P. Bingelis: dirigavimas – tai pašaukimas

Gyvenimo ir kūrybos gyvenimo pilnatvės amžius.

Jis ypač prasmingas, kai šitiek daug nuveikta: ne sau, ne savo gerovei, o gimtinei, savos žemės kultūrai, kai įtaigiu žvilgsniu ir energingais mostais Lietuvos vardas skelbtas visam pasauliui, o to ypač reikėjo 1990-aisiais, kai visi rankomis susikibę stovėjome vardan tos Lietuvos, o dirigavo jis – Petras Bingelis.

Sakysite per skambu? Per didinga? Pernelyg garsiai?

Nė kiek. Juk tų – Atgimimo laikų – liudininkai esame, ir mūsų šimtai tūkstančių.

Ir mums giedojo, dainavo Baltijos kelyje galingiausias – Kauno valstybinis choras. O priekyje stovėjo maestro. Dažnai kartu su aktoriumi Laimonu Noreika. Prisimenate?

P.Bingelis – Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas nuo 1969 m. (tuomet muzikui tebuvo 25-eri). Dainų švenčių dirigentas nuo 1970 m. 1993 m. maestro apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Čia tik keli štrichai kūrybinio gyvenimo partitūroje, kurioje šalia gausybės natų, tempų nuorodų, dinaminių ženklų, pauzių ir t.t. galima pastebėti ir tokį paprastą kelių žodžių junginį: "Kūrinys Lietuvoje atliktas pirmąjį kartą."

Taip, būtent maestro mostų vedami pirmąsyk Lietuvoje skambėjo Johnno Sebastiano Bacho, Hectoro Berliozo, Johanneso Brahmso, Gabrielio Faure, Benjamino Britteno, Sergejaus Rachmaninovo, Pėterio Vasko, Alfredo Schnittke's ir daugybės kitų autorių vokaliniai-instrumentiniai šedevrai. Ir beveik visi Lietuvos autorių chorinės muzikos opusai. Tačiau tam, kad darniai, brandžiai, vokaline prasme nepriekaištingai būtų atlikti kūriniai, buvo ir jų priešistorė.

– Kokia ji, kada pajutote, kad muzika – jūsų pašaukimas? – klausiu garbiojo jubiliato.

– Paauglystėje. Buvau trylikos metų. Šiauliuose vyko nedidelė dainų šventė. Tiesiog apsvaigino chorinė muzika, bet ypač sudomino žmogus, stovėjęs ant dirigento pakylos.

Stebėjausi, kaip jis valdė šitiek žmonių, o šie jam paklusdavo. Ir tuomet tas žmogus iš pakylos man įmetė į širdį kažkokį akmenuką...

Beje, kai pirmąsyk stojau į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, manęs nepriėmė dėl gabumų stokos. Taip ir pasakė: nieko iš tavęs, bernužėli, nebus, važiuok į savo Mardasavo kaimą ir ten darbuokis. Buvau atkaklus. Stojau antrąsyk. Vėl be jokio muzikinio pasiruošimo. Priėmė. Kandidatu. Vėliau tapau mokiniu. Chorvedys Edmundas Sapranavičius pirmasis aptiko šiokių tokių muzikinių duomenų.

– O kas buvo jaunojo chorvedžio svarbiausi dirigavimo autoritetai?

– Man teko didžiulė laimė tais gūdžiais sovietų laikais metus mokytis Leipcige. Leipcigo "Gewandhauso" orkestrui tuomet vadovavo legendinis Kurtas Masuras. Tai jo pamokos ir išliko visam gyvenimui. Tobulos pamokos.

O tuomet į Leipcigą, į Dresdeną, niekam nežinant, slapčia, be jokių afišų atvažiuodavo iš Vakarų Vokietijos pusės diriguoti ir Herbertas von Karajanas.

Stebėdavau jo koncertus, kurie įsirėžė atmintin.

K.Masuras buvo aristokratas, klasikinių vertybių puoselėtojas. H.von Karajanas – labai gilus, bet ir gana ryškiai pozuodavo. Matyt, žinodamas, kad jo profilis labai impozantiškas.

