Paieškų kelias

Baletą ir apskritai šokį dažniau renkasi merginos, tačiau trys jaunuoliai iš Kauno – Jonas Gineika, Tadas Almantas ir Irmantas Ramanauskas – paneigia stereotipą.

Visi trys savo kiekvieną dieną skiria šokiui. J.Gineika bebaigiąs mokslus Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriuje. T.Almantas paskutinėse klasėse nusprendė mesti mokslus prestižinėje Kauno gimnazijoje ir tik prieš pusmetį atvyko čia, kad taptų šiuolaikinio/modernaus šokio profesionalu. I.Ramanauskas Kauną paliko gerokai seniau, čia jis mokosi klasikinio baleto jau nuo penktos klasės ir jau dabar jį galima pamatyti šokantį Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje kartu su šio teatro trupės šokėjais.

Kužda intuicija – ateityje jie garsins ne tik savo gimtąjį miestą, bet ir visą šalį. Šnekučiuotis su jaunais šokio intelektualais – vienas malonumas, o ir smalsu, kaip jie save atrado šokyje, ką šokis reiškia jiems, ar sieja savo ateitį su choreografija, šokiu?

J.Gineika – jau, galima sakyti, profesionalas, šiuolaikinio, modernaus šokio specialybės daug žadantis artistas, jo pasiekimuose – tarptautinių šokio konkursų laurai, taip pat ir tolesnės šokio studijos Briuselio šokio mokykloje P.A.R.T.S.

"Čia iš 1 154 norinčių studijuoti kandidatų, įstojo tik 44, didžiuojuosi, kad vienas iš jų esu aš", – sako jis ir džiaugiasi savo pasirinkimu, kai dar ketvirtoje klasėje suprato, kad iš Kauno turi vykti į Vilnių šokio žinių gilinti.

"Būdamas aštuonerių susižavėjau balerinų plastika, grakštumu. Visa širdele įsigeidžiau pažinti tą baltą baleto paslaptį, tą nežemišką, regis, aukščiau buities iškilusį pasaulį, – sako vaikinas ir prisimena, kad atsisveikinti su tėvais buvo nedrąsu ir nelengva. – Tačiau, man rodos, visi šeimoje intuityviai jutome, kad taip tiesiog turi būti."

Geriau pažinęs klasikinį baletą, pradėjo jame ieškoti savęs, o baigęs aštuonias klases iš klasikinio šokio perėjo į šiuolaikinio/modernaus šokio specializaciją. "Kaip šokėjas, kaip kūrėjas šį tą apie save atradau ir, manau, žiūrovui papasakoti šokėjo judesiu istoriją jau tikrai galiu", – prisipažįsta J.Gineika.

Ar sieja savo ateitį vien su šokiu? "Pasakyti sunku, nes pirmiausia jis man yra išraiška, bendravimo ir išsisakymo priemonė ir tik po to jis man reikalingas dėl fizinio judėjimo. Tad nežinau, ar šokis visad liks vienatine mano saviraiškos priemone, tačiau, tikiu, kad mano ateities be meno nėra", – sako vaikinas ir priduria, kad kūryba jam yra tiesiog būtina.

Šiandien J.Gineikos darbai – trys solinės miniatiūros, du duetai, choreografija ir režisūra, paties žodžiais tariant, čiurlioniukų operoje "Peras Giuntas".

"Šokyje, jei nori atlikti choreografiją pats, turi nuolat tobulėti. Tai labai paskatina konkursai. Su partnere iš Kinijos Rietyje (Italija), Niujorke (JAV) ir Zibo (Kinija) pristatėme jos mokytojo V.Babayano kurtą duetą "Black or White". Italijoje ir Kinijoje savo kategorijoje laimėjome pirmąsias vietas, o Zibo taip pat šokau ir savo naujai sukurtą solinį "Laimė(ti)" – šiuolaikinio šokio kategorijoje užėmiau trečią vietą. Taigi jaučiuosi šiuo metu gan tvirtai ir tikrai pasiruošęs dar šį bei tą prasmingo nuveikti. Visų pirma turbūt sau skirti atostogas. Paprastai profesionaliam šokėjui reikia palaikyti fizinį aktyvumą visų atostogų metu, tačiau aš planuoju dvi savaites hamake skaityti knygą, be jokio aktyvaus judėjimo", – užsitarnautomis atostogomis džiaugiasi vaikinas.

