Nepasakiška Pelenės pasaka lėlių teatre

Kauno valstybinio lėlių teatro repertuare karaliauja naujoji premjera – moderni žinomos Pelenės pasakos interpretacija "Tikroji Pelenės istorija", kurios autorius – lietuvių kilmės Gardino (Baltarusija) lėlių teatro režisierius Olegas Žiugžda.

Atspėk, kas yra (ne)tikra?

Labai dažnai spektaklius vaikams siūlantys teatrai orientuojasi į klasika tapusių pasakų inscenizacijas. Kadangi vaikus į teatrą atveda tėvai ar mokytojai, jie dažniausiai ir parenka spektaklį – pasirinkimą dažnu atveju nulemia spektaklio istorijos žinomumas.

Tad išvydę tų pasakų pavadinimus, su kurių herojais patys draugaudavo vaikystėje, iš karto deda varnelę. Tokio modelio veiksmingumą išbandė ir Kauno lėlių teatras, pastatęs dar vieną iki skausmo žinomą pasaką apie Pelenę.

Iš pradžių atrodo, kad tai bus dar vienas iš tų pramoginių spektaklių, taip būtinų teatrui išsilaikyti. Tačiau O.Žiugžda nebūtų O.Žiugžda: kad ir kokią medžiagą jis paimtų į savo drąsias ir atviras rankas, galutinis rezultatas būna netikėtas tiek turinio, tiek formos atžvilgiu.

Taip nutinka ir šiuo atveju, nors net jau subanalėjusi Pelenės (kaip ir dabar hiperpopuliarios "Gražuolės ir pabaisos") istorijos nauja versija vis sušmėžuoja kino ekranuose ar dar viename knygos leidime. Ką gi naujo dar galima atrasti šioje taip giliai išbristoje dirvoje? Pasirodo, galima.

Į premjerą atėjęs žiūrovas patenka į savotiškus spąstus – greičiausiai tikisi išvysti tipišką, tuo gal net ir "skanią", šios istorijos sceninę iliustraciją, tačiau vietoj saldaus torto gabalėlio gauna aštroką imbierinį sausainį.

Režisierius kviečia iš naujo permąstyti tai, kas yra tikrovė, o kas pasaka, šias dvi sąvokas sukeisdamas vietomis. Ir ši patirtis nebūtinai yra linksma, kaip ir pats vienu metu saldesio ir kartumo turintis gyvenimas. Tai atspindi ir spektaklio pavadinime atsiradęs žodelis "tikroji".

Dvigubas kodavimas

Vienas iš O.Žiugždos vaikams skirtų spektaklių išskirtinių bruožų – dvigubas kodavimas. Tai reiškia, kad spektaklyje vystomos dvi siužetinės linijos – vaikui ir suaugusiajam. Režisierius niekada į vaiką scenoje nežvelgia kaip į kvailą, naivią, daug ko nepajėgiančią suprasti būtybę. Priešingai: skatina jį nepasiduoti pastarajam netgi pačių tėvų brukamam identitetui ir pasijusti savimi.

Kitaip tariant, režisierius neskirsto žiūrovų pagal amžių. Net jei ir parašyta, kad spektaklis skirtas vaikams, jis lygiai taip pat įdomus ir suaugusiam žmogui. Kurti taip, kad būtų įdomu pačiam, – greičiausiai toks būtų patyrusio kūrėjo moto. Pataikavimas tikslinei žiūrovų grupei ar tam tikrų įvaizdžių stereotipams nėra jo braižas.

Kiek šiandien tokių žmonių, kurie save laiko pelenėmis ir peleniais? Ar, kalbant šių laikų terminija, jie yra nevykėliai?

Dar kita dviguba koduotė pasireiškia santykyje tarp klasikos ir to, kas yra šiuolaikiška. "Tikroji Pelenės istorija" turinio atžvilgiu vysto klasikinį siužetą apie pamotės ir podukrų skriaudžiamą mergaitę, virtusią nuolat plušančią tarnaite ir galiausiai teisybės pergalę jai ištekėjus už princo. Tačiau forma byloja ką kita – scenoje vaizduojamas šiuolaikinis viešbutis, kuriame dirbanti kambarinė užsnūsta ir susapnuoja sapną, kuriame Pelene tampa ji pati. Scenoje veriasi miesto panorama, kurią padeda kurti Giedrės Brazytės scenografija, Manto Bardausko vaizdo projekcijos ir Pavelo Kondrusevičiaus muzika. O tai gali būti bet kuris miestas – taip pat ir Kaunas.

Kai moliūgas virsta BMV

Stebuklinė Pelenės linija labiau domina mažąjį žiūrovą. Mergaitės spektaklio metu netgi realiai gali pasimatuoti Pelenės per puotą pamestą kurpaitę. Juos atlydėjusiems suaugusiesiems artimesnis šiuolaikiškumo kodas. Būtent lietuviškoje urbanistinėje erdvėje ši istorija virsta itin artima, kai, kaip ir juodadarbę Pelenę, daugelį mūsų kamuoja nuolatinis nepriteklius, nusivylimas ir depresyvi nuotaika.

