Prikels stebuklą, vardu „Miraklis“

Kauną pamėgusi grupė "Skylė" vėl užsuka pas kauniečius. Šįkart dviejų dalių vakare Aistė Smilgevičiūtė ir jos vyriška kompanija pristatys naujas dainas iš būsimo albumo ir prisimins legendinį aplinkos teatrą "Miraklis".

Menininkės Vegos Vaičiūnaitės sostinėje suburtas aplinkos teatras "Miraklis" veik prieš dešimtmečius, 1995-aisiais, buvo išskirtinis įvykis ne tik Vilniaus kultūriniame gyvenime. Netradicinėse Vilniaus vietose – Vilnelėje, senamiesčio kiemeliuose, apleistuose pastatuose, Rotušės ir Katedros aikštėse – vykusiuose muzikiniuose reginiuose susiburdavo ne vien vilniečiai.

Nors šis teatras gyvavo palyginti trumpai, jį ir jo veikėjas – milžiniškas lėles – iki šiol daugelis mena kaip ypatingą reiškinį, kūrusį savitą nuotaiką. "Miraklio" spektakliams "Pro memoria Šv. Stepono 7", "Saulės kelionė", "Žmogus ir Aušrinė", "Vilniaus legendos", "Speleju, dancoju" muziką kūrė ir ją atlikdavo kompozitorius Rokas Radzevičius bei grupė "Skylė".

Šeštadienio vakarą "Skylė" pradės gražiausia daina ir įdomiausia kompozicija, kurtomis muzikiniams aplinkos teatro "Miraklis" spektakliams. Teatralizuotame pasirodyme dainos alsuos ypatinga mirakliška nuotaika, regėsis per paslaptingas paukščių kaukes, scenografiją bei šešėlių ir šviesos šokį. Tarp varnų – juodųjų angelų – suksis ir čia pat scenoje koliažus lipdys "Miraklio" trupės narės.

Ta proga apie bendradarbiavimą su "Mirakliu", teatrą ir roką – pokalbis su "Skylės" idėjiniu lyderiu, kompozitoriumi Roku Radzevičiumi.

– 1995-aisiais "Skylė" pradėjo bendradarbiauti su teatru "Miraklis". Kodėl tuomet dar jauna muzikos grupė nusprendė pasireikšti ne tik muzikoje?

– Specialiai nieko neplanavome. Viskas vyko pakankamai natūraliai ir spontaniškai. Nuo pat grupės susikūrimo bandėme mąstyti konceptualiai. Išleistuose albumuose ieškojome vientisumo ir to, ką aš dabar pavadinčiau muzikine dramaturgija. Stengėmės, kad albumas nebūtų kažkoks dainų kratinys, bet turėtų bendrą temą ir net galėtų papasakoti kokią nors istoriją. Bene labiausiai tai išryškėjo 1994 m. įrašytame trečiajame grupės albume "Kubatūrinė Radiacija". Dramaturgijos albumuose ieškome ir iki šių dienų. Kita vertus, šalia dainų, paraleliai, savo malonumui grodavome keistą muziką, kurią vadinome kodiniu pavadinimu "meditacijos". Tai buvo visiška improvizacija ir pasąmonės srautu paremti muzikavimai, per kuriuos savotiškai bandydavome išsilaisvinti iš įvairių stereotipų ir rasdavome įdomių naujų idėjų. Tokiu būdu visa šita patirtis vėliau įsiliejo į "Miraklio" muzikinį audinį.

– Kaip prasidėjo Skylės ir "Miraklio" draugystė?

– Su Vega mane supažindino mano mama. Jos tuo metu kartu dirbo dailės mokytojomis vienoje Vilniaus dailės studijų. Vega jau turėjo įvairių patirčių teatrinėje veikloje, bet, kaip suprantu, buvo nusivylusi padėtimi ir galimybėmis tradiciniame teatre. Ji svajojo apie kitokį, vizualų, magišką, užburiantį teatrą. Vega tuo metu degė idėja padaryti meninę akciją viename Vilniaus namų griuvėsių ir pasiūlė bendradarbiauti. Nupasakojo savo tematinę viziją – kažkas apie mirusius Šv.Stepono g. 7-ojo namo gyventojus. Kol Vega su kitais bendraminčiais gamino būsimo pasirodymo lėles – paukščiažmogius ir vaiduoklius, mes puolėme kurti ir įrašinėti muziką. Vėliau kažkaip nartūraliai, be didelės režisūros visa tai sugulė į keistą reginį, kurį atlikome minėto namo griuvėsiuose.

Per spektaklį neapleido jausmas – tarsi vaidinime iš tiesų kartu dalyvavo šio namo gyventojų vėlės. Po šio spektaklio premjeros Vegą aplankė labai stiprus įkvėpimas – ji nutarė trupę pavadinti "Miraklis" ir bandyti pratęsti veiklą. Prasidėjo mūsų su Vega draugystė, kurios vaisiais tapo dar trys muzikinės dramos – "Saulės kelionė" (1995), "Žmogus ir Aušrinė" (1999), "Vilniaus legendos" (2000).

– Kuo ypatinga buvo "Miraklio" veikla?

