Kauno legenda, kurią beveik visi pamiršo

Vartant 1985 m. išleistą ir akyse dylančią brošiūrą apie dailininką Kęstutį Palioką, sunku patikėti, kad šįmet, minint lietuvių tapybos klasiko 80-metį, nei Lietuvos kultūros ministerija, nei Kauno miesto savivaldybė menininko albumui išleisti neskyrė nė lito.

Išsiskiria lietuvių dailės fone

Kas apsilankė K.Palioko parodos, kuri šiuo metu dar eksponuojama A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, atidaryme, tikrai įsiminė jo rengėjas – tapytojo žmoną ir dukterį. Spinduliuojančias kilnų, inteligentišką grožį, virpančią švelnaus liūdesio šypseną, kuri, kalbant apie dailininką, išduoda, kad dailininkėms – Viktorijai Gopėnaitė-Paliokienei ir dukrai Ingai Paliokaitei-Zamulskienei – K.Paliokas labai svarbus – kaip vyras, tėtis, dailininkas.

"Kauno dailininkas K.Paliokas – vienas iš sovietinio laikotarpio lietuvių meno legendų, – teigia menotyrininkė Rasa Andriušytė. – Šio dailininko kūryboje ryškūs bendrieji laikotarpio meniniai orientyrai: kiek romantizuota tikrovės samprata, raiški ir individuali forma, stipri emocinė pagava."

Lietuvių tapyboje tada buvo itin vertinamas ekspresyvus, lakoniškas ir sąlyginis tikrovės vaizdavimas. Vertinta spalva, faktūra, apibendrinta forma, supaprastinta vaizdo sandara. K.Palioko kūryboje visa tai egzistuoja kaip savaime suprantami dalykai, o svarbiausia – kad šias septintojo dešimtmečio menines gaires jis praturtino savitu pasaulėvaizdžiu ir artimomis temomis.
Pasak R.Andriušytės, K.Paliokas – ekspresionistinės sanklodos menininkas, siekęs pačiu tapymo aktu, impulsyviu darbo procesu išreikšti savaip maksimalistiškai suprastą kūrybos esmę.
"Nesuvaidintu nerimu, intuityviu, nuojautomis pagrįstu meniškumu K.Palioko paveikslai išsiskiria lietuvių dailės fone ir organiškai pratęsia, savaip papildo visos lietuvių tapybos raidą", – teigia Vincas Kisarauskas toje besudylančioje 1985-aisiais išleistoje brošiūroje.

Degęs gyvenimo džiaugsmu

Į gražios Gėlių gatvelės Žaliakalnio medinuką Viktorija ir Kęstutis Paliokai atsikraustė, kai dukrai Ingai buvo ketveri. Dabar ji čia gyvena su savo šeima. O medinukas pamena daug: juk K.Paliokas buvo itin plačios natūros, bohemos žmogus. Kiek čia takų takelių numynė to meto dailininkai, muzikantai, rašytojai.

"Gal prieš porą ar daugiau metų skambino poetas Algimantas Mikuta, klausė ar dar tebėra toji veranda, pro kurią visi patekdavę į K.Palioko kambarį? – šypsosi I.Paliokaitė-Zamulskienė. – Norėjo jos fotografiją panaudoti savo knygos viršeliui."

Ir ko tik čia nebūdavę anuomet. Ir, žinoma, iki paryčių, nes K.Paliokas – švelnaus charakterio, nė vieno svečio neišvarydavo, neignoruodavo. Būdavę visko: ir audringų diskusijų, vyno, muzikos, ir koks meno daiktas kartais po tų susibūrimų dingdavęs, nes dailininkas nesaugojo nieko – nei savo piešinių, paveikslų, nei savęs paties. Degė neregėta charizma, optimizmu, gyvenimo džiaugsmu. Degė ir sudegė: ligoninėje sužinojęs, kad nustoję dirbti inkstai, išėjo iš jos, niekam nieko nesakė ir po dviejų dienų mirė. Dailininkui tebuvo 45-eri.

Jam išėjus į Gėlių g. medinuką dar ilgai belsdavosi draugai: "Įleisk, pas Palioką atėjau." "Nėra Palioko ir jau niekada nebus", – atsakydavo jo dukra. "Nesąmonė, taip negali būti, įleisk gi." Tačiau durys neatsiverdavo.

Svajojo apie aktorystę

"Galbūt pirmiausia Kęstutis buvo muzikantas, puikiai grojo smuiku, – prisimena jo žmona Viktorija. – Taip pat galvojo studijuoti aktorystę, nors, tiesa, buvo ir didelis sportininkas, kilnojo sunkumus, sportavo lengvąją atletiką, bet jaunystėje, juk tuomet kiekvienas vaikinukas – pirmiausiai sportininkas."

Vėliau K.Paliokas nuo klasės draugo užsikrėtė tuberkulioze ir po mokyklos vietoj studijų teko rinktis ligoninę, Romainių sanatoriją.

Patyrė operaciją, po kurios jam pažeidė mentį – vienas petis iškilo akivaizdžiai aukščiau. Nebūtų dėl to labai sielojęsis, bet stojant į aktorinį, o vėliau – į Muzikos konservatoriją, jam be jokių skrupulų tėškė: "Kur jau čia toks" – ir nepriėmė, neva dėl sveikatos. Tai jaunam jautriam žmogui buvo didelis smūgis.

"Štai, prieš pasipiršdamas jis nuėjo pas gydytoją, kad tas surašytų liudijimą, kad dėl sveikatos jis neturi problemų ir yra tinkamas vedyboms", – žmona parodo išlikusį raštelį, liudijantį menininko juoką, kurių jo galvoje buvo toli gražu ne vienas.

Pasuko į dailę

Tąkart padėjo vienas įtakingas bičiulis, suorganizavęs oficialų raštą, kad K.Paliokas dėl sveikatos studijuoti gali. Įstojo į Vilniaus dailės institutą, nes, be pomėgio muzikai, turėjo ir ryškų talentą dailei.

"Mūsų kurse jis iškart atkreipė dėmesį, – prisimena V.Gopėnaitė- Paliokienė. – Merginoms jis buvo labai gražus, o veide neišnykstantis liūdesys – itin romantiškas. O dar vyresnis – tuo metu jis darė įspūdį savo brandumu, įdomiomis įžvalgomis, žodžiu, buvo visa galva aukščiau visų mūsų. Be jokios abejonės ir labai talentingas."

Kai Inga Paliokaitė mokėsi Dailės akademijoje, perskaičiusi jos pavardę, anglų kalbos dėstytoja net sustingo: "Jūs garsiojo dailininko Palioko dukra?" "Taip", – patvirtino I.Paliokaitė. "Ooo, pažinojau jį, – atsiduso anglistė, – tokios asmenybės niekaip nepamirši...".

Platūs horizontai

Su tapytoju Kęstučiu grafikė Viktorija susituokė dar studijuodami. Žmonai teko imti akademines atostogas, nes gimė dukrytė Inga. V.Gopėnaitė-Paliokienė grįžo į gimtąjį Kauną, pas tėvus, vėliau Ingutę augino K.Paliokas, nes žmona sugrįžo pabaigti studijų.

Kol saugodama sveikatą neatsisakė grafikos, V.Paliokienė buvo laikoma kylančia žvaigžde: bandydama įstoti į Dailininkų sąjungą, išgirdo, kad jos darbai tuo metu – stipriausi tarp pretendentų. Tik priimta į anuomet kūrėjams tokią svarbią organizaciją nebuvo: kalbant to meto terminais, buvo nepatikima. Antrą kartą nebemėgino.