Abu diriguodavo fenomenaliai. Neteisingai pasakiau – abu muziką mylėjo besąlygiškai, jautė ją.

Lietuvoje daug ko išmokau iš šviesaus atminimo Adolfo Krogerto, didžiulis autoritetas buvo Jonas Aleksa, jo erudicija, galingas išsilavinimas, daugiausia programų choras parengė su Juozu Domarku.

Mokiausi iš visų. O mokytis, matyt, kažkiek mokėjau.

– Dirigentas – daug kam pusiau mistiška profesija. Beje, vienintelis iš visų muzikų, kurio nugarą ir rankų mostus temato publika...

– Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje tiek mažai labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų.

Galima nesunkiai išmokti dirigavimo schemas, tobulai nušlifuoti rankų judesius, netgi turėti gerą vidinį girdėjimą ir būti prastu dirigentu. Niekas negali įdėti širdies, atsidavimo, nuolankumo, tarnystės muzikai.

Dirigavimo negalima išmokti. Tai pašaukimas. Užtat pasaulyje tiek mažai labai gerų dirigentų. Beje, kaip ir kunigų.

Kažkada juokaudavo, kad keturis žmones Lietuvoje visada galima rasti darbo vietoje: Juozą Miltinį Panevėžio teatre, Juozą Domarką – Nacionalinėje filharmonijoje, kunigą Ričardą Mikutavičių bažnyčiose, kurias statė, lipdė, na, ir mane – Kauno filharmonijoje.

– Tai namų židinio jaukumą teko kurti žmonai Vidai?

– Deja, taip.

– Jūs dažnai vertinamas kaip puikus Dainų švenčių dirigentas ir organizatorius. O ką jums reiškia Dainų dienos?

– Palietėte opią temą. Skaudžią temą. Reiškia daug. Juk chorinė muzika – mūsų tautinio Atgimimo ištakos. Skleisti giesmę, dainą... Lietuviškai drauge – toks buvo mūsų kelias į 1918-ųjų nepriklausomybę. Šventą reikalą.

Bijau būti blogu pranašu, bet greitai mes neliksime dainų kraštu. Mokyklose muzikos pamokoms dėmesys, švelniai tariant, abejotinas. Vaikai nemoka nė vienos liaudies dainos, jiems pasakas retoje šeimoje seka... Kitados Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė, kad mūsų kultūra "dar vis miega liaudies dainose". Nepavyksta prižadinti...

Buvau nemaloniai nustebintas, kai neseniai pasibaigusiame televizijos projekte "100-mečio daina" šalia kitų geresnių ar blogesnių dainų, tiesiog lėkštų šlagerių buvo įterpta ir Juozo Naujalio ir Maironio "Lietuva brangi", galima sakyti, mūsų antrasis himnas po Vinco Kudirkos, kurį sovietiniais laikais mažiausiai dvi kartos klausydavosi atsistojusios. Ši daina juk mums, lietuviams, yra tapusi giesme. Šventa giesme. Ji negali su niekuo konkuruoti. Kaip ir "Tautiška giesmė" negalėtų. Tai kūriniai aukščiau nei konkursinės kovos.

Nežinau, kieno buvo taip sumąstyta, kad gali, bet tai netikęs sumanymas. Sėdėjau prie ekrano ir galvojau: kas bus, jei staiga "Lietuva brangi" pralaimės – juk daug kam jau dabar atrodo, kad tai nuobodi daina... Laimėjo ši daina konkurse, bet nesidžiaugiu ta pergale.

– Per Lietuvos radiją kiekvieną ankstyvą rytą girdime himną. Girdime jį ir vidurnaktį. Kas jį gieda?

– Kauno valstybinis choras, o groja Lietuvos nacionalinis orkestras, diriguojamas J.Domarko. Tačiau himną jau laikas pergiedoti... Įrašas senas, kokybė prastoka.

– Grįžkime prie klasikos lobynų. Kokios jums partitūros pačios įstabiausios?

