Solistas J. G. Šmitas: devynios dešimtys metų, devynios dešimtys vaidmenų

"O, jei galėčiau aš, varguolis, priešus visus, draugus ir brolius, ir visą gamtą sau prie krūtinės priglaust..." – iš kompaktinės plokštelės skamba taurus baritonas. Balsas skambus, platus, žėrintis, sodraus tembro. Tai švelnus, tai nuspalvintas dramatiškais potėpiais. Skamba Piotro Čaikovskio romansas "Laiminu jus, miškai". Kažin ar prieš penkis dešimtmečius dainuodamas šį romansą solistas nujautė, kad šie raiškiai tariami žodžiai taps tikru jo gyvenimo kredo.

Kiek per ilgą ir turiningą gyvenimą gali aprėpti geri nuostabaus žmogaus darbai? Ko gero, tai neišmatuojama. Žmogaus galimybės – beribės. Ypač jei tai žmogus, keturis produktyviausius savo gyvenimo dešimtmečius praleidęs Kauno valstybino muzikinio teatro scenoje, sukūręs 96 vaidmenis įvairiausių žanrų spektakliuose, daugiau nei 40 metų dirbęs pedagoginį darbą.

Žmogus, kuriam turime būti dėkingi už operos žanro grįžimą į Kauno muzikinio teatro sceną, kurio veikla padėjo Kaune vėl atgimti aukštajai muzikos mokyklai – tuomečiam Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetui. Tai žmogus, kurio darbai aprėpia ištisą muzikinio teatro epochą, – Juozas Gediminas Šmitas.

Gyvenimo maršrutai

Su garbiuoju maestro šnekučiuojamės jaukiame jo bute. Pro septintojo aukšto langus matyti įspūdinga Kauno centro panorama, galima suskaičiuoti net penkių bažnyčių bokštus. Aplink kojas glaustosi Siamo katinėlis Džekutis, vis bandantis paragauti tėtį globojančios dukros plikomos arbatos. Prisimename senus laikus, kai kone prieš ketvirtį amžiaus aš, dar būdamas studentas, pirmą kartą nedrąsiai pravėriau mokytojo klasės duris.

"Laikas bėga greitai... Net nepastebėjau, kad man jau devyniasdešimt. Turiu draugą, kuriam 89-eri. Vaikštome kartu po parką ir stebimės – kiek daug metų nugyvenome..." – guviai pokštauja maestro, kurio gyvenimo istoriją galima būtų išguldyti daugiatomės knygos puslapiuose.

Regis, kelias į muzikos pasaulį jam buvo nulemtas iš anksto. Pirmasis balsingą jaunuolį iš Akmenynų kaimo pastebėjo Kalvarijos vargonininkas ir pakvietė dainuoti bažnyčios chore. Greitai laiku būsimasis vokalo meistras ėmėsi solo partijų, skatinamas mokytojo dalyvavo įvairiuose saviveiklinių dainininkų konkursuose, vėliau jį globoti ėmėsi dainavimo Leipcige mokęsis Marijampolės gimnazijos muzikos mokytojas Juozas Kamaitis.