Kauno menininkai susitinka parodoje „Kelias ir šviesa“

Bene geriausi Kauno menininkai susitinka "Parko galerijoje", parodoje "Kelias ir šviesa". Šviesa čia simbolizuoja vertybes – tiek amžinąsias, bendras visiems, tiek ir kiekvieno individuliai, kelias – tai tų vertybių išlaikymas, išsaugojimas, nepametant, neišbarstant jų dėl trumpalaikių pagundų.

Viena kūrybos upė

Parodoje dalyvaujančių menininkų – Anatolijaus Michailovo-Klošaro, Kristinos Gedminaitės-Ingram, Deivio Slavinsko, Eugenijaus Varkulevičiaus-Varkalio, Eimučio Markūno, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, Mindaugo Juodžio, Gražvydos Andrijauskaitės – kūryba skirtinga. Tačiau kiekvienas jų šioje parodoje sugebėjo pristatyti tokių kūrinių, kurie ima sietis su kitų parodos dalyvių darbais.

Kiekviename kūrinyje yra vis kito kūrinio akcentų. Poetiškai visus šiuos darbus būtų galima pavadinti didžiule upe (bendras parodos vaizdas), kurią sudaro daugybė mažų upelių intakų (menininkų kūriniai). Iš vieno kūrinio spalvinės gamos tarsi išnyra kito kūrinio spalvinės dėmės ir taip – ratu – kūrinių detalės, akcentai, spalvos pereina iš vieno į kitą.

Parodoje "Kelias ir šviesa" iš lankytojų reikalaujama kiek atidesnio nei įprastai susikaupimo. Menininkų kūriniuose perteiktos savosios  vertybės – šviesos – ir savasis kelias jų link. Tačiau įvardyti, kokios tos vertybės (šviesos) dominuoja jų pasaulyje, rodos, neįveikiama užduotis. Tad į pagalbą reikia pasitelkti kūrėjų darbus, įsigilinti ir perskaityti meno kalbą, pabandyti atrasti simbolių kodą, atskleisti jų prasmę.

Bene svarbiausia visus menininkus jungianti šviesa, vertybė – tai santykiai – tiek su kitais žmonėmis, tiek ir akistata su savimi. Žmogaus figūros menininkų kūriniuose išreikštos kaip hieroglifai, rašmenys (Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė "Laiškas dienoraštis") arba įkūnytos į animacinius, tarsi vaikiškus personažus (Deivis Slavinskas "Lietaus dvaselė") arba yra eliminuojamos iš kūrinio ir paliekamos tik jų emocijos (Eugenijus Varkulevičius-Varkalis "Panemunė").

Akistatą su savimi menininkai perteikia ir per paveiksluose kuriamus pasakojimus, ir per formalius kūrinių akcentus – spalvą, jos intensyvumą, potėpius ir linijas.

Laiškai sau

E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė šalia jai būdingos manieros kūrinių eksponuoja ir itin preciziškai atliktą darbą "Laiškas dienoraštis". Juodo kūrinio fone tarsi hieroglifai, neaiškūs rašmenys nutapytos žmonių figūros. Šie žmonės rodomi įvairiausiomis pozomis, tarsi atliektų fizinius pratimus. Nuo hieroglifų pereinama prie fizinių pratimų – tačiau kūrinio mistika išlieka.

Žmonių figūrų tiek daug, jų kūnų pozos tokios įvairios, jog nejučia žvelgiant į kūrinį imasi kurtis jo naratyvas, pasakojimas apie žmogaus pastangas gyventi. Vertimasis per galvą, grįžimas atgal, visko pradėjimas nuo pradžių, keliaklupsčiavimai ir pagaliau tvirtas stovėjimas ant savų kojų. Per fizines žmogaus kūno išraiškas paveiksle perteikiamas visas žmogaus gyvenimas, vidinė savijauta.  "Laiškas dienoraštis" tampa laišku sau ir kiekvienam, kur tarp slapčiausių, niekam neatskleidžiamų minčių įrašytos ir kitiems, ne tik sau.

D.Slavinsko kūriniuose tarp futuristinių ir abstrakčių fonų iškyla detalizuotos žmonių arba animuotų personažų figūros. Per šias figūras menininkas išreiškia žmogaus charizmatiškąsias savybes – jie flirtuoja su žiūrovu, džiaugiasi tuo, ką mato tik jie, arba išdidžiai moja, pasiekę savo svajonę. Priešingai nei E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, žmogaus gyvenimą D.Slavinskas parodo per gražiausias jo gyvenimo akimirkas – vaikystę, svajonių siekius ir mėgavimąsi buvimu tiesiog čia ir dabar.

Santykiai su kitais

Kristina Gedminaitė-Ingram "Keistoje poroje" vaizduoja graužikų meilikavimosi akimirką. Menininkė netiesiogiai klausia ir tuo pačiu metu parodo, kaip keistai, mielai, o kartais net kurioziškai atrodytų žmonių tarpusavio santykiai, jeigu pastarieji būtų vaizduojami kaip gyvūnai.

Tačiau ne tai šiame kūrinyje tampa svarbiausia, menininkė čia labiausiai akcentuoja, kokią įtaką mums daro santykiai su kitais žmonėmis, ir kaip tai gali prisidėti prie mūsų gyvenimo teigiamų, o kartais ir neigiamų pokyčių.

A.Michailovas-Klošaras itin spalvinguose kūriniuose vaizduoja žiemos, kuri kūriniuose primena pasakų siužetus, vaizdus. Menininkas atsisako įprastos perspektyvos. Virpančiomis linijomis, naudodamas daug spalvų jis savo kūryba linksta naiviojo meno link – ekspresyviai vertina žmogaus figūrą, pasirenka vaizduoti artimas aplinkai scenas, perteikia emocinį nuoširdumą, iškreipia perspektyvą, kartoja, perkeičia tam tikrus motyvus, elementus.

Surengti parodą "Kelias ir šviesa" prieš pat didžiąsias metų šventes nebuvo pasirinkta atsitiktinai. Būtent dabar, kai tiek daug skubėjimo (tik neaišku, kur ir kodėl), labiausiai yra prisimenamas žmogus, jo vidinė šviesa ir tolesni gyvenimo keliai.

Kas? Paroda "Kelias ir šviesa".

Kur? "Parko galerijoje".

Kada? Veikia iki 2016 m. sausio 5 d.