Papasakojo, kaip pažinti meną padeda sumuštinių tapyba

  • Teksto dydis:

Šiuolaikiniai muziejai vis dažniau ieško alternatyvių būdų įvairaus amžiaus ir poreikių žmonėms sudominti. Didžiausią kultūrinę atskirtį patiria tie, kurie ir kitose gyvenimo srityse susiduria su žmonių (ne)pažinojimu – žmonės su negalia, ypač – vaikai.

Tuo įsitikino M.Žilinsko galerijos socialinių projektų kuratorė Rūta Klevaitė. Tam, kad muziejai ir galerijos būtų labiau prieinami, reikia kurti jų ir juos lankančių žmonių tarpusavio ryšį, mano R.Klevaitė.

Apie šio ryšio kūrimo galimybes ir tai, kaip svarbu, kad į procesą įsitrauktų patys įvairiausi vaikai ir jaunimas – pokalbis su galerijos edukatore.

– Vienas pagrindinių projekto "Kaunas – Europos kultūros sostinė" numatomų siekių – stiprinti muziejų aktyvumą ir atvirumą visuomenės, ypač jaunimo, atžvilgiu. Ar sutinkate, kad to reikia? Kaip manote, kodėl jauni žmonės dažnai jaučiasi atskirti nuo muziejuje vykstančio kultūrinio gyvenimo, arba juo tiesiog nesidomi?

– M.K.Čiurlionio muziejuje dirbu socialinių projektų kuratore, organizuoju edukacinius užsiėmimus žmonėms, patiriantiems socialinę atskirtį. Tad galiu kalbėti tik apie jaunų žmonių iš vaikų dienos centrų arba moksleivių, jaunuolių su specialiaisiais poreikiais (fizine, intelekto negaliomis) patirtis, susijusias su muziejumi. Man atrodo, kad muziejai tampa vis atviresni visiems žmonėms, vyksta įvairūs procesai, skatinantys naują požiūrį į lankytoją apskritai ir jų įvairovę, skirtingus poreikius. Tačiau gilesnei pažinčiai ir procesams, padedantiems suvokti, kokie yra lankytojų poreikiai ir kaip juos atliepti nepametant muziejaus kaip kultūros vertybių perteikėjo vaidmens, reikia laiko ir pastangų. Užduočių daug, pavyzdžiui, lankantis vaikų dienos centre su pakvietimu apsilankyti muziejuje gali sulaukti atsakymo: "O ką muziejuje veikti? Juk tai neįdomu..." Kultūrinis gyvenimas gali būti įdomus ir kviečiantis, suintriguojantis tik tada, kai siunčia asmeninę žinutę kiekvienam lankytojui. Todėl jei jauni žmonės nesidomi ar jaučiasi atskirti, tai dėl asmeninio santykio nebuvimo. Kaip muziejus gali padėti atsirasti šiam ryšiui? Bendraudamas su auditorijomis, keisdamas ir plėsdamas požiūrį, kūrybiškai išnaudodamas resursus.

– Kurios visuomenės grupės jaučiasi labiausiai atskirtos?

– Labiausiai atskirtos grupės, kurios ir kitose srityse susiduria su visuomenės ne(pa)žinojimu – žmonės su autizmo, kitais sindromais, negaliomis. Arba žmonės, kurie nėra oficialios atskirties grupės atstovai – mamos su vaikų vežimėliais, su mažais vaikučiais.

– Jau kurį laiką Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus vis daugiau dėmesio skiria specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Gal galite šiek tiek papasakoti apie šias programas? Kodėl tai svarbu? Koks šių programų tikslas?