Kiekviena diena – šventė

Šiuolaikinį ir modernųjį šokį studijuojantis T.Almantas prisimena: meilė baletui buvo iš pirmo žvilgsnio.  "Mane, penkiametį, tėvai nusivedė į baletą "Gulbių ežeras", jis mane sužavėjo. Mama pasakojo, kad sėdėjau išsižiojęs, kaip sukaustytas. Turbūt nuo tada ir pajutau tą sielos virpesį, kai šokis atsiduria arčiau manęs", – prisipažįsta vaikinas.

Šokti pradėjo būreliuose – iš pradžių pramoginius, po to – gatvės šokius, o paskutinė šokio vieta Kaune buvo trupė "Aura". Čia jį ir pastebėjo buvusi "aurietė" L.Puodžiukaitė-Lanauskienė. "Esu dėkingas jai, kad patikėjo manimi, dabar galiu gyventi kiekvieną dieną šokiu. Aš sakau, kad mums, šokėjams, pasisekė, nes dauguma gali pašokti tik savaitgaliais pramogaujant, o mums kiekvieną diena kaip savaitgalis!" – neslėpė emocijų T.Almantas.

Jį žavi šokėjo kasdienybė – gyva fortepijono muzika per pamokas, tikras bendravimas, nuolatinis šokio judesių šlifavimas, choreografinių kompozicijų paieškos. "O jaustis dar tvirčiau, būti su šokiu padeda stipri palaikymo komanda – tėvai ir draugai", – sako vaikinas ir neslepia, kad nėra iš tų, kurie nuo gimimo turi fizinių šokio duomenų. "Mano kūnas dažnai būdavo per daug sustingęs, bet dideliu darbu ir noru, sava dvasia palaužiau savo kūną, pasirodo, tai įmanoma", – šypsosi T.Almantas.

Vaikinas neabejoja: ateitį planuoja sieti tik su šokiu: "Šokis man ne vien tik judesių atlikimas, tai saviraiška ir kūryba. Jame matau daug susikertančių meno sričių – muzika, vizualizacija, scenarijus. Galų gale idėja, be jos neatgytų joks meno kūrinys. Aš tiek daug galimybių matau šokyje."

Ramybės užutėkis

Nuo šokio būrelio kelią profesionalaus baleto šokėjo link pradėjo ir I.Ramanauskas. "Su draugais turėjome tokį gatvės šokio būrelį, kol galiausiai aš pasirinkau baletą, o mano geriausias draugas ir toliau tobulėja būtent gatvės šokiuose", – sava šokio pradžia dalijosi vaikinas.

Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje jis atsidūrė dėl dviejų priežasčių: "Užsidarė mano mokykla Kaune. Sesė, kuri tuo metu jau studijavo Vilniuje Muzikos akademijoje, matė, kad aš gabus šokiui, todėl rekomendavo man šios mokyklos Baleto skyrių kaip geriausią šokio paruošimo įstaigą Lietuvoje."

Vaikiną šiandien žavi klasikinis baletas, kuriame išryškėja du svarbiausi pasaulio poliai – vyrų ir moterų. "Šiais laikais, kai visi nori susilyginti, man tai kaip tvirtovė, kurioje visada išliks ta tauri ir pagarbi atskirtis. Šokyje mane labiausiai inspiruoja muzika. Klasikiniame balete mažai improvizacijos, bet didis menas yra tinkamai perteikti kuriamo personažo charakterį, tai beveik kaip aktorinis menas, tik dar sunkesnis, nes jame nėra žodžių, vienintelė priemonė kurti charakterį yra judesys", – sako I.Ramanauskas, juokaudamas, kad šokis jį traukia tiek, kiek kitus – kasdienė šokolado plytelė.