Poezijos eilutės, prilygstančios elektrošokui

Laisvės alėjos kalinys

G.Patackas šioje eilėraščių knygoje, kuri yra tarsi tęsinys šiemet pavasarį išleisto rinkinio "Mažoji dieviškoji Co-3. Allegro", poetas pateikia poezijos gurmanams patackiškai drastišką, ironišką savotiškos eilėdaros plakinį, kuriame tik išoriškai rami eilėraščių forma atliepia į knygos pavadinime įrašytą "Andante".

Tačiau poeto eilėse ieškoti andante yra beprasmiška – beprotiškai žaibiški minties šuoliai, sugretinimai, ironija, groteskas – nežada jokio ramaus skaitymo. Net ir knygos pavadinimo žodyje andante poetas užkodavo ne įprastą ramų muzikos tempą, o Antaną Dantę. Kas jis toks? Jus šokiruosiančių atsakymų į šį klausimą apstu įvairiuose knygos puslapiuose.

"Aš rašau ne trijų išminčių su barzdelėmis – Markso, Engelso ir Lenino, – o Bolivudo produkcijos brandintai kartai, kurią reikia žadinti. Su žmona taip pat esame ragavę tų vidurius paleidžiančių bolivudinių produktų – jų skonį jaučiu iki šiol. Net ir mūsų su Tautvyda perlinėms vestuvėms mano sukurtoje dainoje yra minimi Rytai – Dubajus: "Dubi dubi du, einam mudu du, šviečia prieš akis Dubajus. Dubi dubi du, visada abu, laukia debesų tramvajus", – uždainavo savanoris Laisvės alėjos kalinys (Alėja mano laisve mano / našlaujanti tarp vandenų / neries ir nemuno nuo seno / tavim pirmyn atgal minu / nenusibosta ir nenoriu / kitų aš laisvių ir kraštų) Gintaras Patackas.

Paukščiai – pasiuntiniai

Knygoje papasakotų keisčiausiai sukonstruotų istorijų atomazga – posmai, skirti trims mirusiesiems, kurių vienas tiesiog mistiniu būdu susijęs su G.Patacko paskirtimi šioje žemėje – kurti poeziją.

"Kai šią vasarą Šilavoto davatkyne susirinkome pagerbti čia mėgusį tapyti mano gerą draugą Alfonsą Vilpišauską, Aldona Ruseckaitė lauke, stovėdama po medžiu, skaitė jam, Alfai, skirtas mano eiles. Ir tuo metu kažkoks paukštelis, tupėdamas medyje, pliurptelėjo ant lapo su eilėmis. Atakavo jis tas eiles labai tiksliai – matyt, gerai apgalvojęs, nes pataikė ant eilučių: "Bičiuli potėpio aršaus / spalvų sutramdydavęs žvėrį / tu apačioj aš ant viršaus / ramybė lai tau sieloj žėri..." Tas paukštis –  Alfos sielos dalis, tai jo nemirtingumo ženklas. Beje, man tas paukščio elgesys priminė mokyklą, vienuoliktą klasę, kai pro pravirą langą pamokos metu įskridusi į klasę kregždutė pliurptelėjo man ant akinių – aš tai priėmiau kaip raginimo iš aukščiau ženklą rašyti eiles, nes būtent tuo metu mintyse eiliavau", – pasakojo poetas, traukdamas iš pakelio eilinę cigaretę.

Kasdienė malda

O kieno gyvenimo istorija, pasibaigusi mirtimi, glūdi eilėraštyje "Nevaryk Dievo į medį"? "Tai eilėraštis, skirtas mano pusbroliui, kuris šiemet užsimušė, krisdamas iš medžio, – paaiškino poetas. – Jo vardas buvo Antanas, o kaip žinote, tokiu vardu yra garsus šventasis, gebąs grąžinti pamestus daiktus. Žinoma, reikia jam, šventajam Antanui, melstis. Tai aš dariau ir dabar darau.