seksualinę revoliuciją, gyvenimą komunose, laisvės ir meilės utopiją, psichodelikos ir haliucinacijų naudojimą.

Iš Naujosios bangos autoriai paveldėjo kai kuriuos meninės raiškos principus: realizmą, filmavimą natūralioje aplinkoje, tiesioginį įgarsinimą, improvizaciją, komiškus scenarijus, žavėjimąsi didmiesčiu. Vis dėlto aštuntojo dešimtmečio karta atvėrė ir visiškai naujus horizontus, su kuriais susipažinti Tarptautinis Kauno kino festivalis pakvies kino ekrane.

Kino festivalių žvaigždė

Lietuvoje pirmąkart bus galima išvysti ir šių metų kino festivalių žvaigždę – prancūzų režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o juostą "Adelės gyvenimas".

Dramą "Adelės gyvenimas" (2013) šių metų Kanų kino festivalio komisija vienbalsiai įvertino Auksine palmės šakele, o Tarptautinė kino kritikų asociacija FIPRESCI jam skyrė garbingą prizą. Kritikai ir sinefilai liaupsina ne tik šį filmą, bet ir visą autoriaus filmografiją. Su ja Tarptautinio Kauno kino festvalio lankytojai bus supažindinti specialioje A.Kechiche’ui skirtoje retrospektyvoje.

Šiemet Kanuose prizą teikdamas žiuri pirmininkas režisierius Stevenas Spielbergas išimties tvarka Auksine palmės šakele apdovanojo ne tik režisierių A.Kechiche’ą, bet ir dvi pagrindines "Adelės gyvenimo" aktores – Adèlę Exarchopoulos ir Léą Seydoux.

Prancūzų rašytojos Julie Maroh komikso "Žydra spalva – šilčiausia" įkvėptoje juostoje pasakojama apie jauną merginą Adelę. Ji brandina svajonę tapti mokytoja ir tik pradeda atrasti tikruosius gyvenimo malonumus. Universali meilės istorija betarpiškai vaizduoja santykius, džiaugsmą, nusivylimą, savęs ieškojimo ir atradimo svarbą.

"Adelės gyvenimas" – filmas apie jaunimą, tačiau neprimena tendencingų juostų apie greitą brendimą. A.Kechiche’as atsisako moralizavimo ir nuspėjamo pagundų – svaigalų ir neatsakingo sekso – vaizdavimo. Filmo aktualumą ir įtikimumą kuria savarankiškos ir laisvos herojės. Veikėjos jausmingos, tačiau jų išgyvenimai neatrodo nesuvaidinti.

Nors populiarumo viršūnę A.Kechiche’as pasiekė šiemet, jo kūrybinį kelią žymi daugiau aktualių, savitą stilių ir autoriaus talentą įrodančių filmų. Kol kas Lietuvoje buvo rodyti tik du – "Juodoji Venera" ir "Grūdo paslaptis". Siekiant nuosekliai supažindinti su vieno svarbiausių šiuolaikinio prancūzų režisieriaus autorine kūryba, festivalio retrospektyvoje bus parodyti visa A.Kechiche'o filmografija.

Iš pirmo žvilgsnio keturias skirtingas A.Kechiche’o juostas vienija panaši problematika ir raiškos priemonės. Užduodamas tam tikrus klausimus, autorius apnuogina visuomenės hierarchijos ir pokolonializmo niuansus. Antra vertus, režisierius nepamokslauja, o dalijasi įžvalgomis. Filmuose visuomet gausu dialogų, labai paprastų, dažniausiai netgi visiškai buitinių ir iš pirmo žvilgsnio beprasmių, tačiau būtent jie atskleidžia mums jo herojų charakterius geriau negu patys poelgiai.

Kaip teigia pats A.Kechiche'as, aktorių paieška yra vienas svarbiausių jo darbo etapų. Režisierius tikina, kad sėkmingas filmo kūrimas įmanomas tik tada, kai tarp režisierius ir aktorių jaučiama tarpusavio simpatija ir supratimas.

