Maestro P. Bingeliui – 75-eri (išskirtinis interviu)

– Koks gi tas žmogus, galintis dainuoti Kauno valstybiniame chore? Kokias būtinas savybes jis privalo turėti?

– Žmogus ateinantis dainuoti į šį chorą savyje turi kažkokio paslaptingo šventumo. Mūsų ugdymo sistema orientuota į „žvaigždžių“ kepimą. Tai neteisinga. Išties, į chorą turi ateiti darbui kolektyve nusiteikęs žmogus, gebantis pritapti ir norintis muzikuoti. Balsinės savybės labai svarbios, bet jas nuolat tobulinant visada yra galimybė pasiekti norimą rezultatą. Išties, daugelio metų patirtis man leidžia pamatyti žmogaus nusiteikimą vos jam įžengus pro duris. Netgi dabartiniams choristams kreipiantis į mane su vienu ar kitu prašymu, dažnai iš anksto nuspėju, kokiu reikalu jie atėjo. Svarbiausia, kad žmogus su manimi kalbėtų tiesiai ir aiškiai. Nepakenčiu melo, nes jis labai greitai išaiškėja. Sakydamas tiesą visada pasieksi daugiau. Savybė įžvelgti žmogaus intencijas išugdoma per daugelį metų. Man ją išugdyti pavyko, nes savo kelyje sutikau daugybę žmonių su įvairiais charakteriais, sumanymais bei siekiais. Žinoma, per ilgą vadovavimo chorui laikotarpį būta visko: apkalbų, intrigų, netgi bandymų mane išguiti. Bet greta kitų savybių itin džiaugiuosi dar viena išsiugdyta priemone: niekada nekreipiu dėmesio į apkalbas. Man nesvarbu, kaip mane apšneka ar šmeižia – man svarbus choro meninis rezultatas.

– Kokią turite Kauno valstybinio choro ateities viziją, žvelgiant keletą dešimtmečių į priekį?

– Tobulumui ir kokybei ribų nėra. O išlaikyti aukštą kokybės kartelę nėra taip paprasta vien dėl muzikantų kaitos. Kai chore pasikeičia nors keletas artistų – iš karto jaučiasi kolektyvinio tembro pokytis. Tai – nuolatinis procesas ir choro vadovas privalo tarsi „priauginti“ naujai atėjusius žmones prie bendro skambesio. Taigi mano vizija – nuolatinis choro tobulėjimo siekis, išliekantys aukšti meniniai reikalavimai, kryptingas darbas siekiant aukščiausios kokybės. Nuo pat Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto įkūrimo puoselėjau svajonę įdiegti atskirą specializaciją, padedančią rengti profesionalaus choro dainininkus. Šią idėją nešiojausi savyje dar nuo studijų Leipcige – ten dainininkai po dviejų studijų metų yra kryptingai orientuojami į vieną ar kitą žanrą. Kažkas pasuka operos kryptimi, kažkas – Lied žanro, o dar kiti rengiami kaip choro dainininkai. Jiems tenka daugiau solfedžio, skaitymo iš lapo, ansamblinio dainavimo įgūdžių lavinimo, kryptingai studijuojamas bazinis chorų repertuaras. Taip parengtas dainininkas – kiekvieno choro vadovo svajonė. Juk jis ateina į kolektyvą kone mintinai mokėdamas visą oratorinio žanro aukso fondą. Visgi man nepavyko pakeisti per ilgus metus Lietuvoje susiformavusių dainininkų rengimo tradicijų, tad ši idėja kol kas lieka tik ateities vizija. Žinoma, puiku, kad jaunas žmogus turi ambicijų ir tikslų tapti operos solistu, bet praktika rodo, kad tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam, tad ankstyvesnis kryptingas orientavimas į kitus žanrus galėtų padėti jaunam atlikėjui greičiau įsitvirtinti rinkoje. Linkėčiau to siekti visai Lietuvos dainininkų rengimo mokyklai.

