Išvogti, išvežti sakralinio meno kūriniai, po fundatoriaus mirties nebaigti darbai, vienuolyne šeimininkavusių stačiatikių savivalė, netinkamas restauratorių darbas – svarbiausius Pažaislio vienuolyno ansamblio praradimus įvardija menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Laima Šinkūnaitė.

"Pažaislis praranda nuolatos", – tvirtina profesorė, tęsianti "Kauno dienos" skaitytojų pažintį su baroko šedevru. Vienuolyno, jame sukauptų sakralinės dailės kūrinių likimui neabejinga mokslininkė įsitikinusi, kad restauruoti dailės kūriniai čia nėra tinkamai prižiūrimi.

– Kokius Pažaislio praradimus pavadintumėte didžiausiais?

– Jei Pažaislis šiandien būtų toks, koks jis buvo pastatytas, – nebūtų išgriautas, išvogtas, nebūtų sunaikinti altoriai, kiti sakralinio meno kūriniai – tai būtų tikras stebuklas. Pažaislio praradimai – labai dideli. Daug sakralinės dailės kūrinių iš Pažaislio išsivežė traukdamiesi stačiatikių vienuoliai, kai kas sunyko sovietmečiu. Yra ir restauratorių sugadintų kūrinių. Neliko nė vieno čia buvusio drožinėto medžio altoriaus, didžioji dalis meno kūrinių pateko į muziejų fondus, privačias rankas ar buvo perduota kitoms bažnyčioms, dažniausiai – už Lietuvos ribų. Didžiausių praradimų laikotarpiai – kai Pažaislyje šeimininkavo ir iš čia traukėsi stačiatikių vienuoliai, Pirmojo pasaulinio karo metai ir ankstyvasis sovietmetis.

Po 1832 m., Pažaislyje įsikūrus rusų stačiatikių vienuoliams, kai kurie sienų tapybos paveikslai buvo uždažyti, sunaikinti drožinėto medžio altoriai koplyčiose. Presbiterijos ir koplyčių altoriuose tuomet atsirado kiotai – plokščios sienelės, ant kurių stačiatikiai kabino ikonas. Kai vienuolynas buvo grąžintas Šv. Kazimiero seserų kongregacijai, du likę kiotai buvo nugriauti. Reikėjo pasirūpinti koplyčių paveikslais, nes neliko nė vieno. Tad po ilgų paieškų jų vietoje pakabinti panašaus laikotarpio religiniai paveikslai arba kokybiškos jų kopijos. Vienintelėje šv. Romualdui skirtoje koplyčioje kabo nuo vienuolyno pradžios išlikęs, XVII a. pab. nutapytas šio šventojo apoteozinis paveikslas. Šis kūrinys, patekęs į Kauno kunigų seminarijos paveikslų rinkinį, laimingai išliko.

– Kokie buvo pirmieji vienuolyno praradimai?

– Svarbiausias iki vienuolyno fundatoriaus Kristupo Zigmanto Paco mirties neatliktas darbas – nespėta nutapyti kupolo freska. Dosnaus mecenato netekęs dailininkas Mykolas Arkangelas Pallonis paliko Pažaislio vienuolyną taip ir nebaigęs tapyti likusių freskų. Kupolo freskai nutapyti buvo pakviestas kitas italas – Giuseppe Rossis. Darbo jis ėmėsi jau XVIII a., praėjus keletui dešimtmečių nuo to laiko, kai dirbo M.A.Pallonis. Neabejoju, kad G.Rossis kupolo freską nutapė prieš akis turėdamas M.A.Pallonio parengtą kartoną ar bent jau eskizą. Tik G.Rossis jau daug laisviau žiūrėjo į tam tikrus ikonografinius reikalavimus, kurių griežtai laikytasi anksčiau. Pavyzdžiui, tikėjimo išpažinėjai ir kankiniai turėjo būti vaizduojami skirtingai. Kankiniai turėjo būti pažymėti palmės šakomis, o išpažinėjai – ne. Dabar palmės šakos kupole dažnai yra toli nuo kankinių – pernelyg toli, kad būtų galima jas susieti su konkrečiu šventuoju. Vienuolyne šeimininkaujant stačiatikiams, koreguota ir kupolo tapyba: pertapyti šventieji, stengiantis išvaizda juos priartinti prie stačiatikių šventųjų – pakeista apranga, pritapytos barzdos ir kita. Manytina, kad tuomet žemiau kupolo, virš arkų nutapytos dvylikos apaštalų figūros. Šie nemokšiškai pavaizduoti apaštalai disonuoja su vienuolyno dailės visuma.

– Kaip atrodė autentiškas bažnyčios fasadas?

