M. Šablauskaitė: dar ne visas parakas iššautas

Šis ruduo Nacionalinio Kauno dramos teatro ir televizijos aktorei Milei Šablauskaitei dovanoja 70-mečio jubiliejų, įprasminantį kūrybinę veiklą ir gyvenimo patirtį. Ta proga visiems aktorės talento gerbėjams pristatome mažiau matomą, žmogiškąją pusę.

Pasikrikštijo Mile

Teatre visi jaunesni ar vyresni kolegos aktorę vadina Mile arba Miliute. Rodos, nėra abejonių, kaip kreiptis, bet vos tik ranka pradeda rašyti oficialų raštą, iškyla klausimas, nejaugi čia tikrasis aktorės vardas? Juk neretai žmogui tiesiog prilimpa mažybinis ar visai kitas. Tačiau šiuo atveju klaidos nėra. Pase kuo aiškiausiai įrašyta: Milė.

Pasirodo, būdama šešiolikos metų, tuomet dar Emilija, kaip ir jos mama, susiruošusi dalyvauti varžybose, iš Vidiškių slidėmis nučiuožė į Ignaliną, užėjo į metrikacijos skyrių metrikų ir išpyškino, jog pasivadinsianti trumpesniu Milės vardu. Taip ją visi kieme, mokykloje šaukė, net ir dienyne buvo tokiu vardu įrašyta. Taip ir užrašė dokumente. Vėliau žmonės Milę vadindavę Meile, Milena, Migle, Ema...

Mylima Agotėlė

Apie garsųjį Agotėlės vaidmenį legendiniame spektaklyje "Amerika pirtyje" su aktore galima kalbėtis ištisas valandas. Tiek linksmų nutikimų, istorijų per ilgus metus nutikę, visa Lietuva išvažinėta. M.Šablauskaitė neslepia: "Šis vaidmuo daug davė, bet kartu ir atėmė." Niekas nesuskaičiavo, kiek vaidmenų jai teko paaukoti, vien todėl, kad gastrolės užtrukdavo ištisą mėnesį, o dublerės neturėjo. Tik vieną vienintelį kartą dėl nelemto apsinuodijimo sceną užleido kolegei.

Tačiau vieną dieną režisierius Linas Zaikauskas pasiūlė Senės Semiramidės vaidmenį spektaklyje "Kėdės".

"Išgirdusi, kad jį skiria man, net pradėjau drebėti visu kūnu", – prisimena. Nuo tos premjeros niekas neabejojo, kad ši artistė apdovanota ir tragikės talentu. Už spalvingą Auklės vaidmenį spektaklyje "Donja Rosita, arba Gėlių kalba" 2003 m. pelnė "Fortūnos" prizą, o 2006-aisiais už skaudų ir tragišką Ponios Cuker vaidmenį dramoje "Nekalti" – Auksinį scenos kryžių.

Humoras scenoje ir gyvenime

Kalbant apie šią aktorę neįmanoma nesižavėti jos humoro jausmu. Šelmiškai šypsodamasi pasakoja, kaip apsirengė spektaklio "Šaunuolis iš Vakarų pakrantės" kostiumu, nusigrimavo ir pasakė grimuotojai: "Na va, kokia dailaus veido moteriškė, tik kaklas neprosytas!" O ši, pamerkusi akį, mestelėjo mintį: "Tai kviesk aprengėją, tegul lygina!" Sušuko per visą koridorių. Kviestoji atskubėjusi pradėjo teisintis: "Kaip neprosytas kaklas, gerai išprosytas!" Tik vėliau sumojo, kur šuo pakastas.

Buvo toks atvejis, kai Milė nusprendė prajuokinti kolegas per spektaklį "Inadaptatus" Susivėlė, susišiaušė plaukus lyg juodaodė amerikietė aktyvistė Angela Davis ir – į sceną. Buvusieji scenoje iš paskutinių jėgų tramdė juoko ašaras. O ji pati kikendama išpyškino savo herojės "liūdną" tekstą, pranešantį, kad laboratorijos darbuotojams premijų nebus... Daugiau sau davė žodį, kad niekada nejuokins scenoje.

Paklausta, ar dėl profesijos nekankino savęs dietomis, aktorė sako: "Man netrukdė mano svoris. Aš tokia. Jeigu būtų vien kūdyznos, būtų neįdomu. Reikia visokių."

