„Nepatogaus kino“ filmai ilgai nepalieka žiūrovų (interviu)

– Kas yra „Nepatogus kinas“?

– „Nepatogus kinas“ yra dokumentinio kino festivalis, rodantis filmus, kurie kalba svarbiomis socialinėmis temomis – dažnai tokiomis, kuriomis vengiama kalbėti, tačiau kurios yra svarbios ir aktualios. Kitaip sakant, „Nepatogus kinas“ savo programoje stengiasi rasti balansą tarp kino kaip meno ir tam tikro politinę-socialinę žinią nešančio reiškinio.

– Kaip viskas prasidėjo? Kaip pats Gediminas Andriukaitis pradėjo dirbti su „Nepatogiu kinu“?

– Viskas prasidėjo prieš daugiau nei 10 metų. Tuo metu dirbau savanoriu Lietuvos žmogaus teisių centre ir atsitiktinai susipažinau su žmogaus teisių kino festivalio „Watchdocs“ organizatoriais, kurie mane įkvėpė. Prireikė dvejų metų pirmajam festivaliui suorganizuoti, ir po to prasidėjo ši įdomi „Nepatogaus kino“ kelionė. Nedidelis festivalis išaugo į solidų dokumentinio kino įvykį, kuris kasmet sutraukia 15 tūkstančių žiūrovų. Tačiau savo misijos festivalis neprarado – žmogaus teisių klausimai išliko jo ašimi.

– Ar „Nepatogus kinas“ surenka tiek žiūrovų, kad galėtumėte jaustis įvertintas?

– Ne žiūrovų skaičius yra įvertinimas. Bent vieno žiūrovo komentaras, kad pamatytas filmas privertė kitaip pažvelgti į pasaulį, jau yra mano darbo įvertinimas.

– Į kokį žiūrovą orientuotas „Nepatogus kinas“?

– Į visus, kurie mėgsta gerą dokumentinį kiną.

– „Nepatogaus kino“ festivalis diskutuoja apie žmonių teises, tačiau, Jūsų nuomone, ar yra užtikrinamos sąlygos, kad diskusijas, filmus ir kitus renginius pamatytų įvairių sluoksnių žmonės? Ar žmonėms su negalia užtikrinamas patogus patekimas į renginius ir pan? 

– „Nepatogus kinas“ yra vienintelis kino festivalis Lietuvoje, kuris iš tiesų yra prieinamas visiems žiūrovams, nepaisant jų socialinės padėties. Juk į mūsų filmus galima patekti sumokėjus vos vieną centą – kiekvienas žiūrovas, pirkdamas bilietą kasoje, pats sprendžia, kiek mokėti už bilietą į seansą. Tai yra unikalus festivalio bruožas. Aplinkos pritaikymo neįgaliesiems problema išties yra didžiulė – daugybė viešųjų erdvių jiems netinka, tarp jų ir šalies kino teatrai. Tačiau tiek Vilniuje, tiek Kaune filmus rodome ir kino teatruose, kurie pritaikyti žmonėms su negalia. Pavyzdžiui, Kaune toks yra kino teatras „Cinamon“. Labai tikiuosi, kad ir kita mūsų erdvė šiame mieste, tai yra „Romuvos“ kino teatras, taip pat taps prieinama neįgaliesiems. Be abejo, tam reikalingas ir Kauno miesto savivaldybės dėmesys.

– Festivalio lankytojams bilieto kaina yra simboliška. Augant festivalio apimčiai, turėtų augti ir jo apyvarta. Ar festivalis nėra nuostolingas? Ar pakankamai surenkate lėšų, kas jūsų pagrindiniai donorai?

– Be jokios abejonės, iš bilietų „Nepatogus kinas“ išgyventi negalėtų. Festivalis gyvuoja daugybės partnerių ir rėmėjų dėka. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų ne vienerius metus yra Lietuvos kultūros taryba, taip pat dirbame su Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo projektų programa. Užsienio valstybių kultūros centrai ir ambasados taip pat aktyviai remia festivalį, jų dėka atsivežame nemažai užsienio svečių.

– Kaip atrandami filmai, kuriuos pristato festivalis? Ar tai kitų festivalių nugalėtojai, ar jie atrenkami pagal tam tikras temas? 

– Atrankos kriterijai būna labai įvairūs, o atrankos procesas – ilgas. Kiekvienais metais festivalis neturi vienos temos. Važinėjame po užsienio festivalius, sekame dokumentinio kino pasaulio naujienas, ir tada kyla įvairių idėjų, kokią programą pristatyti. Kartais tokie sprendimai – spontaniški, kartais – ilgai planuoti. Pavyzdžiui, šių metų retrospektyva apie holokaustą kine buvo planuojama beveik dvejus metus. Tuo tarpu speciali programa „Tokie kaip visi“ atsirado pamačius, kad yra nemažai naujų filmų, kurie nagrinėja psichikos sveikatos temą.