Atsakymų į šiuos klausimus ieškota pirmojoje sezono diskusijoje eksperimentinėje meninių projektų erdvėje "Kabinetas", kuria užbaigta tarp Kauno ir Londono gyvenančios menininkės Evelinos Šimkutės paroda "Objektai".

Diskusijoje, be pačios menininkės, dalyvavo kultūrologas, parodų kuratorius, dėstytojas Jurijus Dobriakovas, dailėtyrininkė, parodų kuratorė, kultūrinių renginių organizatorė dr. Aušra Trakšelytė. Pokalbį moderavo menotyrininkė, meno vadybininkė, "Kabineto" kuratorė Vaida Stepanovaitė.

Patirtys ir atstumai

Pirmojoje Lietuvoje surengtoje personalinėje jaunosios kartos autorės parodoje kvestionuojamos atsiminimų, asmeninių patirčių, geografinio atstumo temos.

E.Šimkutės tyrimų laukas – Šilainių mikrorajonas, kuriame menininkė užaugo. Jam buvo skirtas ir E.Šimkutės inicijuotas projektas "Silainiai project", kuriame dalyvavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai. Reziduodami autentiškoje aplinkoje, jie kūrė dedikuodami savo darbus būtent šiam mikrorajonui.

Personalinėje parodoje E.Šimkutė pristatė du objektus: plieninę čiuožyklą ir betoninį apskritimą. Šie objektai – šiame gyvenamajame rajone esančių vaikų žaidimų aikštelių kopijos, kuriomis autorė analizuoja individualias žiūrovų patirtis.

Periodiškai grįždama į Kauną, autorė ilgą laiką kūrė fotografijų serijas, kuriose fiksavo, kaip keičiasi jos gimtasis mikrorajonas. Serijos buvo eksponuojamos Londono galerijose. Tuo menininkė siekė stebėti publikos reakciją, kuriai įamžinti vaizdai nesužadino asmeninių patirčių.

Galiausiai E.Šimkutė apsisprendė ieškoti kitokios raiškos formos – pasirinko skulptūrą, kurią galima patirti erdviškai, pajusti fizinį kontaktą. Taip Londone buvo sukurta čiuožykla, proporcijomis atkartojanti sovietinėse žaidimų aikštelėse buvusias čiuožyklas.

Betoninis apskritimas sukurtas Kaune, analizuojant Šilainių mikrorajono architektūrą. Apskritimas – dažniausiai mikrorajone pasikartojanti forma, kuri E.Šimkutės parodos kontekste gali būti suvokiama kaip smėliadėžė.

Tarp kopijos ir originalo

Objektai – čiuožykla ir smėliadėžė – nėra pasiskolinti iš kurios nors žaidimų aikštelės ir eksponuoti galerijos erdvėje su visa savo istorija, kuri susitelkusi po apsilupinėjusių dažų sluoksniais, įbrėžimais, įlinkimais, nuskilimais ir pan. Autorės objektai – blizgančios, švarios kopijos, atmetančios praeities ženklus.

"Kopijos atsiradimas institucinėje erdvėje nebestebina. Ji gali turėti daug reikšmių: pats objektas gali būti geidžiamas meno kolekcininkų, lygiai taip pat jis gali prarasti savo fizinę vertę, į pirmą planą iškeliant emociją, kurią jis sukelia, diskursą, kurį paskatina. Įdomus būtų E.Šimkutės objektų atsiradimas viešojoje erdvėje: ar jie megztų kitokį dialogą, nei būdami uždaroje galerijos erdvėje? Kaip į juos sureaguotų vaikai: ar žaidimams rinktųsi naują objektą, ar seną, apibraižytą? O gal ilgainiui autorės kūriniai susilietų su bendra aplinka ir taptų vienu iš kiemo elementų?" – retoriškai klausė dr. A.Trakšelytė.