– Maestro, esate dirigavęs prestižiškiausiems Lietuvos bei užsienio orkestrams, chorams, solistams, Jūsų diriguojami kūriniai skambėjo garsiausiose kone viso pasaulio salėse, už nuopelnus Lietuvos kultūrai esate įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, DLK Gedimino IV laipsnio ordinu, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Jeigu turėtumėte galimybę savo jubiliejiniam koncertui pasirinkti tiek kūrinį, tiek jo atlikėjus, kas skambėtų scenoje?

– Ko gero, tai būtų Johanno Sebastiano Bacho mišios h-moll. Tai – pats brandžiausias visų laikų sakralinės tematikos kūrinys, viena sudėtingiausių partitūrų, reikalaujanti puikių solistų ir instrumentininkų, gerai parengto choro, pasižyminčio teisinga vokaline mokykla, padedančia įveikti aukštą partijų tesitūrą. Šis kūrinys gana retai atliekamas, nes jis reikalauja itin didelių resursų. Kita vertus, šios mišios žavi kiekvieną, nes tai – J.S.Bachas. Ko gero, taikliausiai šį kūrėją apibūdino rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Paklaustas, kas yra jo kūrybos įkvėpėjas ir variklis, jis atsakė: „kiekvienam siūlyčiau nueiti ir pabelsti į J.S.Bacho duris“. Tikiu, kad visi kompozitoriai įkvėpimo sėmėsi ir iki šiol semiasi iš gilaus J.S.Bacho kūrybinio palikimo šulinio. Jeigu kas nori ką nors sužinoti apie kūrybą, pabrėžiu – kūrybą, o ne tiesiog natų rašymą, lai kreipiasi į J.S.Bachą.

Kitas kūrinys, kurį pasirinkčiau savo šventei – Ludwigo van Beethoveno „Missa solemnis“. Tai – taip pat retai atliekamas iškilmingas kūrinys, nuspalvintas mažorinėmis intonacijomis. Šie kūriniai nuolatos skamba mano mintyse, lydi mane per visą dirigento karjerą. Teko juos diriguoti dar jaunystės metais, o dabar norėtųsi prisiliesti prie šių partitūrų ir pažvelgti į jas iš brandaus dirigento pozicijos. Manau, kad dabar matyčiau šiuos opusus kitu, patyrusio žmogaus rakursu. Tiesa, Kauno valstybinis choras šiuos iškilius kūrinius atliko ne vieną kartą. Jie skambėjo garsiausiose pasaulio salėse, diriguojant iškiliems dirigentams: Yehudi Menuhinui, Sauliui Sondeckiui, Juozui

Domarkui ir kitiems. Ne išimtis būtų ir mano jubiliejinis koncertas – jame būtinai dainuotų Kauno valstybinis choras, o J.S.Bacho mišias grotų nepralenkiamas šioje srityje Lietuvos kamerinis orkestras. Šis kolektyvas puikiai įvaldęs baroko muzikos atlikimo stilistiką bei subtilybes, žino visus štrichus ir niuansus. Žinoma, čia būtini itin geri trimitininkai, nes, anot šviesios atminties S.Sondeckio, jeigu trimitams nepavyksta deramai atlikti savo partijų, h-moll mišios patiria fiasko. Taip pat mišių atlikimui būtini puikūs obojininkai, kuriems tenka didžiulė atsakomybė atskleidžiant tikrą obojaus d‘amore tembro žavesį. Bene sunkiausia užduotis būtų pasirinkti tinkamus solistus, besispecializuojančius J.S.Bacho kūryboje. Tai – specifinė vokalo mokykla, leidžianti niuansuotai atlikti barokinę muziką. Lietuvoje ugdomi universalūs dainininkai, gebantys dainuoti kone viską. Bet iš tikrųjų taip nebūna. Visų žanrų kokybiškai dainuoti vienam dainininkui neįmanoma. Visame pasaulyje egzistuoja tam tikras dainininkų diferenciavimas: vagneristai, mozartistai, pučinistai, baroko dainininkai. Štai gastrolių Kinijoje metu, kur Kauno valstybinis choras dalyvavo operos „Toska“ pastatyme, solo partijas atliko dainininkai, besispecializuojantys Giacomo Puccini muzikoje. Malonu buvo jų klausyti – šioje muzikoje atlikėjai nardė tarsi žuvys vandenyje, jų balsai buvo pritaikyti būtent šiai stilistikai. Lygiai taip yra ir su J.S.Bacho muzika – reikalinga specifinė vokalo mokykla. Ir tai aktualu ne tik solistams – choras taip pat nėra visiškai universalus instrumentas. Žinoma, jo galimybių skalė galbūt platesnė, bet kiekvienas kolektyvas taip pat turėtų specializuotis jam palankių žanrų srityje. Mane stebina, kai kameriniai chorai imasi atlikti didingus, stambaus žanro kūrinius. Norint išgauti tam tikrą didingumo efektą, pasiekti reikiamą vokalinį, turtingo tembro choro skambesį, kolektyvas turi būti gerai parengtas.