– J.S.Bacho, Ludvigo van Beethoveno, J.Brahmso. Gustavo Mahlerio...

Dainavome apie 200 didžiulės apimties vokalinių-instrumentinių opusų. Kai pagalvoji – skaičius įspūdingas.

Juk ir operose Kauno valstybinio choristai pasirodo. Ką tik Kongresų rūmuose skambėjo Camille'io Saint-Saenso operos "Samsonas ir Dalila" premjera, neseniai pasirodėme Charles Gounod "Fauste". Beje, operų pastatymus choristai mėgsta. Jie paslankūs dainininkai. Be to, visiškai geri aktoriai. Bėda, kad Kongresų rūmų salė visiškai nepritaikyta spektaklių pastatymams...

– Jums dažnai tenka savo nulipdytą darbą atiduoti kitiems dirigentams. Paruošiate chorą, o koncerto ar spektaklio metu muzikiniam veiksmui vadovauja kitas dirigentas. Kaip jaučiatės būdamas aukščiausios kvalifikacijos klausytojo pozicijose?

– Kalbant atvirai – blogai. Visad galvoju: iš mano choristų buvo galima pareikalauti daugiau, paprašyti labiau...

Ko gero, labiausiai choro paprašyti maksimalios raiškos mokėdavo lordas Yehudi Menuhinas. Kauno valstybinio choro dainininkai jam atsidėkodavo tuo pačiu. Nutolus laikui, kai muzikas jau seniai aukštybėse, galiu teigti: su maestro atlikti veikalai švytėdavo – tai buvo muzika tarp žemės ir dangaus.

– Sudėtingiausias atliktas veikalas?

– Arnoldo Schonbergo "Jokūbo laiptai". Nors choro repertuare gausu šiuolaikinės muzikos, vis dėlto ruošiant "Jokūbo laiptus" galvojau, kad niekaip neįveiksime šio kūrinio... Kažkaip įveikėme. Lenkų publika plojo.

– Na, o kuri lietuviška partitūra jums artimiausia?

– Yra daug geros lietuviškos muzikos. Tačiau kaip visuma, kaip autoriaus raiškos nedalomas vienis, kaip koncepcija – artimiausia Broniaus Kutavičiaus muzika. Joje atrandu lietuviškų pajautų gelmes. Tai man labai artima. Pernai "Prahos pavasario" festivalyje skambėjo B.Kutavičiaus "Epitafija praėjusiam laikui". Kūrinio sėkmė didžiulė. Spauda atsiliepė palankiausiai. Visi dėlto pajunta, kai muzikos veikalas alsuoja kažkuo daugiau nei natomis. Visų pirma tautine savastimi.

– Kur jūs semiatės energijos, gyvybingumo, įkvėpimo?

– Iš tikėjimo. Iš Lietuvos pilko, bet man tokio artimo dangaus, gamtos.

Ne visuomet pavyksta, bet stengiuosi atsiriboti nuo smulkmenų. Nemėgstu, kai viskas, kas vyksta aplink neigiama, o ne pasiūlomas koks nors racionalus sprendimas.

Dar vis svajoju atlikti daug kūrinių. Pačios geriausios muzikos... Pasitikiu žmonėmis. Nevalia žeminti jų orumo. Žmonėms, kurie daro daug, o kartais suklumpa, reikia atleisti jų nedideles nuodėmes, užuot ieškojus vis naujų pranašų.

– Maestro, jūs neįsivaizduojamas be Kauno valstybinio choro. Asmeninio jubiliejaus proga – ko norėtumėte palinkėti dainininkams?

– Savo 65 mieliausiems dainininkams reiškiu pagarbą ir padėką.

Tai labai išsilavinusios asmenybės, aukštos vokalinės kultūros dainininkai ir draugiški, geranoriški žmonės.

Savo instrumentais, pačiais prabangiausiais instrumentais – balsais – jie skleidžia būties, o ne buities muziką.

Dėl jų atsidavimo galiu įkūnyti savo svajones. Tiek, kiek leista, tiek, kiek apšviesta.