Kauno muzikinio teatro legenda

Teatro scenoje jis sukūrė 77 vaidmenis, suvaidinęs 3 100 spektaklių, išmėginęs save visuose muzikinio teatro žanruose: operoje, operetėje, miuzikle, vaikams skirtuose spektakliuose, netgi roko operoje. Pats artistas juokaudamas sako: "Tik balete dar nešokau, taigi turiu erdvės naujiems išbandymams."

Turtinga atlikėjo biografija ir tarsi iš gausybės rago besiliejantys atsiminimai galėtų sugulti į nemažos apimties knygą, tad kolegiško pokalbio metu pavyko paliesti tik keletą įdomesnių temų.

– Kas lėmė, kad prieš trisdešimt penkerius metus jūsų karjera prasidėjo būtent šiame teatre?

– Baigus studijas dėstytojas Vladas Česas siūlė pasilikti Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Aš to nenorėjau ir manau, kad pasirinkimas buvo teisingas. Dalijant paskyrimus prasitariau, kad norėčiau dirbti Kauno muzikiniame teatre, nes žaviuosi operetės žanru. Po perklausos mane priėmė į šį teatrą kartu su kurso kolegėmis Laima Kuzmickaite ir Dalia Rakauskiene, o mano bendrakursiai Vytautas Bakula, Sigutė Stonytė, Zenonas Žemaitis, Mykolas Nechajus ir Viačeslavas Tarasovas karjerą pradėjo kitur.

– Per ilgą jūsų veiklos teatre laiką pasikeitė ne viena dainininkų karta?

– Metų tėkmę teatre skaičiuoju baleto kartų pasikeitimais. Jų pasikeitė net penkios. Dainininkai keičiasi lėčiau. Man atėjus į teatrą, čia dainavo stipri senjorų komanda. Tiesa, tai mes, jaunuoliai, juos vadinome senjorais, iš tiesų jie buvo jaunesni nei aš dabar. Penkiasdešimtmečiai. Tik Kazimieras Mikalauskas buvo vyresnis. Teko dirbti scenoje su visomis to meto žvaigždėmis ir tai man teikia moralinį pasitenkinimą. Vis dėlto, peržvelgus dainininkų kaitą, galima atrasti tris trupės atsinaujinimo srautus. Pirmoji banga atplūdo į teatrą atėjus Ritai Preikšaitei, Tomui Ladigai ir kitiems tos kartos kolegoms, nemažas srautas solistų mūsų gretas papildė kartu su Gitana Pečkyte ir Raimondu Baranausku, o trečioji karta atėjo vos prieš dvejus metus, į teatro sceną užkopus Ievai Goleckytei, Andriui Apšegai ir dar keletui šaunių jaunuolių. Manau, kad į teatrą ateina vis profesionaliau parengti dainininkai. Manoji karta buvo stipri, bet dabartinis jaunimas tiek muzikalumo, tiek vokalo prasme yra pranašesnis. Tai nūdienos teatro, kuriam būdinga žanrų įvairovė, pranašumas. Negalėčiau įvardyti, kas lemia tokias tendencijas. Galbūt tam įtakos turi gerėjančios gamtinės ar gyvenimo sąlygos. O gal jaunoji pedagogų ir atlikėjų karta turi kitokį, profesionalesnį, požiūrį į scenos meną.

Buvo laikotarpis, kai Kauno teatras buvo laikomas antrarūšiu, tesugebančiu statyti ar vaidinti tik operetes. Dabar ši tendencija išnyko, o teatro solistai puikiai pasirodo visuose sceninio meno žanruose. Trupėje yra dainininkų, sėkmingai dalyvaujančių LNOBT spektakliuose. Mano karjeros pradžioje dainininkų migracijai tarp teatrų buvo mažiau galimybių. Vis dėlto man teko LNOBT scenoje dainuoti Aizenšteiną Johanno Strausso operetėje "Šikšnosparnis", o Giuseppe's Verdi operos "Traviata" spektakliuose, vykusiuose teatro rekonstrukcijos metu "Girstučio" kultūros rūmuose, mano scenos partnere buvo žymi operos solistė Danguolė Juodikaitytė.

– Bėgant metams kinta ir artisto atliekami vaidmenys. Kaip tai atsispindi jūsų kūrybiniame amplua?

– Sceninio amplua virsmas iš herojaus į charakterinių vaidmenų atlikėją man nekelia jokio diskomforto. Savito charakterio personažai mane visada žavėjo. Atėjęs į teatrą pirmuosius penkiolika metų vaidinau tik herojus, bet visada troškau eksperimentuoti. Daugelis ryškių vaidmenų mano repertuare atsirado tarsi netyčia. Štai kad ir Zorba (Johno Kanderio miuziklas "Zorba" – aut.past.): likus dviem savaitėms iki premjeros, mane pasikvietė teatro vadovybė ir pasiūlė parengti šį vaidmenį. Taigi per trumpą laiką išmokau spektaklio medžiagą. Panaši situacija buvo ir Franzo Leharo operetėje "Paganinis". Turėjau skirtą visai kitą vaidmenį, bet prieš pat premjerą režisierius paprašė sukurti spalvingą ir komišką Pimpinelio personažą. Taip susiklostė, kad vėliau likau vienintelis šio vaidmens atlikėjas – jį atlikau ir šių metų pavasarį Čikagos lietuvių operoje.

Turiu paminėti vieną kūrybinį fenomeną: Imre's Kalmano operetėje "Silva" esu paruošęs septynis vaidmenis. Iš vyrams skirtų vaidmenų nevaidinau tik kelnerio Miksos. Edvinas ir Bonis man buvo paskirti, o repeticijų metu noromis nenoromis išmoksti ir kitų personažų tekstus. Taip jau susiklostė, kad, nesant reikiamų atlikėjų, tekdavo užglaistyti spragas. Režisierius Gintas Žilys manęs tik paklausė: "Ar gali?", o aš atsakiau: "Galiu!" Besiruošiant vaidinti Stasi tėvą, girtuoklį Vilhelmą, trupė subėgo pažiūrėti, kaip man seksis, kaip nusigrimuosiu. Pasirinkau gan įspūdingą vaidmens perteikimo būdą, o po spektaklio režisierius šyptelėjęs pasakė: "Galbūt tai ir priimtina, bet daugiau taip nedaryk..." Šį režisierių labai gerbiu, nes kone visuomet sutapdavo mūsų požiūriai į teatrą plačiąja prasme, scenoje jis man leisdavo improvizuoti, nesuvaržydavo mano veiksmų ir aktoriaus raiškos laisvės.