Tiesa, čia pat prisipažįsta: mama ją vis protindavo: "Jeigu būčiau artistė, tai nevalgyčiau, būčiau kūda ir atrodyčiau kaip reikia." Tačiau pati M.Šablauskaitė nedraudė sau smagurauti: turėjo darbų ir nesuko dėl to galvos. Juolab kad fizine forma nesiskundė, o per spektaklį "Kėdės" net ir būdama 55-erių padarydavo scenoje špagatą.

Iš kur ta energija? Veikiausiai iš prigimties. Juk su dviem broliais augusi Miliutė lėkdama per kaimą su dviračiu berniukus aplenkdavo, ir nesiruošusi plaukimo varžybose dalyvavo.

Didelė motinos širdis

Aktorei labai mielas Danutės vaidmuo, sukurtas televizijos seriale "Namai, kur širdis": "Artima ji man. Mylinti savo šeimą, anūkę, manosios bendravardę, Agnę." Gatvėje praeiviai ne kartą pasisveikindavo: "Laba diena, ponia Danute." Užkalbindavo ir parduotuvėje. Dar ne taip seniai vyriškis padėkojo už tai, kad ji seriale gyveno, o ne vaidino.

Didžiausias komplimentas, kai žiūrovai, artimieji po spektaklio sako: "Tu turbūt savais žodžiais pasakei." "Tai, kad pjesės tekstas suskamba kaip iš širdies ištarti žodžiai, – didžiausias įvertinimas", – sako M.Šablauskaitė.

Sugrįžusi į dabartį, moteris surimtėja: "Aš jau nebe ta. Pasikeičiau. Ir to linksmumo tiek nebėra." Yra priežastis. Beveik prieš porą metų ne laiku iškeliavo sūnus Artūras. Sukosi darbų verpete, filmavosi, ir nė žodeliu mamai neužsiminė apie sveikatos problemas. "O kad būčiau žinojusi, būčiau raginusi eiti pas gydytojus", – aktorė neslepia skausmo.

Šiuo metu didžiausia parama jaunėlis sūnus Kęstutis, kuris rūpinasi, kad jai ko netrūktų, ir anūkė Agnė – džiaugsmas bei akių šviesa. Nuo mažų dienų teatro spektaklius akimis rijusi mergina pasirinko teatrą, režisūros studijas, – apie nieką kitą negalvojo. Žiūrėjo kone visus spektaklius, kuriuose močiutė vaidino blogąją Pelenės seserį Hortenziją, vėliau mintinai išmoko režisieriaus Gintaro Varno režisuoto spektaklio "Donja Rosita, arba Gėlių kalba", finalą, kiekvieną judesį.

"Pragyvenau ne tuščiai"

Dar iki pernykščio sausio M.Šablauskaitė teatre lankydavosi beveik kasdien – puse etato dirbo trupės vedėja. Tuometis Kauno dramos teatro vadovas Gytis Padegimas pasiūlė padirbėti laikinai, bet tas "laikinai" truko dvidešimt metų. Niekada nemėgusi popierizmo, vėliau įgudo ir priprato.

Šiais metais veterane vadinama artistė skaičiuoja jau 48-ąjį sezoną. Koks jis? Balse girdėti liūdnumo gaidelė: nerepetuoja, vidurvasarį susižeidė ranką. Guodžia tai, kad sustiprėjusi nuvyks į sodybą, o spalį vėl vaidins spektaklius, tarp jų – ir legendinę "Ameriką pirtyje".

Aktorė prisipažįsta niekada neskirsčiusi vaidmenų į didelius ir mažus. Drugelis, Lokienė, Auklė, Misis Smit – visi jai brangūs, į visus širdies šilumos įdėta.

"Jeigu negausiu darbo šį sezoną ir teks išeiti, galiu drąsiai pasakyti, kad patyriau daug gero teatre, sukūriau daug antraplanių vaidmenų, turėjau įdomių pagrindinių. Tikiu, kad ne tuščiai pragyvenau", – optimizmo nestokoja aktorė O ir kūrybinio parako statinė dar netuščia. Prisipažįsta, kad turi prikaupusi tarmiškų eilių, dainų, tad galėtų su žiūrovais "pasiutarit" – pasikalbėti, anot dzūkų.