K.Paliokas į sovietinę Dailininkų sąjungą stoti nė neketino. Iš principo. Jautrus menininkas negalėjo suvokti, kad galėtų prašytis į sovietinės sistemos organizaciją, kai ta sistema mirtinai nukankino jo šešiolikmetę seserį.

Vienintelė jų dukra taip pat grojo smuiku, fortepijonu, vėliau pasirinko dailę. "Ne, negrojau kaip tėtis – su aistra, iš pašaukimo, – purto galvą I.Paliokaitė-Zamulskienė, – todėl po devynerių metų muzikos mokymosi pasukau į dailę.

Beje, K.Paliokas dar studijuodamas Dailės institute grojo Bekerio suburtame orkestre, nemažai su juo koncertuodavo. Smuiką į rankas paimdavo nuolat, net kai vakarėliai Gėlių gatvėje įsiaudrindavo.

Albumas parūpo tik šeimai

Sugrįžkime prie skaudžiausios temos. 1933 m. gimęs dailininkas šįmet būtų minėjęs 80-ąjį jubiliejų.

Šįmet minint menininko 80 metų jubiliejų buvo ketinta išleisti K.Palioko albumą su jo darbais, kai kuriais – niekur neeksponuotais, menotyrininkų įžvalgomis. Jame būtų ir nuotraukos, piešiniai, laiškai (keletą jų išlikę susirašinėjant su artimu bičiuliu dailininku Algimantu Švėgžda), draugų, kolegų prisiminimų štrichai apie ryškią menininko asmenybę.

"Jei atvirai – tikėjomės, kad albumui išleisti bent kažkokios paramos sulauksime", – priblokšta abejingumo liūdnai šyptelėja menininko dukra Inga. Akivaizdu, kad iš tėvų ji paveldėjo ne tik talentą dailei, bet ir nenorą brautis į pirmąsias gretas. I.Paliokaitė-Zamulskienė kuria, nes jai tai svarbu, rūpinasi savo tėvo palikimu, nes visada labai mylėjo tėtį, bet ne dėl šlovės ar tuštybės.
"Kai aiškiai pasukau į dailę, tėtis man padovanojo etiudniką, – liūdnai paliokiškai šyptelėja I.Paliokaitė–Zamulskienė, – ant kurio parašė: "Ingute, jei tau bus gyvenime sunku, ateik pas mane, aš tau visada padėsiu...".

Paramos albumo leidybai sulaukta tik tuomet, kai K.Palioko šeimos moterys, prisišliejusios prie vienos spaustuvių, parašė projektą.

Darbai – ir kitapus Atlanto

K.Paliokas – mene itin didelis perfekcionistas, sukūrė nedaug ir dėl savo neilgai gyvento gyvenimo, ir dėl maksimalių reikalavimų sau. Nepatikusį darbą jis tiesiog išmesdavo, piešinį – suglamžydavo, savo paveikslų nebrangino ir nesaugojo, todėl ne vienas tiesiog nukeliavo nežinia kur ir juos dar reikia surasti.

Yra žinoma, kad kai kurie jo paveikslai turėtų būti Amerikoje, tačiau paieškos taip pat reikalauja daug laiko ir finansų. Ir kaip nebepasikartoti, kad K.Paliokas – ne vien Kauno legenda, tai visų mūsų dvasinis turtas – ir savo kūryba, ir nekonformistine gyvenimo laikysena.

Svečiuojantis garsiajame Gėlių g. medinuke, kur dar, regis, tvyro K.Palioko dvasia, gerklę kažkas užsmaugia. Gal suvokimas, kad talentas vien savimi neprasimuša, būtina rūpintis viešaisiais ryšiais, naudingomis pažintimis. Gal skaidrūs, stojiškai pasakojami žmonos ir dukros prisiminimai. Gal kilni, aristokratiška menininkų šeimos laikysena ar garsiojo medinuko aura.

Kas? K.Palioko darbų paroda, skirta dailininko 80-mečiui.

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 25 d.