Lėtas kelias į sėkmę

Abdellatifas Kechiche'as (1960 m.) gimė Tunise. Būdamas šešerių, berniukas su tėvais persikėlė į Nicą (Pietų Prancūzija) ir ten gyvena iki šiol.
Aktoriaus, scenaristo ir režisieriaus kelias į kino pasaulį buvo ilgas. Jo karjera prasidėjo teatre – baigęs mokyklą būsimasis režisierius įstojo į Antibų konservatoriją, kur baigė aktorystę. Kaip ir priklauso, po to vaidino teatre. 1978 m. jis pastatė savo pirmąjį spektaklį, o 1984 m. debiutavo kine. Tiesa, kaip aktorius, sukūręs imigranto vaidmenį Abdelkrimo Bahloulio filme "Mėtų arbata".

Kino autoriaus debiutas užtruko dar 16 metų. 2000 m. sukurta pirmoji A.Kechiche’o juosta "Voltero kaltė" sulaukė Venecijos festivalio apdovanojimo. Vis dėlto pasaulinio pripažinimo režisieriui vėl teko palaukti. Jį 2007 m. atnešė filmas "Grūdo paslaptis".

Autoriaus filmografijoje – penki filmai. Ne iš karto į kiną atėjęs ir pasaulinį pripažinimą pelnęs režisierius garsėja nuosekliu darbu ir visišku atsidavimu kinui.

Premjera
Adelės gyvenimas

Pranc. " La Vie d'Adèle – Chapitre 1&2 " (2013) pagrindinė herojė Adelė dar mokosi mokykloje. Ją supantys žmonės paprasti, o ir ji pati mažai nuo jų skiriasi, kol nesutinka mėlynplaukės merginos. Iš aukštesnės klasės kilusi Ema – tikra asmenybė. Jai patinka moterys, ir savo aistras Adelei ji rodo atvirai. Jausmai abipusiai, todėl merginos užmezga romaną. Būdama su Ema, jaunoji Adelė ieško savęs, savo talentų, auga ir bręsta. Vis dėlto, norėdama įtikti savo aplinkos žmonėms, Adelė neišdrįsta prisipažinti, su kuo draugauja. Merginos tolsta, o tarp jų atsiradusią įtampą dar labiau paryškina socialinė atskirtis.

Retrospektyva
Juodoji Venera

Pranc. "Vénus noire" (2010) pasakoja apie tragišką Sardži Bartman, jaunos afrikietės, likimą. XIX a. gyvenusi moteris savo šalyje atitiko grožio standartus. Atgabenta į Europą ji tapo išnaudojamu eksponatu ir netgi pajuokos objektu. Drama apie hutentotų Venerą buvo nominuota Auksiniam liūtui.

Grūdo paslaptis

Pranc. "La graine et le mulet" (2007) vaizduoja nepaprastą paprastų žmonių gyvenimą. Arabų emigranto bandymas atidaryti savo restoraną žiūrovų nepalieka abejingų. Žiūrovai kartu su pagrindiniu herojumi džiaugiasi ir išgyvena nesėkmes. Kritikai juokauja, kad filmas teigiamai veikia skonio receptorius, todėl beveik visi po jo užsimano Magribo šalių virtuvės patiekalų. Drama Venecijoje įvertinta Didžiuoju žiuri prizu, o Prancūzijoje – "Cezariu" už geriausią filmą, režisūrą ir scenarijų.

Išsisukinėjimas

Pranc. "L’esquive" (2003) – romantinis pasakojimas apie penkiolikamečių paauglių arabų emigrantų gyvenimą Prancūzijoje. Jų gyvenimas prilygsta teatrui, o pagrindinis herojus – penkiolikametis Krimo – iš tiesų rezga planus suvaidinti spektaklyje, kad priartėtų prie žavingos pagrindinės aktorės, kurią jis myli. Filmas įvertintas "Cezariais" už geriausią filmą, režisierių, aktorę (Sara Forestier) ir scenarijų.

Voltero kaltė

Pranc. "La faute á Voltaire" (2000) – debiutinė A.Kechiche’o juosta vaizduoja nepagražintą istoriją apie orumą ir žmonių bendrystę, o jos herojus Džalelas, kaip ir Voltaire'o Kandidas, svajoja apie Eldoradą, tik Prancūzijoje. Apdovanota Venecijos festivalyje.

