„Noriu-negalima, reikia-nenoriu“

Nauji Kaukučių nuotykiai

Tai vieno populiariausių teatro repertuare iki šiol esančių spektaklių "Šeimynėlė iš Didžiosios girios" tęsinys. Mažųjų žiūrovų ir jų tėvelių pamėgtoje pirmojoje dalyje pasakojama istorija apie vieną neįprastą šeimyną, gyvenančią girios glūdumoje.

Neįprasta ji todėl, kad jos šeimos nariai – mitologiniai Kaukai, į sceną atkeliavę iš religijotyrininko G.Beresnevičiaus knygų. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesėje perteikė jų mielumą ir pavertė juos itin žmogiškais miško gyventojais. Scenoje Kaukų šeimos gyvenimas tapo labai panašus į miestuose gyvenančių žmonių kasdienę rutiną, perpildytą išdykusių vaikų "noriu" ir jų tėvelių "negalima".

"Šeimynėlės iš Didžiosios girios" premjera įvyko 2010-aisiais, teatrui bendradarbiaujant su kūrėjais iš kaimyninių šalių: režisieriumi Olegu Žiugžda (Baltarusija), dailininke Lesia Lučko (Ukraina) ir kompozitoriumi Bogdanu Ščepanskiu (Lenkija).

Pirmoje dalyje gvildentos atsakomybės ugdymo ir vaikiškų norų susidūrimų su pareigos jausmu temos itin aktualios tampa antrojoje dalyje "Noriu-negalima, reikia-nenoriu".

"Kaukučių šeimynėlės nuotykiai dar nėra atskleisti iki galo, be to, iš pirmosios dalies atkeliavę šie personažai žiūrovų buvo be galo pamėgti, tad nutarta paprašyti D.Čepauskaitės atsiversti dar kartą G.Beresnevičiaus pasakas ir parašyti naujuosius nuotykius. Naujajame spektaklyje akcentuojama naminio gyvūnėlio tematika, kad tai yra ne tik malonumas, bet ir pareiga", – pasakojo spektaklį režisavęs Andrius Žiurauskas.

Siužeto prasmės

Pagrindiniai spektaklio herojai brolis ir sesuo Kaukutis ir Kaukutė – maži vaikai, gyvenantys girios tankmėje. Jie turi mamą, tėtį, giminaičių, draugų ir todėl atspindi tokį šeimos modelį, kokį turi kiekviena šeima tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje.

Pirmoje dalyje Kaukutis ir Kaukutė pyktelėję savo tėvams pareiškė: "Jūs mums nieko neleidžiate, nieko negalima." Tuomet tėtis jiems vieną dieną leido daryti tai, ką tik jie nori. Taip Kaukučiai iškeliavo į Didžiąją girią, kurioje patirdami daugybę nuotykių išmoko svarbią pamoką – rūpintis kitu.

Naujajame spektaklyje vaizduojamos Kaukutės gimtadienio išvakarės, kai ji, kaip ir dauguma vaikų, iš tėvų pareikalauja dovanos – naminio gyvūnėlio. "Ji tėvams sako: "Darykit, ką norit, bet jeigu ryte aš negausiu naminio gyvūnėlio, bus bėdos." Ir taip Kaukutė gauna dovanų labai keistą gyvūnėlį Strakalą – kiškio, pienės pūko ir jūrų arkliuko mišinį. Taip jį apibūdina pirmą kartą šį gyvūną pamatęs Kaukutis. Į Kaukutės gimtadienį renkasi svečiai, atpažįstami iš pirmosios dalies: dėdė, šaudantis fejerverkais, kurio visi bijo, nes paprastai po jo apsilankymo visi namai virsta degėsių krūva, ir bezdukai, kurie į visas šventes ateina nekviesti. Pastarieji taip vadinasi todėl, kad anksčiau bezdais buvo vadinamos alyvos, o kadangi bezdukai jose auga ir jomis kvepia, todėl ir įgijo tokį vardą", – spektaklio siužetą pristatė režisierius.

Prasideda nuotykiai – Kaukučiai patys atsiduria naminių gyvūnėlių vietoje ir supranta, ką reiškia jais būti. "Supranta, kad nėra taip paprasta, kad kai nori – negalima, bet kai reikia – tai nenori", – spektaklio prasmę atskleidė A.Žiurauskas.

Simpatiškai keistos lėlės

Kaip ir pirmame spektaklyje, taip ir šiame dirbanti dailininkė ukrainietė Lesia Lučko kuria mažųjų žiūrovų smalsumą skatinančią itin įdomią scenografiją, vaizdo projekcijas, kurias pati piešia ir animuoja, o taip pat ir itin simpatiškus personažus – lėles.