Spektaklis šiuo aspektu žadina vaizduotę ir kelia ne vieną klausimą. Kiek šiandien tokių žmonių, kurie save laiko pelenėmis ir peleniais? Ar, kalbant šių laikų terminija, jie yra nevykėliai? Ar jie patys dėl to ir yra kalti, kad, kaip Pelenė, nesipriešindami leidžia save išnaudoti ar vis dėlto yra aplinkybių auka?

Ir kas galėtų būti toji stebuklingoji fėja? Milijonierė, Pelenę išvaduojanti iš depresijos? Bet kur tu tokią Lietuvoje sutiksi? Fantazija sufleruoja realesnį variantą, kad ja galėtų būti ir mūsų Prezidentė, suteikianti viltį tikėti geresne ateitimi, bet kartu ir primenanti, kad kiekvieno mūsų likimas yra tik mūsų pačių rankose.

Spektaklio kūrėjai tarytum sako, kad stebuklai realūs ir gali nutikti bet kuriuo laikmečiu – ir brolių Grimmų laikais, praėjusiame amžiuje ar šiandien. Šių dienų Pelenė čia taip pat ruošiasi į puotą padedama fėjos burtų, tik moliūgas pavirsta ne  karieta, o naujutėliu automobiliu. Spektaklis įtikina, kad galima tikėti stebuklu, tačiau varguolės merginos istorija kiek primena loteriją. Kokia tikimybė, kad būtent tu ją kada nors laimėsi?

Tarp lėlės ir aktoriaus

Tikroviškas šių dienų kontekstas ir klasikinės Pelenės pasakos pasaulis kartais susijungia į draugišką dialogą, o kartais prieštarauja vienas kitam, atskleisdami vienas kito silpnąsias vietas. Dailininkės G.Brazytės kurti netipiški lėlių siluetai, tarsi atklydę iš vaikiškų piešinių, šiuos įtrūkusius tik dar labiau paryškina.

Lėlės nekoduoja moteriško grožio standartų. Dramatiškoji Pelenė yra paprasta, savo išvaizda neišsiskirianti mergina, su kuria gali tapatintis bet kuri salėje sėdinti mergaitė ar jos mama. O jos ironizuotos įseserės ir apkūni pamotė labiau atspindi socialinius tipažus, kurie priverčia vaikus smagiai pakrizenti ir vertinti jas kritiškai. Tad į šią istoriją galima žvelgti ir rimtu veidu, ir su šypsena.

Spektaklyje neslepiama, kaip aktoriai kuria vaidmenis. Teatrališkumas čia netgi akcentuojamas. Vienodai svarbios tampa ne tik lėlės, bet ir aktorių vaidyba (arba vadinamasis gyvas planas). Pagrindinės veikėjos liūdną likimą daugiasluoksniškai perteikusi aktorė Indrė Taločkaitė scenoje vaidina ir be lėlės rankose, ir drauge su ja. Vilkinti tokią pat pilką kambarinės uniformą, kaip ir lėlė, ji trina tą plonytę ribą tarp to, kas yra fiktyvu, ir kas realu. Santykis tarp medžiaginės lėlės ir gyvo aktorės kūno byloja ir tai, kad pasaka gali įkvėpti gyvybės lygiai taip pat, kaip ir aktorius scenoje savajai lėlei.

Stebuklingoji fėja-milijonierė (aktorė Laima Strazdauskienė), nors ir išlieka pozityvi, atspindi ir šiuolaikinę praktinę mąstyseną. Ji leidžia suprasti, kad kapitalistiniame pasaulyje net ir ji nėra naivi altruistė, kad Pelenės pastangos taip pat būtinos.

Įdomus atradimas – aktorius Mindaugas Černiauskas, nors teatre vaidina jau septynerius metus. Jis pradeda vaidinimą, įkūnydamas viešbučio patarnautoją, vėliau slėpdamasis už lėlių, jis vis skirtingu balso tembru suteikia gyvybę ir princui, ir Pelenės įseserėms. Laviruodamas tarp vaidybos – it dramos teatre – ir valdydamas lėles jis leidžia pamatyti, kaip teatro scenoje – pasaulio prototipe – gimsta vaidmenys, ką gali aktoriaus kūnas, balsas ir charizma. Ir kad lygiai taip pat realiame gyvenime galime keisti ir tobulinti savus vaidmenis, kurie nėra neišjudinama duotybė.

Netradicinė dinamiška O.Žiugždos klasikinės pasakos interpretacija nenuobodi, skatina vaiką mąstyti, tačiau vis dėlto būtų kur kas stipresnė, jeigu režisierius šiuolaikiškumo atžvilgiu būtų ėjęs iki galo. Visada turintis savo nuomonę šiapus ir anapus teatro sienų, nebijantis sakyti tiesos, kitų nuomonės, režisierius tarytum viską sušvelnina. O būtent šiuolaikiškumo ir drąsos šiam teatrui taip trūksta.

Pelenė (kambarinė) pabunda iš sapno ir šis pradeda iš tikrųjų pildytis. Ji keliaus į puotą, sutiks princą. Bet ar šių dienų mergaitės vien tik ir tesvajoja apie gražią suknelę ir turtingą princą?



NAUJAUSI KOMENTARAI

žinom

žinom portretas
aha, šūpinasi tik pinigais ir apdovanojimais, pamiršta, kad reikėtų daugiau darbo įdėt į darbą...

-A

-A portretas
Siaubiakas tokie dabartiniai spektakliai

ŪŪūū

ŪŪūū portretas
o Klaipėdos LĖLĖS jau komercėja, rūpi tik visokie projektai, ir kad gautų daug babkių.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • „Scanorama“ Kaune: ko nepraleisti antrąją savaitę?
    „Scanorama“ Kaune: ko nepraleisti antrąją savaitę?

    Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pradeda antrąją festivalio savaitę Kaune ir kviečia į naujus susitikimus kino teatre. Žiūrovų lauks retrospektyvų programos, nauji susitikimai su lietuvių režisieriais ir erdvus žvilgsnis ...

  • Jaunimas šturmavo varžytuves „Grok, Jurgeli“
    Jaunimas šturmavo varžytuves „Grok, Jurgeli“

    Šeštadienį Kauno sporto halėje vyko tradicinės linksmybės, kasmet pritraukiančios minias liaudiškos muzikos mylėtojų. Varžytuvės „Grok, Jurgeli“ šiemet vyko jau 48 kartą. ...

    1
  • „Queen“ Kaune prikėlė roko karalių
    „Queen“ Kaune prikėlė roko karalių

    Legendiniai britų rokeriai „Queen“, net ir be grupės sielos Fredžio Merkurio Kauno „Žalgirio“ arenoje įvykdė planą „maksimum“ – klausydami senųjų kūrinių lietuviai kartu ir dainavo, ir verkė. ...

    6
  • Pelenės istorija pagal J. Straussą – nepelnytai užmirštas grožis
    Pelenės istorija pagal J. Straussą – nepelnytai užmirštas grožis

    Tai iškart atpažįstamas Johannas Straussas, tik dar niekur negirdėtas, – taip apie naująją Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą "Kita Pelenės istorija" sako spektaklio muzikinis vadovas Virgilijus Visockis. ...

  • Tarpukario skelbimai: žvilgsnis į laikinąją sostinę
    Tarpukario skelbimai: žvilgsnis į laikinąją sostinę

    Kauno regioniniame valstybės archyve (KRVA) pradėjo veikti unikali paroda, leidžianti pajusti tarpukario kultūrinį šurmulį mieste. Senuosiuose skelbimuose galima atrasti ir kvietimų susipažinti, ir bandymų nuslėpti mokesčius. ...

    1
  • Tai, kas neleis subyrėti Europai
    Tai, kas neleis subyrėti Europai

    Lapkričio 22–23 d. Kaune renkasi trylika Europos platformos "Magic Carpets" ("Stebuklingi kilimai") partnerių iš įvairių Senojo žemyno taškų. Kažin, ar verta stebėtis, kad šiai ES finansavimą užsitikrinu...

    3
  • Parodoje – melo dėsnių pasaulis
    Parodoje – melo dėsnių pasaulis

    Šiuolaikinio meno POST galerijoje veikia skulptoriaus Tomo Martišauskio instaliacijų paroda HABAS. Erdves užpildžiusi kompozicija kuria kelionę po iliuzijų ir melo dėsnių pasaulį. ...

  • Šauniausios Lietuvos kapelos susirungs Kaune
    Šauniausios Lietuvos kapelos susirungs Kaune

    Jau rytoj legendinės Kauno sporto halės stogą kilnos liaudiškos muzikos kapelos iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos ir Žemaitijos. Varžytuvėse „Grok Jurgeli 2017“ dėl taip aistringai geidžiamo nugalėtojos titulo rungs...

  • Kauno bienalės pamokose – įkvėpimo paieškos
    Kauno bienalės pamokose – įkvėpimo paieškos

    Šiųmetė Kauno bienalė savojo tikslo – tyrinėti, kokių paminklų kokiose erdvėse mums (ne)reikia – siekia subūrusi ne vien Lietuvos ir užsienio menininkus, bet ir moksleivius, kuriems parengtos specialios edukacinės programos. ...

    4
  • Restauratorius I. Stankus – mažas didis žmogus
    Restauratorius I. Stankus – mažas didis žmogus

    Ignas Stankus (1953–2013) dailininkas restauratorius, vienas svarbiausių restauratorių, naujam gyvenimui prikėlusių Pažaislio vienuolyną. Minint šio ypatingu kruopštumu pasižymėjusio dailininko mirties sukaktį, Kauno viešojo...

    2
Daugiau straipsnių