– Esate Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorius, universiteto Senato valdybos pirmininko pavaduotojas. Kuo Jums svarbi pedagoginė veikla?

– Šioje srityje darbuojuosi daugiau nei trisdešimt penkerius metus. Iš savo absolventų, toliau dirbančių dirigento darbą galėčiau paminėti Zalcburge reziduojantį Arūną Pečiulį, simfoninio dirigavimo keliu pasukusią Adriją Čepaitę, Kauno valstybiniame chore dirbančius Kęstutį Jakeliūną, Mindaugą Radzevičių, mano buvę studentai profesinę veiklą vykdo Ispanijoje, Norvegijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir kitur. Pradėjau pedagoginį darbą dar tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, darbuodamasis su neakivaizdinių studijų studentais, o jų tuomet išties netrūko. Vėliau tapau nariu iniciatyvinės grupės, padėjusios įsikurti Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetui ir savo pedagoginę veiklą susiejau su šia įstaiga. Manau, kad tokiam miestui kaip Kaunas yra būtina turėti aukštąją muzikos mokyklą. Mieste veikia muzikinis teatras, filharmonija, simfoninis orkestras, šiems kolektyvams nuolatos reikia naujų artistų. Didžiulis klausimas, kaip dabar atrodytų šios meno įstaigos, jeigu Kaune nebūtų atkurta aukštoji muzikos mokykla. Iš kur atsirastų naujos atlikėjų kartos? Šiuo metu nė vienas kolektyvas negali skųstis muzikantų trūkumu, nes mieste rengiami profesionalūs muzikai. Šios mokyklos absolventai pasklidę po visą Kauno regioną ir aš džiaugiuosi, kad įstaiga tęsia savo misiją tapusi Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademija. Žinoma, vis girdime balsus, keliančius klausimą kam Lietuvai reikalingos kelios aukštosios muzikos mokyklos. Mano manymu, po profesionalius muzikantus rengiančią ugdymo įstaigą turėtų būti kiekviename iš didžiųjų Lietuvos miestų. Nereikia, kad jose būtų gausu studentų, svarbu, kad jos aprūpintų tuos regionus profesionaliais muzikantais. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti Vokietijos miesto Veimaro aukštąją muzikos mokyklą – joje studijuoja iki šimto ugdytinių, bet mokykla išlaiko savo prestižinį statusą. Tokios muzikos mokyklos – kultūriniai židiniai, skatinantys tolesnę meno plėtrą regionuose. Svarbu – išlaikyti muzikavimo tradicijas, kaip tai padarė pokario Vokietija. O dabartinės valdžios propaguojamas noras centralizuoti muzikos ugdymą koncentruojant jį Vilniuje man kvepia sovietmečiu. Juk tuomet centrine muzikinio ugdymo įstaiga buvo Maskvos konservatorija. Štai Klaipėdos atvejis – ar tapus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos padaliniu dabartiniame menų fakultete padaugės studentų? Labai abejoju. Vis tiek traukos centru išliks Vilnius, o iš ten retas kuris sugrįš į gimtąjį miestą vykdyti meninės veiklos. Studijuodamas savo mieste dažnas muzikantas įleidžia šaknis, susikuria gyvenimo sąlygas ir lieka čia ilgam. O centralizuojant muzikinį ugdymą rizikuojama nuskurdinti visus mažesnių miestų meno kolektyvus.