Vaidmenys

Drama "Atsitiktiniai bučiniai" (rež. Philippe Garrelis, Prancūzija, 1989) pasakoja apie kino režisierių, kuriantį autobiografinį filmą. Juosta garsi tuo, kad joje Ph.Garrelis vaidina patį save, jo partnerė B.Sy – jo žmoną, o vos penkerių metų sulaukęs jųdviejų sūnus Louisas Garrelis (šiandien – žinomas aktorius ir režisierius) tikrąja to žodžio prasme žengia pirmuosius žingsnius į kino pasaulį.

Epocha

Juosta "Nebegirdžiu gitaros" (rež. Philippe Garrelis, Prancūzija, 1991) vaizduoja Ph.Garrelio santykius su grupės "Velvet Underground" vokaliste Nico ir pasakoja apie ištisą kartą, perteikia revoliucingas septintojo ir aštuntojo dešimtmečių atstovų svajones, o sykiu – ir devintojo dešimtmečio blaivumą. Ši meilės istorija 1991 m. pelnė Sidabrinio liūto apdovanojimą Venecijos kino festivalyje (Italija).

Įspūdis

"Indijos daina" (rež. Marguerite Duras, Prancūzija, 1974) – romantinė drama apie meilės istoriją, užsimezgusią ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Pietryčių Azijoje, kur prancūzų diplomatai susiduria su izoliuotu kolonijos gyvenimu. Filmas laikomas Prancūzijos kino šedevru, novatoriškai pritaikančiu garso takelį ir laužančiu laiko suvokimą kine. 1975 m. Prancūzijos kino akademija jam skyrė Didįjį prizą.

Romanas

Meilė kartais būna keista – apie tai ir romantinė drama "Lulu" (rež. Maurice Pialat, Prancūzija, 1980). Pagrindinė herojė – ištekėjusi viduriniosios klasės atstovė Nelė – sutinka Lulu, aistringą valkatą, linkusį smurtauti. Užsimezgęs romanas pakeičia jųdviejų gyvenimus. Pagrindinius herojus įkūniję Gerard'as Depardieu ir Isabelle Huppert suvaidino vienus gražiausių vaidmenų.

Libido

Pagrindinė romantinės dramos "Už mūsų meilę" (rež. Maurice Pialat, Prancūzija, 1983) herojė 15-metė Siuzana mokosi atskirti seksą ir meilę. Netrukus ji supranta, kaip lengva permiegoti su vyrais ir kaip sunku įsimylėti. Siuzaną suvaidinusi Sandrina Bonnaire tapo tarptautine kino žvaigžde. 1983 m. režisieriui įteiktas Louise’o Delluco prizas, o 1984 m. – "Cezario" apdovanojimai už geriausią filmą ir aktorės debiutą.

Autobiografija

"Motina ir kekšė" (rež. Jeanas Eustache'as, Prancūzija, 1973) – ne tik asmeninės režisieriaus Jeano Eustache’o tragedijos išpažintis, bet ir visos kartos portretas. Kamera fiksuoja grupelės dvidešimtmečių kasdienybę, tačiau perteikia daugiau – aktualiausius septintojo-aštuntojo dešimtmečių klausimus apie seksą, politiką, filosofiją, meną. Juosta tapo aktoriaus Jeano Pierre’o Leaud vizitine kortele, be to, yra laikoma viena svarbiausių Prancūzijos kino istorijoje. 1973 m. filmas apdovanotas "Interfilm" prizu Tarptautinio Berlyno kino festivalio "Naujojo kino forumo" programoje (Vokietija) ir FIPRESCI prizu bei didžiuoju žiuri apdovanojimas Kanų kino festivalyje (Prancūzija).

Parapija

"Kunigo vaikai" (rež. Vinko Brešanas, Kroatija, Serbija, 2012) – vieno populiariausių pastarojo dešimtmečio kroatų filmų autorių drama, komiškai pasakojanti apie katalikų kunigą Fabianą, paskiriamą į kaimelį pakeisti žmonių mylėtą pirmtaką. Jaunasis atvykėlis pasibaisėja išvydęs daugybę laidotuvių ir nepaprastai mažą vaikų gimstamumą. Vieno parapijiečio išpažintis paaiškina problemą ir Fabianas nusprendžia pagerinti gimstamumą pasinaudodamas gan neįprastais būdais.

