Nauji Kaukučių nuotykiai

Tai vieno populiariausių teatro repertuare iki šiol esančių spektaklių "Šeimynėlė iš Didžiosios girios" tęsinys. Mažųjų žiūrovų ir jų tėvelių pamėgtoje pirmojoje dalyje pasakojama istorija apie vieną neįprastą šeimyną, gyvenančią girios glūdumoje.

Neįprasta ji todėl, kad jos šeimos nariai – mitologiniai Kaukai, į sceną atkeliavę iš religijotyrininko G.Beresnevičiaus knygų. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesėje perteikė jų mielumą ir pavertė juos itin žmogiškais miško gyventojais. Scenoje Kaukų šeimos gyvenimas tapo labai panašus į miestuose gyvenančių žmonių kasdienę rutiną, perpildytą išdykusių vaikų "noriu" ir jų tėvelių "negalima".

"Šeimynėlės iš Didžiosios girios" premjera įvyko 2010-aisiais, teatrui bendradarbiaujant su kūrėjais iš kaimyninių šalių: režisieriumi Olegu Žiugžda (Baltarusija), dailininke Lesia Lučko (Ukraina) ir kompozitoriumi Bogdanu Ščepanskiu (Lenkija).

Pirmoje dalyje gvildentos atsakomybės ugdymo ir vaikiškų norų susidūrimų su pareigos jausmu temos itin aktualios tampa antrojoje dalyje "Noriu-negalima, reikia-nenoriu".

"Kaukučių šeimynėlės nuotykiai dar nėra atskleisti iki galo, be to, iš pirmosios dalies atkeliavę šie personažai žiūrovų buvo be galo pamėgti, tad nutarta paprašyti D.Čepauskaitės atsiversti dar kartą G.Beresnevičiaus pasakas ir parašyti naujuosius nuotykius. Naujajame spektaklyje akcentuojama naminio gyvūnėlio tematika, kad tai yra ne tik malonumas, bet ir pareiga", – pasakojo spektaklį režisavęs Andrius Žiurauskas.

Siužeto prasmės

Pagrindiniai spektaklio herojai brolis ir sesuo Kaukutis ir Kaukutė – maži vaikai, gyvenantys girios tankmėje. Jie turi mamą, tėtį, giminaičių, draugų ir todėl atspindi tokį šeimos modelį, kokį turi kiekviena šeima tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.

Pirmoje dalyje Kaukutis ir Kaukutė pyktelėję savo tėvams pareiškė: "Jūs mums nieko neleidžiate, nieko negalima." Tuomet tėtis jiems vieną dieną leido daryti tai, ką tik jie nori. Taip Kaukučiai iškeliavo į Didžiąją girią, kurioje patirdami daugybę nuotykių išmoko svarbią pamoką – rūpintis kitu.

Naujajame spektaklyje vaizduojamos Kaukutės gimtadienio išvakarės, kai ji, kaip ir dauguma vaikų, iš tėvų pareikalauja dovanos – naminio gyvūnėlio. "Ji tėvams sako: "Darykit, ką norit, bet jeigu ryte aš negausiu naminio gyvūnėlio, bus bėdos." Ir taip Kaukutė gauna dovanų labai keistą gyvūnėlį Strakalą – kiškio, pienės pūko ir jūrų arkliuko mišinį. Taip jį apibūdina pirmą kartą šį gyvūną pamatęs Kaukutis. Į Kaukutės gimtadienį renkasi svečiai, atpažįstami iš pirmosios dalies: dėdė, šaudantis fejerverkais, kurio visi bijo, nes paprastai po jo apsilankymo visi namai virsta degėsių krūva, ir bezdukai, kurie į visas šventes ateina nekviesti. Pastarieji taip vadinasi todėl, kad anksčiau bezdais buvo vadinamos alyvos, o kadangi bezdukai jose auga ir jomis kvepia, todėl ir įgijo tokį vardą", – spektaklio siužetą pristatė režisierius.