– Anksčiau bažnyčios fasadą puošė keturios iš smiltainio iškaltos statulos. Šios statulos stovėjo ant baliustrados: jos vaizdavo Mariją, Elžbietą, Juozapą ir Dievobaimingąjį Simeoną. Visos sunaikintos po 1863 m. sukilimo, Pažaislyje tuomet veikusio stačiatikių vienuolyno viršininko vyskupo Aleksandro Dobrynino įsakymu. Stačiatikių vyskupas buvo įsakęs skulptūras sudaužyti jo akivaizdoje. Pažaislyje jis ne tik naikino meno vertybes – pasisavino lėšas, skirtas vienuolyno ir bažnyčios remontui. Neaišku kodėl tas skulptūras reikėjo nugriauti, nes stačiatikiai turi tuos pačius šventuosius, ir pati Apsilankymo tema labai svarbi: Švč. Marija apsilanko pas Elžbietą, kuri, kaip jos vyrui Zacharijui apreiškė arkangelas Gabrielius, būdama senyvo amžiaus, laukiasi sūnaus, pranašo Jono. Šio įvykio vardu pavadinta ir vienuolyno bažnyčia.

Žvelgiant į bažnyčios fasadą, aiškiai matyti, kad jam trūksta skulptūrų – dabar jis atrodo tarsi nuogas. Tai yra didžiulė netektis, svarbi tiek semantine, tiek architektūrine prasme. Tačiau nežinant, kaip tiksliai skulptūros atrodė – yra išlikusios vienuolyno muziejuje saugomos trys smarkiai apdaužytos skulptūrų galvos – jų atkurti nesiūlyčiau. Tai būtų pernelyg laisva interpretacija, neprilygtų XVII a. skulptoriaus darbui. Vien iš skulptūrų galvučių matyti: šių Mikalojaus Wolscheido kūrinių būta itin meniškų. Šis skulptorius ir akmentašys sukūrė ir neišlikusias Didžiųjų vartų skulptūras, ir kai kuriuos bažnyčios dekoro elementus. Gali būti, kad jis atliko ir kai kuriuos medžio skulptūros ir drožybos darbus.

– Kokias didžiausias vertybes traukdamiesi išsivežė stačiatikių vienuoliai?

– Pirmojo pasaulinio karo pradžioje iš Pažaislio bėgdami stačiatikių vienuoliai išsivežė daug vertybių, tarp jų – garsiąją K.Z.Paco vienuolynui dovanotą šv. Mišių taurę. Šią brangenybę puošė per 1 000 įvairių brangiųjų akmenų (per 400 deimantų, per 300 rubinų, beveik 200 smaragdų), kurių, kaip jau esu minėjusi, šeimininkaujant stačiatikiams mažėjo. Šią taurę Maskvos muziejuje "Granovitaja palata" matė kanauninkas Algimantas Kajackas. Aktualus lieka šios ir kitų vertybių grąžinimo Lietuvai klausimas. Deja, iš visų XVII a. antrojoje pusėje vienuolyno bažnyčiai priklausiusių liturginių reikmenų Pažaislyje yra išlikęs tik vienas puošnus ne visas  barokinis komplektas: sidabrinis krucifiksas ir dvi sidabrinės žvakidės.

Pažaislis labai nukentėjo, buvo plėšiamas, niokojamas ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Pacų kripta – viena labiausiai nukentėjusių patalpų. Neaišku, kaip ši kripta atrodė iškart po karo, žinoma tik tai, kad 1920 m. vienuolyne įsikūrusios seserys kazimierietės išniekintus Pacų palaikus – čia buvo palaidoti mecenatas K.Z.Pacas su žmona grafaite Klara Izabele Eugenija de Mailly Lascaris ir naujagimiu sūneliu – sudėjo į vieną bendrą karstą. Senuosiuose vienuolyno turto aprašuose yra įrašas, kad Pacų sūnelis buvo palaidotas brangiame sidabro karstelyje, krištolinėje urnoje saugotos mirusiųjų smegenys, marmurinėje – širdys. Neliko nei karstų, nei urnų – iš esmės pasikeitė visa kripta. Atkūrus nepriklausomybę Pacų palaikai buvo perlaidoti trijuose simboliniuose baroko epochai būdinguose karstuose.

Deja, net ir kamaldulių kripta neišvengė palaikų išniekinimo. Matyt, niokojant nišas viltasi rasti kokių nors materialių gėrybių, nes nežinota, kaip kamalduliai buvo laidojami. Palaikus kriptoje paguldydavo ant plikos medinės lentos su medine pagalve  ir užmūrydavo sienos nišoje. Jokių brangenybių ten negalėjo būti.

– Ne vieną dešimtmetį Pažaislio ansamblis buvo restauruojamas. Kokias klaidas padarė restauratoriai?

– Vienas didžiausių restauruojant padarytų klaidingų sprendimų yra bažnyčios grindys. Nepaisant mano ašarų, bažnyčios grindys paklotos iš niekada Pažaislyje nenaudotos medžiagos – granito. Originaliai bažnyčios interjere buvo naudotas tik juodas ir raudonas marmuras, skulptūros sukurtos iš smiltainio. Kita vertus, įrengtos šildomos grindys, o tai kenkia freskoms. Jų būklė blogėja. Negalime teigti, kad bažnyčios pokupoliniame ruime grindys buvo išklotos pagal išlikusį piešinį. Jei tai buvo atlikta, vaizdas turėjo būti įtaigus.