Vilko valanda

Drama "Lorė" (rež. Cate Shortland, Australija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, 2012) – lyriška ir neįprasta holokausto studija. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijoje grupelė vaikų išsiruošė į tolimą kelionę pas senelę. Vyriausiajai, Lorei, pavedama rūpintis keturiais jaunesniaisiais broliais ir seserimis, kai jų naciai tėvai paimami į sąjungininkų nelaisvę. Susipažinusią su paslaptingu jaunu pabėgėliu žydu, Lorę sukrečia prieštaringi jausmai. Filmas susišlavė nemažai apdovanojimų, tarp kurių: 2012 m. – Žiūrovų simpatijų apdovanojimas Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje (Šveicarija), 2013 m. – Australijos režisierių gildijos apdovanojimas už geriausią režisūrą ir Australijos kino kritikų (FCCA) apdovanojimai geriausiam režisieriui ir už geriausią jaunojo aktoriaus vaidybą.

Jėga

"Mėnulio dviratininkas" (rež. Danielis Dencikas, Danija, 2012) – nuoširdus ir gilus vienišo jauno profesionalaus dviratininko, Rasmuso, paveikslas. Juostoje, nufilmuotoje įtaisius kamerą ant šalmo, veikėjo akimis atskleidžiama intymi istorija. Vaikinas turi ypatingą talentą dviračių sportui, tačiau, nepaisant jo fizinių gebėjimų ir puikaus sudėjimo, Rasmuso galva sutverta mąstyti. Filme skamba Tarptautiniame Kauno kino festivalyje viešėjusio švedų kompozitoriaus Eriko Enockssono muzika.

Tikėjimas

"Mikelandželo aistra" (rež. Estebanas Larrainas, Čilė, Prancūzija, Argentina, Vokietija, 2012) nukelia į 1983 m. Čilę. Pirmieji gatvių protestai kelia rimtą grėsmę karinei vyriausybei. Siekdamas nukreipti visuomenės dėmesį, režimas įvykdo slaptą operaciją – pranašu paverčia keturiolikmetį Migelį Anchelį, prisiekinėjantį, kad šnekasi su pačia Mergele Marija. Kančios iškreiptas Migelio veidas pasirodo žiniasklaidoje ir šimtai tūkstančių piligrimų pradeda plūsti į berniuko gimtąjį kaimelį.  Netikėta šlovė pakeis Migelį neatpažįstamai.

Stoka

Dramos "Plūduriuojantys dangoraižiai" (rež. Tomaszas Wasilewskis, Lenkija, 2013) centre – Kuba, 15 metų besitreniruojantis ir profesionalios plaukiko karjeros siekiantis vaikinas. Atrodo, kad Kubos gyvenimas puikus, tačiau jis graužiasi dėl neišsipildžiusių troškimų ir meilės trūkumo. Filmas šiemet pelnė konkursinės programos "Rytai Vakarai" didįjį prizą Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje (Čekija) ir Žiūrovų simpatijų prizą "Naujų horizontų" kino festivalyje Vroclave (Lenkija).

Kodas

Dokumentinė juosta "Sunumeruotieji" (rež. Urielis Sinai, Dana Doron, Izraelis, JAV, 2012) pasakoja apie Aušvico koncentracijos stovyklos kalinius, ant krūtinės ir ant kairiosios rankos turėjusius ištatuiruotus serijinius numerius. Aušvice ir aplinkinėse stovyklose buvo ištatuiruota apie 400 000 numerių, tačiau tik keli tūkstančiai pažymėtųjų išliko gyvi. Filme išvysime gerai Kauno kino festivalio žiūrovams pažįstamą filmo "Pica Aušvice" pagrindinį herojų Danielį Chanochą.

Nedemokratija

Dokumentinis filmas "Tvirtovė" (rež. Kokešas Lukášas, Klára Tasovská, Čekija, 2012) nukelia žiūrovus į Padniestrio Moldovos Respubliką. Tai kelionė į komunizmo totalitarizmo muziejų, kur skamba prezidentą šlovinančios dainos, kur vietiniai vis dar bijo būti įskųsti, o filmuoti leidžiama tik pro traukinio langą. Juosta nominuota 2013 m. LUX apdovanojimui, o 2012 m. pelnė pagrindinius prizus Pasauliniame dokumentinių filmų festivalyje "Open city London" (Jungtinė Karalystė), tarptautiniame Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje (Danija) ir Tarptautiniame Karlovi Varų filmų festivalyje (Čekija) ir kt.

Čadra

"Vadžda" (rež. Haifaa Al-Mansour, Saudo Arabija, Vokietija, 2012) – reta galimybė žvilgtelėti į Saudo Arabijos moterų pasaulį, kuriame gyvena dešimtmetė Vadža. Nors ji priklauso itin konservatyviai visuomenei, tačiau nuolat laužo taisykles ir stereotipus. Filmas pernai įvertintas "Kino ateities" apdovanojimu Tarptautiniame Venecijos kino festivalyje (Italija). Šiemet pelnė "Dioraphte’s" apdovanojimą Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje (Nyderlandai) ir publikos apdovanojimus festivaliuose Švedijoje, Šveicarijoje bei Tarptautiniame Los Andželo kino festivalyje (JAV).

Prizininkas

"Vaizdelis iš metalo laužo surinkėjo gyvenimo" (rež. Danis Tanovićius, Bosnija ir Hercegovina, Prancūzija, Slovėnija, Italija, 2013) pasakoja apie metalo laužo surinkėjo Nazifo pastangas gelbėti persileidimą patyrusios žmonos gyvybę. Juosta šiemet pelnė "Sidabrinį lokį" ir Ekumeninės žiuri prizą režisieriui Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje (Vokietija), apdovanojimą "Už laisvą dvasią" geriausiam ilgametražiam filmui Jeruzalės filmų festivalyje (Izraelis). Palyginti neseniai, nuo 2001 m., kuriantis autorius jau turi "Oskarą" ir Auksinį gaublį už geriausią filmą užsienio kalba, prizą už geriausią scenarijų Kanų kino festivalyje.

Keitimasis

Kino juosta "Araf – tarp žemės ir dangaus" (rež. Yeşimas Ustaoğlu, Turkija, 2012) fiksuoja kadaise klestėjusį, bet dabar dykyne virtusį kraštą. Nykus peizažas, monotoniškas darbas, tik ką čia veikia jauni ir gražūs Zehra ir Olgunas? Bręsta ir atsisveikina su vaikyste. 2012 m. pagrindinę heroję suvaidinusi Neslihan Atagül Tarptautiniame Tokijo kino festivalyje (Japonija) pelnė geriausios aktorės apdovanojimą.

Gyventi

Pagrindinio dramos "Amžiną meilę" (rež. Brendanas Muldowney, Airija, 2013) herojaus Iano motina miršta. Vienam jam nesiseka, todėl nusprendžia baigti savo gyvenimą miške. Prieš jį ten jau kažkas nusižudė. Kažkas, dėl ko Ianas nusprendžia neskubėti pasitraukti iš šio pasaulio. Filmas pastatytas pagal garsų japonų autoriaus Kei Ohishi romaną "Mylėti mirusįjį".

Būtybės

"Bestiariumas" (rež. Denis Côté, Prancūzija, Kanada, 2012) yra dokumentinis žvilgsnis į gyvūnus ir žmones bei gyvūnų ir žmonių žvilgsnis vienų į kitus. Juosta 2012 m. įvertinta specialiuoju žiuri prizas Jeilio aplinkosaugos kino festivalyje (Niu Heivenas, JAV). Svarbu, kad seanse ir po jo bus galima susitikti patį režisierių.

Nebrendyla

Nepriklausomas JAV kinas gyvuoja – jis turi ką pasakyti ir iš ko pasijuokti. Komedija "Frances Ha" (rež. Noah Baumbach, JAV, 2012) semiasi įkvėpimo iš prancūzų Naujosios bangos, tačiau ditirambus gieda ne Paryžiui, o Niujorkui, vaizduodamas aktualią problemą – kai kurie trisdešimtmečiai vis dar jaučiasi kaip paaugliai. Filme pagrindinį vaidmenį atlikusi ir scenarijų kartu su režisieriumi rašiusi Greta Gerwig kino kritikų tituluojama naująja Meryl Streep.

Jausmai

Filmas "Ilgalaikė meilė" (rež. Jacekas Borcuchas, Lenkija, Ispanija) – tai dviejų lenkų studentų, susipažinusių vasaros darbo metu Ispanijoje, meilės istorija.  Netikėtas įvykis, įsiveržęs į nerūpestingai leidžiamas dienas rojų primenančiame gamtos kampelyje, sujaukia herojų gyvenimus. Filmo operatorius Michalas Englertas šiemet pelnė prizą už geriausią operatoriaus darbą Sundance kino festivalyje (JAV).

Giminės

Brolis ir sesuo svečiuojasi tėvų namuose. Prie filmo "Keistas katinėlis" (rež. Ramonas Zürcheris, Vokietija, 2013) herojų prisijungia ir kiti giminaičiai. Būtent tokiais šeiminiais epizodais viename Berlyno bute atgyja nepakartojamas kasdienybės pasaulis. Pirmasis autoriaus ilgametražis filmas yra pelnęs "Naujojo talento" apdovanojimą tarptautiniame CPH:PIX festivalyje (Kopenhaga, Danija).

Psichoanalizė

Pagal ukrainiečio Dmytro Belyavskiy'io romaną "Induktorius" pastatytų "Kliedesių" (rež. Ihoras Podolchakas, Ukraina, Čekija, 2013) dėmesio centre esanti šeima kreipiasi į jauną psichiatrą, prašydama padėti diagnozuoti sergančio tėvo ligos priežastis. Analizuodamas paciento kliedesius, medikas pats praranda kontrolę: kas jis – gydytojas ar ligonis? Trileris dalyvavo 26-iuose tarptautiniuose kino festivaliuose visame pasaulyje ir dešimtyje jų varžėsi dėl apdovanojimų.

Fantastika

Filmo "Kosmonautas" (rež. Nicolás Alcalá, Ispanija, 2013) veiksmas prasideda 1967 m. dviem draugams atvykus į neseniai pastatytą Žvaigždžių miestą, kur jaunuoliai ruošiami pirmosioms kelionėms į kosmosą. Netrukus prasidėsiančios varžybos su amerikiečiais dėl kosmoso užkariavimo filmo herojus paverčia SSRS politinių intrigų, sėkmių ir nuopuolių.

Bangos

"Leviatanas" (rež. Lucienas Castaingas-Tayloras, Verena Paravel, JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, 2012) – dokumentinis filmas, užfiksavęs žvejybos laivą, plaukiantį legendinio "Mobio Diko" pakrantėse. Vaizduojama keletu skirtingų rakursų – žvejų, jų laimikių, žuvėdrų ir paties laivo. Tai naujas ir sukrečiantis požiūrio taškas į žmogų, gyvūną, mašiną, grožį ir siaubą, gyvenimą ir mirtį. Pernai juosta susižėrė nemažai svarbių apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose Šveicarijoje, Danijoje ir Nepriklausomo kino ir videoprizą Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimuose (JAV).

Gauja

Penki draugai klaidžioja po mišką kaip žvėrys. Filmo pavadinimu "Liūtai" (rež. Jazmín López, Argentina, Prancūzija, Nyderlandai, 2012) veikėjai žaidžia, vilioja ir įžengia į suaugusiųjų teritoriją, bet turi trauktis atgal. Tai filmas apie jaunystę ir joje tvyrantį polėkį, apie mirties grožį ir jos netikėtumą. Šiemet filmas įvertintas specialiu žiuri prizas tarptautiniame Buenos Airių nepriklausomo kino festivalyje (BAFICI, Argentina).

Potvynis

Dokumentinės dramos "Mekongo viešbutis" (rež. Apichatpongas Weerasethakulas, Tailandas, Jungtinė Karalystė, 2012) veiksmas vyksta tikrai egzistuojančiame viešbutyje, įsikūrusiame šalia Mekongo upės. Filmas kyla kaip upės vanduo, kur susimaišo faktai, fantastika, vampyriški motinos ir dukros santykiai bei jaunų meilužių ryšys. Naują kino kalbą kuriantis režisierius Kauno kino festivalio auditorijai yra žinomas iš 2010 m. rodytos juostos "Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praėjusius gyvenimus", kuri tais pačiais metais Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę.

Daugiau apie festivalį – www.kinofestivalis.lt.