– Be to, kad šio teatro spektakliai alsavo magija, paslaptimi, anapusybės dvelksmu ir buvo tiesiogine to žodžio prasme užburiantys, be galo įdomi ir trupės kaip bendruomeninio, socialinio projekto pusė. Vega aplink save sugebėjo suburti įvairius netradiciškai mąstančius ir kuriančius charizmatiškus keistuolius. Iš akademinio piešimo dvejetus gaudavęs, bet kartu unikalius savo vizijos paveikslus tapęs Vytautas Pakalnis, vienišius fizikas, šviesų magas Norvydas Birulis, Chemijos fakulteto studentiškais laikais vos nesudeginęs chemijos mokslų daktaras piromanas Rytis Kubilius, matematikos profesorius, jogas Levas Merkevičius, burtininkė, butaforė Ligita Skukauskaitė – tai tik dalis su "Miraklio" vėliava kūrusių asmenybių.

Be to, į spektaklius Vega dažnai įtraukdavo gatvės vaikus ir tai nebuvo, kaip dabar įprasta, kažkokio europinio finansuojamo projekto dalis, o tiesiog natūralus širdies ir sąžinės balsas. Visiems šiems žmonėms sujungus savo kūrybines galias ir gimdavo ta keista užburianti energija, kuriai apibūdinti geriausiai ir tinka žodis "stebuklas" – "Miraklis". Spektakliams išskirtinumo suteikdavo ir jiems pasirinktos netradicinės erdvės – namų griuvėsiai, upės, miestų aikštės, bažnyčios. Iš to ir atsirado apibūdinimas "aplinkos teatras".

– Kas paskatino pažymėti penkiolikos metų sukaktį nuo aplinkos teatro "Miraklis" pirmojo spektaklio?

– Tokio renginio iniciatyva kilo iš Vegos bendražygės L.Skukauskaitės ir teatro "Lėlė" pusės. Mes mielai prisijungėme orgaznizuodami koncertą. Buvo puiki galimybė peržvelgti su "Miraklio" vėliava kurtą muzikinį palikimą.
Šiandien atrodo, kad tie laikai, 1995–2000 m., buvo palankesni tokiems projektams – publika buvo dar šviežia, atvirai priimanti viską, kas sklisdavo nuo scenos. Dabartinė publika lyg ir persisotinusi visko, panirusi į savo išmaniųjų ekranus.
– Pritariu, kad 1995–2000 m. tauta dar buvo kupina entuziazmo, vilčių ir šviesių minčių. Nežinau, kas įvyko vėliau, bet tas optimizmas į kažką atsimušęs prigeso ar sąmoningai buvo prigesintas. Iš televizijos ekranų į tautiečių namus įsiveržęs masinės, vartotojiškos kultūros uraganas smarkiai prapūtė smegenėles. Atrodo, kad šiam virusui neatsispyrė ir tie, kas lyg ir turėtų ugdyti pamatines vertybes – nacionalinė televizija, valstybiniai teatrai, švietimo įstaigos. Augo naujos kartos, kurioms ne tik menas, bet ir sava kalba tapo nereikalingu, nieko nevertu balastu. Visi išbėgo vedami lengvo, neįpareigojančio gyvenimo iliuzijos. Vis dėlto aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau, miglai išsisklaidžius, žmonės atsigręš į savo širdį, sugrįš prie amžių patikrintos ir nugludintos išminties.

– Kodėl, sukaupus tokį teatrinės patirties bagažą, šiandien nebendradarbiauji su jokiu teatru?

– Nepasakyčiau, kad visai nebendradarbiauju. Alytaus dramos teatras yra pastatęs mano kurtą roko operą "Žuviaganys", nepriklausomi prodiuseriai – muzikinę misteriją "Pranašas". Kita vertus, reikia pastebėti, kad bent jau mano kurtų muzikinių dramų gyvas atlikimas yra gana sudėtingas tiek dėl didelio reikalingų atlikėjų skaičiaus, tiek dėl kokybiško techninio išpildymo. Na, niekaip nepakonkuruosi su įsigalėjusiais vieno ar poros aktorių spektakliais, kai pas tave dalyvauja apie 20, 30 žmonių. Tai gali būti tik proginiai, išskirtiniai pasirodymai. Vis dėlto neprarasdamas vilties vis audžiu slaptą mintį su "Miraklio" vėliava kažkurioms Kalėdoms bandyti atgaivint tokį muzikinį spektaklį kaip "Saulės kelionė". O šiaip mūsų grupės "Skylė" koncertai – tai irgi tam tikri spektakliai, su savo dramaturgija, apšvietimo scenarijumi, videoinstaliacijomis.

– Kuo skiriasi muzikos rašymas grupei ir spektakliams?

– Kurdamas dainas dažniausiai negalvoji apie kontekstą, o tiesiog stengiesi sukurti dainą su savo vidine dramaturgija. Kuriant muzikinę dramą, kiekviena daina tampa vieno didelio paveikslo dalimi, vienos istorijos fragmentu, kuris dažnai, paėmus jį vieną, net gali būti nesuvoktas. Gal toks ir būtų skirtumas.