Nevykusiai atkurtos ir balesinos, skiriančios presbiteriją nuo bažnyčios pokupolinės erdvės. K.Z.Paco laikais jos buvo bronzinės.

Labai gaila, kad pradžioje Pažaislyje dirbo nemažai pradedančiųjų restauratorių. Kai Pažaislyje prasidėjo restauravimo darbai, specialistų trūko. Pirmosios patalpos, kurias restauravo pradedantieji restauratoriai, atrodo nekaip – ten meno kūriniai atnaujinti prasčiausiai. Prie vienos restauratorės Šventuosiuose vartuose nekokybiškai restauruotų freskų jos kolegoms keletą kartų reikėjo sugrįžti. O kur dirbo restauratorius Kęstutis Andziulis – labai kruopštus, sąžiningas, puikus restauratorius, tos freskos ir dabar atrodo labai gerai.

Kitas dalykas – čia ne klaida, o pastaba – kad restauruota skulptūrinė plastika labai skiriasi nuo originalų. Galima nesunkiai atskirti, kur yra autentiški XVII a. stiuko lipdiniai, kur – restauruoti, o kur – visiškai šiais laikais atkurti. Pavyzdžiui, išlikusi nerestauruota XVII a. angelo galvutė pasižymi vidine dvasia – iš jos sklinda šviesa. Iš absoliučiai autentiškos lipdybos supranti, kaip stebuklingai Pažaislis kažkada atrodė.

– Ar Pažaislyje tinkamai rūpinamasi restauruotais kūriniais?

– Pažaislis praranda nuolatos. Trūksta rūpinimosi ir restauruotais, ir kitais meno kūriniais. Vienas pavyzdžių – pervežant iš Kauno arkikatedros bazilikos sudaužyta vandeninė keletą metų taip ir guli suskilusi.

– Daug kalbėta apie tai, kad Pažaislio vienuolyno kompleksas yra vertas vietos UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Kaip manote, ar ansamblis kada nors į jį pateks?

– Manau, net ir su visais Pažaislyje atliktais pakeitimais, kuriais nusižengta autentiškumui, kompleksas galėtų patekti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kitas klausimas, nežinome, kaip toliau klostysis vienuolyno likimas, ar čia liks seserys kazimierietės, ar įsikurs kuri kita vienuolija. Jei Pažaislyje įsikurtų, pavyzdžiui, benediktinai – vienuolija, savo gyvensena, vertybėmis artimesnė kamalduliams – ir jei jie tinkamai čia tvarkytųsi, būtų galima tikėtis, kad Pažaislis į UNESCO sąrašą pateks.

– Vilniuje turime kitą baroko architektūros ir dailės šedevrą – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, kai kurių Vilniaus gidų vadinamą puošniausia Lietuvoje. Gal galėtumėte palyginti šią ir Pažaislio vienuolyno bažnyčią? Jei į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą būtų galima įtraukti tik vieną šių objektų. Kurį siūlytumėte?

– Nereikėtų visko dėlioti tarsi laipteliais: tas vertesnis, tas – mažiau vertingas. Šios bažnyčios skirtingos, nors abi iškilo panašiu metu, abi statytos vienuolijoms, tačiau skirtingoms. Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia statyta augustinų vienuoliams. Skirtinga regula lėmė skirtingą bažnyčių interjerą. Bet Pažaislis išsiskiria ypatingais architektūriniais sprendimais, pagal kuriuos esame pirmeiviai Rytų Europoje, tai – bažnyčios įgaubtas fasadas, šešiakampis jos planas. Dėl to labiau nusipelno vietos UNESCO sąraše. Be to, Vilniaus bažnyčioje nėra tokios vientisos ir turtingos ikonografinės programos. Taip pat svarbu, kad Pažaislio ikonografija susijusi su Lietuvos istorija, visai Abiejų Tautų Respublikai svarbiais asmenimis. Pažaislio freskose įamžinti realūs istoriniai personažai, kurie kartu yra ir šventieji: šv. Brunonas, šv. Adalbertas Vaitiekus, jų misijos į Prūsiją, Lietuvą.

– Vienuolyno Svečių namai, Šventieji vartai ir alėja dešimčiai metų išnuomoti bendrovei "Rotušės sadutė". Kaip tai vertinate?

– Tai labai blogai – taip atskiriama labai svarbi vienuolyno dalis. Vienuolėms, konkrečiai seserų kazimieriečių vienuolijai, nei Šventieji vartai, nei Svečių namai nėra būtini dalykai, matyt, dėl to jie ir buvo išnuomoti. Bet jei pasižiūrėtume kitaip, kad seserys už dyką gavo nuostabų, unikalų objektą – reikėtų jį išsaugoti kaip vienį, o ne atsiriboti, pasiliekant tik bažnyčią. Aš išnuomotuose Svečių namuose buvau tik tiek, kiek reikėjo fotografuojant freskas, bet, sprendžiant iš interneto, iš ten vykstančių "aistringų raudonų vestuvių" ir panašiai, nemanau, kad vienuolynas – tinkama tokiems renginiams vieta.