Rotušės rūsiuose – apie skirtingų epochų kaunietišką virtuvę

Skaniausias kąsnelis visada pasiekdavo Kauną! Ar tikrai? Į šį klausimą pasišovė atsakyti Kauno miesto muziejaus muziejininkai, miestelėnus pakvietę į gastronominę kelionę Rotušės rūsiuose.

Pasidalijo senu receptu

"Ar žinojote, kad kaunietiška virtuvė, kaip ir menas išgyveno gotikos, renesanso, klasicizmo ir baroko epochas?", – aplink save ratu subūręs smalsuolius, laiko mašiną užkūrė archeologas Povilas Gadliauskas.

Trumpai papasakojęs apie Europoje XII–XV a. klestėjusią, Lietuvoje XIV a. pabaigoje atkeliavusią gotiką, kurį kauniečių patiekalus paskandino riebaluose ir gausiai apibarstė prieskoniais, P.Gadliauskas persikėlė į renesansą ir karalienės Bonos Sforcos virtuvę.

Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė, Žygimanto Senojo žmona ir Žygimanto Augusto motina, anot muziejininko, yra viena ryškiausių XVI a. istorinių asmenybių. Atitekėjusi į LDK ir Lenkiją savo kraityje ji atsinešė visą Renesanso epochą, o to meto virtuvę papildė naujais skoniais.

"Beje, Bona Sforca savo vyrą išmokė valgyti šakute", – P.Gadliauskas toliau vardijo Lietuvos ir Lenkijos valdovės nuopelnus.

Antai, prie karalienės Bonos maistas pradėtas gardinti Viduržemio jūrai būdingomis žolelėmis, o į lėkštes vis dažniau keliavo žalios daržovės, nors iki tol manyta, kad jos tinkamos tik gyvuliams šerti.

"Alyvuogės ir alyvuogių aliejus, tortai ir lazanija", – P.Gadliauskas netruko pasidalyti pastarosios receptu.

Iš miltų, druskos ir vandens užmaišykite tešlą, nelimpančią prie rankų. Supjaustykite ją nedideliais rombais ir kiekvieną jų atsargiai paleiskite į vandenį. Išvirusius ir į viršų iškilusius skrylius sudėkite į dubenį, kad neprisigertų vandens. Tarkuotą baltą varškės sūrį sumaišykite su puse kvortos grietinės, šaukštu sviesto ir keliais kiaušinių tryniais. Į gautą masę suverskite iki standumo išplaktus kiaušinių baltymus, skrylius ir viską gerai išmaišykite. Kepkite krosnyje maždaug 1 val.

Vynas pakeitė midų

Palinkėjęs gero apetito ir sėkmingų bandymų ruošiant senovinį lakštinių apkepą, P.Gadliauskas ranka mostelėjo į popieriaus skiauteles su kitais, iš Rimvydo Laužiko knygos "Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" ištrauktais receptais.

Iliustruotuose lankstinukuose aprašyti aštuoni patiekalai. Radvilų virėjo lydeka su kopūstais, gardintais medumi, razinomis ir cinamonu. Bebro uodega, pagal Stanislavą Czernieskį. Barščiai, su kmynais, migdolų riešutais ir mirkyta silke. Tradicinė kūčia iš kviečių ir žirnių. Ypatingasis cidonijų saldėsis, kuriuo širdis cukravo LDK didikai.

Ši epocha racionalizavo maistą, tuo metu lietuviai norėjo valgyti daug.

"Jo gamybai buvo naudojami ingredientai, apie kuriuos paprasti miestiečiai, vargu, ar ką nors žinojo. Tai cidonijos, citrinos ir baltas sausas vynas. Beje, šį gėrimą į Lietuvą taip pat atvežė Bona", – toliau intrigavo muziejininkas.

Vynas, anot jo, nukonkuravo midų ir alų, o aukštuomenė mėgavosi ir saldžiu, ir sausu vynu. Tiesa, prie pastarojo pratinosi iš lėto. Pradžioje jį saldino, vėliau dievų gėrimą pilstė į figūrėles, pagamintas iš cukraus.

"Reikia įsivaizduoti prancūzo veidą, lietuviui sausą vyną užkandant cukraus gabalėliu" – nusijuokė gastronominės kelionės gidas.

Valgė daug galvijų

Po Renesanso į šalį atkeliavo Barokas. Tiksliau – atitekėjo taukų upeliais, kaip ir Gotika. Vieną prieštaringiausių kultūros epochų, keitė Klasicizmas. Tiesa, jis žymesnių pėdsakų virtuvėje nepaliko, o kaimo žmonės Klasicizmo nė nepajuto.

"Ši epocha racionalizavo maistą, tuo metu lietuviai norėjo valgyti daug", – apie žmonių valgymo įpročius, kurių laikas beveik nepakeitė toliau kalbėjo P.Gadliauskas.

Nors į lėkštes vis dažniau keliauja žalios arba termiškai apdorotos daržovės, šviežios jūros gėrybės ar troškinta mėsa, cepelinų, aplietų spirgais ir keliais šaukštais grietinės ar troškintų kopūstų su riebalų sluoksniu per du pirštus, maisto vartotojai vis dar neatsisako.

"Be abejonės, didžiausią įtaką mūsų virtuvei padarė barokas. Jo maistas yra sunkus, riebus, su daug mėsos", – pastarąjį teiginį muziejininkas netruko pagrįsti archeologiniais radiniais.

Ne puošnia lėkšte, kuri kabėjo ant didikų namų sienų, ne dužusio kiaurasamčio šukėmis ar sprindžio dydžio puodeliu, o galvijų kaulais.

"Ne kiaulėmis, ne vištomis ar kitais gyvuliais lietuviai anuomet mito. Iki XIX a. lietuviai pagrinde valgė galvijus", – P.Gadliauskas netruko argumentuoti tokį vietinių pasirinkimą. – Įsivaizduokite tarpgentinius laikus. Neturėdami  maisto, vienos genties vyrai užpuola kitą bendruomenę. Po ilgos kovos užima piliakalnį, o kieme randa keturias kiaules ir tiek pat jaučių. Šie paklusnūs – ragus parišus virve, eina. O kiaulės ne tokio charakterio. Jas reikia arba palikti neliestas, arba pjauti vietoje. Tiesa, kiauliena greitai švinksta. Štai jums ir atsakymas, kodėl lietuviai valgė tiek daug galvijų."



NAUJAUSI KOMENTARAI

Cha

Cha portretas
Įdomu, kas sugalvojo, kad prieš atsibaladojant Bonai Sforcai Lietuvoje manyta, kad žalios daržovės tinkamos tik gyvuliams šerti? Nereikėtų išpacėjusių miestelėnų ir šlėktiškos "aukštuomenės" su tikrais lietuviais painioti...

Kauniete

Kauniete portretas
Man labai gaila, kad geriems renginiams trūksta reklamos. Po visko tenka sužinoti, kad geras renginys jau įvyko...
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių