Kurti unikalius kalėdinius žaisliukus įkvėpė opera

Odos menininkė Gražina Kuprevičienė, kurios personalinė kalėdinių žaisliukų paroda "Žygimantų dvaras ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinis kostiumas" atidaryta "Aukso pjūvio" galerijoje su "Kauno Dienos" skaitytojais pasidalija ne tik mintimis apie kūrybą, Kalėdas ir jų prasmę – kiekvienam dovanoja gabalėlį džiaugsmo, kurį galima atrasti esant visai šalia.

– Ar paroda "Žygimantų dvaras ir XIX a. pabaigos. – XX a. pradžios lietuvių tautinis kostiumas" – pirmasis jūsų prisilietimas prie kalėdinės eglutės dekoracijų kūrimo?

– Tai pirmas mano bandymas kurti kalėdines dekoracijas. Kai mokytojavau Antano Martinaičio dailės mokykloje, su mokiniais papjė mašė technika (pranc. papier-maché – "kramtytas popierius" red. past.) kūrėme popierinius angelus. Jie buvo netradiciniai, kiekvienas gražus, originalus, išsiskiriantis. Ir vaikams, ir man angelų kūryba suteikė daug džiaugsmo, kuris paskatino šventines dekoracijas kurti toliau.

– Ar kuriant idėja visada yra pirmame plane? O gal kartais jus kurti įkvepia atrastos naujos, neišbandytos medžiagos, technologijos?

– Svarbus yra kūrybos procesas. Jį paskatina įvairūs dalykai. Man įdomu ieškoti, atrasti. Negaliu kartotis, nes tuomet tampa nebeįdomu, nuobodu.

Kartais idėja gimsta pati, kartais ją išvystyti paskatina medžiagos. Labai mėgstu rankdarbius, tikriausiai tai perėmiau iš mamos, kuri prieškariu dirbo rankdarbių mokytoja. 35 metus praleidau A.Martinaičio dailės mokykloje, vedžiau kompozicijos pamokas, o tai vienos kūrybiškiausių pamokų, kai nuolaikos tave lydi kūrybinis procesas.

Kurti inspiruoja aplinka, kelionės, lankomi muziejai, galerijos, koncertai ir kt. Niekada specialiai nestebiu aplinkos, ieškodama joje inspiracijų, tačiau visada su savimi turiu bloknotą, kuriame užsirašau kilusias idėjas.

– Jums svarbu kūriniais suteikti žmonėms džiaugsmo. Ar dažnai savo sukurtus rankdarbius dovanojate?

– Kūrinių keliai yra labai skirtingi. Vieni keliauja į parodas, kiti – dovanojami, bet tokios dovanos prasmė nėra paprasta: dovana gali būti vienadienė, skirta tik emocijai sukurti, tačiau taip pat ji gali būti relikvija, perduodama iš kartos į kartą. Bet vis dėlto ir čia akcentuočiau, jog svarbiausias yra dovanos kūrimo procesas, kuris skatina domėtis tuo žmogumi, kuriam ji skiriama, galvoti apie jį, nes tik tada dovanoje lieka dalelė širdies.