– M.K.Čiurlionio muziejuje ir jo padaliniuose organizuojamos specialios programos vaikams su autizmo sindromu. Kuriame ne tik specialias programas, bet ir "socialines istorijas". Tai istorijos iš fotografijų ir trumpų žodinių paaiškinimų. Jas vaikams siunčiame prieš apsilankant muziejuje. Jos skirtos susipažinti su muziejaus aplinka, žmonėmis ir veiklomis, kurios vyks edukacijos metu. "Socialinės istorijos" ir pati programa sukurtos remiantis vaizdinėmis, taktilinėmis priemonėmis, įtraukiama aktyvi veikla. Tai labai svarbu, nes vaikai ir žmonės su autizmo sindromu dažnai geriau supranta vaizdinę nei verbalinę informaciją.

Vienas tikslų – siekti, kad muziejus taptų viena iš vietų, kur vaikams ir suaugusiesiems su autizmo sindromu visada būtų drąsu ir smagu apsilankyti.

Atsižvelgiame į visas kitas specialistų, kitų edukatorių nuorodas, patarimus, kaip sukurti aiškią, patogią ir saugią aplinką bei veiklas. Vienas tikslų – siekti, kad muziejus taptų viena iš vietų, kur vaikams ir suaugusiesiems su autizmo sindromu būtų drąsu ir smagu apsilankyti visada. Kartu įkvepiant ir kitas kultūrines, visuomenines erdves atkreipti dėmesį ir pritaikyti savo veiklą žmonėms su specialiaisiais poreikiais.

Tai svarbu, nes visuomenė kol kas turi mažai informacijos apie autizmo sindromą, nežino, kaip elgtis esant įvairioms situacijoms, susijusioms su bendravimu, informacijos perteikimu, socialinės aplinkos sukūrimu, padedančiu visavertiškai jaustis žmonėms su šiuo specialiuoju poreikiu. Tai nulemia didelę šių žmonių ir jų šeimų, globėjų socialinę atskirtį. Vaikai su autizmo sindromu kaip ir visi kiti gali mokytis, tobulėti, džiaugtis nauja patirtimi. Bet mes visi kartu turime žengti kelis žingsnius link jų, šiek tiek pritaikyti aplinką, edukacines programas, pakoreguoti bendravimo pobūdį. Kai organizavome dirbtuves šeimoms, į jas atvyko mama su vaikais iš nedidelio miestelio, esančio gana toli nuo Kauno, nes, pasak jos, yra nedaug vietų ir veiklų, kurios yra paruoštos ir pritaikytos šiems vaikams ir socialinė integracija vyksta labai menkai.

– Kaip šiose programose jaučiasi vaikai? Ko jų metu išmoksta?

– Vaikai programose jaučiasi gerai. Jiems padeda ir mokytojai, globėjai, tėvai. Jie mokosi ir susipažįsta su tais pačiais dalykais, kaip ir kiti vaikai: su muziejaus aplinka, meno kūriniais, kūrėjais ir patys užsiima menine veikla. O kartais šiek tiek žaidžia ir pramogauja, draugauja su muziejumi! Neseniai keliavome į mokymus Valdovų rūmuose, kur viena iš įkvepiančių istorijų apie specialiąsias programas buvo pasakojimas, kad vaikas, grįžęs namo, nori pakartoti užsiėmimą kartu su šeima. Mums mokytojai taip pat patvirtina, kad vaikai, grįžę iš muziejaus, kartais tiksliai perpiešia tai, ką matė ir patyrė muziejuje.

Muziejus yra dalis visumos ir socialinės aplinkos, kuri gali bendromis pastangomis ieškoti ir atrasti tai, ką galime vieni kitiems suteikti geriausiu būdu. Šiuo metu svarbiausia, kuo turime dalytis yra vieni kitų pažintis, gebėjimas būti kartu, galimybė pasiekti ir naudotis vertybėmis.

– Be kitų vaikams su negalia skirtų projektų – ir M.Žilinsko dailės galerijoje surengta tarptautinės Baltosios lazdelės dienos paminėjimo šventė, kurioje dalyvavo įvairaus amžiaus ir poreikių vaikai. Kokių potyrių joje sulaukė vaikai?