Į tai menininkė atsakė, kad norėjo pasielgti etiškai: "Šilainiškiams šiuolaikinis menas dar ne iki galo suvokiamas, todėl nesinorėjo savo kūrinių drastiškai integruoti į jų erdvę. Norėjosi pokalbį su vietos žmonėmis pradėti per atstumą, o būtent objekto atsiradimas galerijos erdvėje sukuria atstumą tarp kūrinio ir auditorijos."

Kalbėdama apie kopijas, E.Šimkutė sakė, kad jei institucinėje erdvėje atsirastų orginali čiuožykla ar smėlio dėžė, jos taptų jau ne meniniais objektais, o muziejaus eksponatais, turinčiais savo istorją: "Kopija – tarsi dizaino objektas. Ji traukia, o originalas, deja, vizualiai nebepatrauklus, skirtas išmesti."

"Kodėl atsiranda kopijos? Vidurinei kartai sovietinės temos sietinos su traumine patirtimi, tapatybės paieškomis, todėl jų šalinamasi, o su naująja karta šios temos grįžta, – sakė J.Dobriakovas. – Orginali – sena, surūdijusi – čiuožykla galėtų būti vyresiosios kartos simbolis, siejamas su nematerialių jausmų išraiška. Jaunajai kartai sovietinė aplinka – tarsi rastas daiktas, ji atitrūkusi nuo jos turimos patirties. Materiali aplinka šiai kartai tampa objektais, su kuriais reikia kažką padaryti."

Anot jo, šiuo atveju kopiją galima paversti kitokiu, išvalytu, prasminiu turiniu. "Šiuolaikiniai menininkai orientuojasi į tarptautinį meninį lauką, kuris neįgijo tokių skaudžių, trauminių patirčių. Todėl sovietiniai ar posovietiniai simboliai, kurie atsiranda šiuolaikinių menininkų kūryboje, tampa neideologiškai vartojamais ženklais", – sakė J.Dobriakovas.

Atminties įpaminklinimas

Autorė priklauso jaunajai kartai, kuri neturi negatyvios patirties, todėl ir jos prisiminimai, kuriuos paskatina sukurti objektai – daugiau pozityvūs.

E.Šimkutė įvardija, kad kūrybiniame procese svarbesnė buvo objektų transformacija, atsiradusi stebint pokyčius mikrorajone, o ne prisiminimai.

"Atstumą, skiriantį autorę ir originalius, sovietinėse vaikų žaidimų aikštelėse esančius daiktus, galima įvardyti bręstančio žmogaus atstumu. Objektus sukurti išprovokavo ne tik menininkės amžiaus, bet ir geografinis atstumai. E.Šimkutės darbai – atminties įpaminklinimo daiktai", – sakė dr. A.Trakšelytė.

Į V.Stepanovaitės klausimą, ar būtų skirtumas, jei objektai būtų perimti ne iš Šilainių mikrorajono, netgi ne iš Lietuvos, o kitos valstybės, autorė atsakė: "Žmogui, kuris gyveno SSRS, objektai siejasi su konkrečia geografine vieta. Tačiau čiuožyklą esu eksponavusi Anglijoje ir girdėjusi atsiliepimų iš žmonių, kuriems šis kūrinys kėlė prisiminimus apie kitas vietas ir kitokį laikmetį."

"Pažvelgus iš vakariečio žiūros taško, Rytų valstybių blokas yra homogeniškas. Atgavusi nepriklausomybę Lietuva buvo užsiėmusi kitais dalykais, todėl mūsų įvaizdį Vakarams suformavo kiti. Vakarams nesvarbu, kad esame paskutiniai pagonys, kad mūsų kalba labai artima sanskritui. Svarbu tai, kad priklausėme Sovietų Sąjungai, – akcentavo J.Dobriakovas. – Šį stereotipą reikia provokuoti. Daugelis teoretikų siūlo instrumentus, kaip tą padaryti, tačiau patys lietuviai dėl geografinių priežasčių į Sovietų Sąjungą žvelgia su nostalgija. Į priklausymą Sąjungai nereikėtų žiūrėti kaip į dalyką, kurį reikia ištrinti ar sunaikinti, tačiau lietuviai turėtų galvoti apie dabartį."

Komentaras

Marija Nemčenko

"Silainiai project" dalyvė

Dalyvaudama projekte pradėjau kitaip žiūrėti į aplinką, kuri anksčiau man atrodė įprasta ir kasdienė. Žvelgdama į daugiabučiais nusėtą horizontą, pradėjau į tai žvelgti kaip svečias, turistas – tai padėjo man pamatyti Šilainius kaip tam tikrą architektūrinį paveldą. Šis paveldas atspindėjo dalį Lietuvos istorijos ir kultūros. Šilainių gyventojų bendruomenė taip pat buvo vienas iš naujai atrastų projekto dalių. Man buvo be galo malonu susipažinti su bibliotekos vedėja, Šilainiuose gyvenančiais poetais ir kitais gyventojais. Taip pat žaviuosi pačia idėja paversti vadinamąjį miegamąjį rajoną kultūriniu centru. Menininkams iš kitų šalių įdomu susipažinti ne tik su turistine Kauno puse, bet ir su tokiomis vietomis kaip Šilainiai, kurie jiems kitaip nebūtų lengvai prieinami. Manau, kad šis rajonas, ypač jo architektūra, turi daug žavesio ir egzotikos svečiams. Ar kas nors nustebino? Nors jau devynerius metus nebegyvenu Lietuvoje ir jaučiu didėjantį atstumą, man čia dar viskas pažįstama ir sava – Šilainius pažįstu ganėtinai gerai. Galbūt daugiausia nustebino žmonių užsidegimas dalyvauti šiame meniniame projekte. Nustebino tai, kad žmonės noriai priėmė ir domėjosi šiuolaikiniu menu, kad nebuvo ribos ar hierarchijos tarp meninkų ir kitos publikos. Jau kurį laiką domiuosi brutalistine architektūra ir kylančiu populiarumu posovietinėms šalims. Žadu vystyti tolesnius projektus, susijusius su egzotikos, turizmo ir stereotipų temomis, kurias tolygiai pritaikau tiek Rytų Europos ar Baltijos, tiek Vidurio Rytų šalims. Šiuo metu bandau koncentruotis ties pora artimesnių, realesnių projektų. Vienas jų – "Šilainiai project", kitas susijęs su Glazgo botanikos sodu, naudojant egzotiškus augalus ir vaisius kaip metaforą diskutuoti apie kultūros importą ir eksportą turizmo naudai. Šilainių gyventojams linkiu stiprinti savo bendruomenę, kartu dirbant paversti Šilainius kultūros centru, kuriame gimsta ir verda idėjos, užsimezga tvirti nauji ryšiai – ir ne tik tarp vietinių gyventojų, bet ir svečių iš viso pasaulio. Linkiu ir toliau sėkmingai griauti stereotipus ir rodyti teigiamą rajono pusę.

Francis Olvezas

"Silainiai project" dalyvis

Rezidencijoje Šilainiuose mane sužavėjo nebenaudojamos smėlio dėžės ir žaidimų aikštelių struktūros. Bandau suvokti, koks tikslas buvo jas sustatyti būtent tokia struktūra, kokia stovi, dabar jos labiau primena atsitiktinai pastatytas skulptūras. Ar daug skirtumų tarp Kauno ir Londono? Vien dydžiu jie labai skiriasi. Londonas klesti dėl savo įvairovės. Žmonės iš viso pasaulio padeda sukurti išskirtinę, pliuralistinę visuomenę. Tai yra šalis šalyje. Kaunas panašesnis į kitus, provinciškesnius, Jungtinės Karalystės miestus. Šilainių gyventojams linkiu didžiuotis savo rajonu ir miestu! Yra labai daug nišų, kuriose galima tiek daug visko sukurti. Esu įsitikinęs, kad ateityje Šilainiai bus kultūrinis Kauno rajonas. Matau daug žmonių, kurie žavisi menu, be to, čia yra daug neišnaudotų erdvių, taigi atsiveria platus horizontas kultūrai.