Prasideda nuotykiai – Kaukučiai patys atsiduria naminių gyvūnėlių vietoje ir supranta, ką reiškia jais būti. "Supranta, kad nėra taip paprasta, kad kai nori – negalima, bet kai reikia – tai nenori", – spektaklio prasmę atskleidė A.Žiurauskas.

Simpatiškai keistos lėlės

Kaip ir pirmame spektaklyje, taip ir šiame dirbanti dailininkė ukrainietė Lesia Lučko kuria mažųjų žiūrovų smalsumą skatinančią itin įdomią scenografiją, vaizdo projekcijas, kurias pati piešia ir animuoja, o taip pat ir itin simpatiškus personažus – lėles.

Režisieriaus teigimu, spektaklyje pasirodys ir dar nematyti keistoki veikėjai. "Aitvaras lietuvių mitologijoje yra degantis skrendantis žaltys su gaidžio galva. Mes pabandėme lėlėje sujungti žodį "aitvaras", gaidžio galvą ir suteikti jam žmogiškų savybių. Tai įspūdingai keista lėlė. Laumės irgi keistokos – tai bus dvigalvė lėlė", – teigė A.Žiurauskas.

"Neįprastas ir naminis gyvūnėlis Strakalas, kurį dovanų gauna Kaukutė. Norėjome, kad jis būtų labai simpatiškas personažas, kurį pamačius publika iš karto pajaustų, kad jis yra be galo mielas. Tačiau jis nebūtinai taip pat elgiasi. Jis nebūtinai guli dėžutėje ir leidžiasi, kad jam rištų kaspinėlius ir uždarytų į dėžutę su mėlynais langeliais ir gražiomis langinėmis, jis visai nenori, kad jam lakuotų nagus", – užuominų apie siužetą pateikė režisierius.

Strakalas, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, turi savo poreikių: jį reikia maitinti, girdyti, jis nori žaisti, miegoti, kandžiotis, žnaibytis. "Tas meilumas kartu yra su pareiga. Mes labai džiaugsimės, jeigu vaikai iš spektaklio išeis truputėlį pagalvodami apie tai, kad gyvūnėlis yra nuostabu, bet šis malonumas yra susijęs su pareiga", – pratęsė mintį A.Žiurauskas.

Spektaklis visai šeimai

"Noriu-negalima, reikia-nenoriu" – visai šeimai skirtas spektaklis. Patys mažiausi žiūrovai turėtų jį pamatyti kaip tiesiog smagų žaidimą scenoje, vyresni – atpažinti situacijas, kurios neaplenkia ir jų šeimų,  o tėveliai – savo šeimos šiltus ir malonius nuotykius.

Spektaklyje nėra gąsdinančių elementų, tad jame gali apsilankyti vaikai jau nuo trejų metų. A.Žiurauskas siekė sukurti itin šviesų ir nuotaikingą spektaklį. "Antroje dalyje bus laikomasi to paties principo, kad tai turi būti itin mielas spektaklis, čia net ir blogieji personažai yra labai simpatiški. Siekiame, kad per vaikišką žaidimą vaikas išgirstų kažkokią tiesą. O suaugęs šyptelėtų pamatęs savo šeimos situaciją, kada tėtis savo dukrai sako: "O tu negalvoji, kad tavo gyvūnėlis norės, kad ne jis tau, o tu jam tarnautum? Kad jis norės, kad tu jį maitintum, glostytum ir jis tau neleis miegoti, suplėšys tavo laikraštį, trukdys žiūrėti futbolą..." – dėstė režisierius. – Ir tu staiga supranti, kad tėtis kalba ne apie mergaitę, o apie save, kad tai dukrelė, pati kaip tas naminis gyvūnėlis, jam neleidžia žiūrėti futbolo. Tad spektaklis yra vienodai įdomus ir vaikams, ir suaugusiesiems – vaikai mato vieną lygmenį, o suaugusieji regi vaikus, kalbančius suaugusiųjų tiesas."