– Renginyje dalyvavo neregintys ir silpnaregiai vaikai iš Prano Daunio ugdymo centro, su jais kartu atvyko jų bičiuliai, vaikai su autizmo sindromu. M.Žilinsko muzikos salėje vaikams koncertavo J.Naujalio muzikos gimnazijos moksleivės. Po koncerto neregintys vaikai kartu su muzikantėmis apsilankė "Muziejuje neregiui", kur galėjo paliesti visus meno kūrinius, esančius šioje unikalioje liečiamoje ekspozicijoje. Ekspoziciją "apžiūrėjome" pasitelkdami kvapus, šalia tapybos pavyzdžio radome ir uostėme guašo buteliukus, grafikos spaudų ypatingumą aptikome senovinės knygos puslapių šiugždėjime ir kvapuose... Vaikai su autizmo sindromu lipdė iš molio kūrybinėje galerijos studijoje. Šis sumanymas gimė todėl, kad ir nereginčių žmonių, ir su autizmo sindromu gyvenime garsas, muzika yra labai reikšmingi. Smagu buvo ir tai, kad po renginio pastebėjau, kad kai kurie vaikai susidraugavo su merginomis iš muzikos gimnazijos. Tikiu, kad ateityje galima organizuoti ir kitus renginius ar edukacijas visiems kartu.

– Bendradarbiaudamas su "Meno parko" galerija M.K.Čiurlionio muziejus yra surengęs "Pikniką", skirtą Šančių vaikų dienos centrui.

– Kartu su kolege iš "Meno parko" Margarita Žigutyte jau senokai ieškome būdų, kaip sudominti vaikus menine kūryba, kūrybiškumu, supažindinti su menu apskritai. Viena iš galvojimo krypčių – siekis, kad galerijos ir muziejaus erdvė būtų kviečianti ir įtraukianti, ji visų pirma turi būti pažinta, sava, įprasta. Vadinasi, ji turėtų būti atvira, joje galima mokytis, būti su draugais. Todėl visų pirma joje reikia būti. O ar būti muziejuje yra įdomu? Sumanėme renginių ciklą, kurio pirmoje dalyje susipažinome su menininkų netikėtumo ir kūrybos paieškomis kasdienybėje, mus supančioje aplinkoje, apžiūrėjome Stacie McCormick fotografijos parodą "Beieškant tapybos", o po to patys tapėme spalvingus sumuštinius ir juos skaniai suvalgėme. Kitas –  "Saldus stalas" M.K.Čiurlionio muziejuje supažindina vaikus su saldumynais tarpukario Lietuvoje.

– Kaip vaikai vertina tokius užsiėmimus? Ar noriai dalyvauja diskusijose apie meną?

– Vaikai yra atviri, smalsūs ir nenustygstantys. Žinutę apie meną reikia pateikti sluoksniuotai įtraukiant skirtingas veiklas, naudojant technologijas, keičiant užsiėmimo dinamiką. Tiesioginė diskusija apie meną pagal sugalvotą planą nepavyksta niekada. Tik drąsiai eksperimentuojant ir judant su tais pačiais vaikais pirmyn, pakeliui gali gauti apdovanojimą. Nes dažnai pirma reakcija gali būti labai skeptiška, o kartais pateikus viliojantį pasiūlymą gali gauti atsakymą "ne". Po pikniko gavome patvirtinimą, kad sumuštinių tapyba sudomino ir eksperimentai bus tęsiami toliau namuose, o M.K.Čiurlionio debesų laivų apžiūrėti atvyks į muziejų. Puiku!

– Kokia, jūsų akimis, turėtų būti XXI a. mokykla?

– Įsiklausanti, girdinti, atliepianti, suteikianti erdvę būti savimi, jauki, saugi, skatinanti kūrybingą bendradarbiavimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

i

i portretas
Tam, kad muziejai butu prieinami, reikia pradzioje bent patekima neįgaliems sudaryti.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių