Kaune – L. Striogos suburtas tautos susirinkimas

Prasidėjus vasarai, į Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamą Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Leono Striogos (g. 1930 m.) personalinę jubiliejinę parodą "Šviesos lauke" susirinko "visa lietuvių tauta", nors parodos atidaryme dalyvavo tik kiek daugiau nei šimtas susidomėjusiųjų.

Paradoksas tas, kad, pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, į L.Striogos skulptūrų medžiagą ir išraišką telpa visa mūsų nacijos praeitis ir dabartis, kiekvienas žmogus – maksimalios universalijos, nes kalba apie tikėjimą, meną, darbą ir Lietuvą. Net tada, kai valstybės piliečiai yra išsivaikščioję po įvairiausius pasaulio kraštus ir vieni sąmoningai bando nutraukti ryšius ir pradėti naują gyvenimą svetur, o kiti itin skausmingai ilgisi Tėvynės ir saugo saitus su ja.

Globalizacijos amžiuje skulptūra prabilti apie praeitį yra rizikinga – priekabesnis L.Striogos darbų vertintojas prikištų jam senamadiškumą, anachronistinę pasaulėžiūrą. Švedų mokslininkė Karin Johannisson knygoje "Melancholijos erdvės" rašo apie kelionę, išvažiavimą kaip bėgimą nuo savęs ir praeities: žmogus brėžia brūkšnį ir palaidoja savo atmintį – atsimena tik tai, kas vyksta išvažiavus, sukuria save lyg žmogų be praeities. Šis bėgimo efektas, pasak psichologės, yra viena labiausiai paplitusių sunkios melancholijos būsenų priežasčių. Pabėgėlis, nevejamas jokio karo ar stichinės nelaimės, praranda prigimtinį orą, vandenį ir žemę, kurie yra vieni svarbiausių pagrindų, gyvenant ten, kur gimta. L.Striogos skulptūros alsuoja tomis stichijomis ir neleidžia tokiems bėgti susiruošusiems žmonėmis patirti amneziją. Tai savotiškas pasipriešinimas naujoms individo gyvenimo pradžioms, kurios veda į pabaigą ir tų pradžių kartojimąsi, kuriantį tik nuolatinę monotoniją, keičiant vietas ir artimus žmones. Taigi paroda "Šviesos lauke" yra kvietimas nepalikti, pajusti atsakomybę už pamatines gyvenimo vertybes.

L.Striogos kapoto medžio skulptūros kalba apie tai, ko neįmanoma išsižadėti. Mažos figūrėlės yra paženklintos daugybe kapotų įrantų, primenančių Vytauto V.Landsbergio filme "Apie apreiškimus" rodomos senutės Anelės Matijošaitienės iš Keturnaujienos kaimo Šakių rajone minimą apreiškimą. Kino juostoje užfiksuoti kadrai, kuriuose apreiškimą patyrusioji pasakoja apie žmogaus vėlę, kuri visa yra rantuota. A.Matijošaitienė sako girdėjusi Kristaus balsą, teigiantį, kad šios įrantos – tai to žmogaus gyvenimo nuodėmės. Kino kūrinyje užfiksuotus faktus patvirtino daugybė liudininkų ir apreiškimo tikrumą oficialiai pripažįsta Katalikų bažnyčia. L.Striogos skulptūrų žmonės yra nuodėmingieji, kurių veidai švyti, kad ir kokia sunki būtų praeitis. Skulptoriaus darbai byloja, kad net esant didžiulei kančiai, atsiminimų išsižadėti neįmanoma – jie lieka akyse.

Kita L.Striogos parodos dalis marmurinėmis skulptūromis pasakoja Lietuvos meno istoriją. Didžiųjų mūsų kultūros kūrėjų portretai primena, kad esame grožio tauta ir tada, kai daugelio portretuose gyvų menininkų biografijos liudija kančią bei mirties dvelksmą. Aštrūs L.Striogos marmurinių darbų herojų veidų bruožai patvirtina, kad laikinas gyvenimas yra kupinas prasmės, suprantamos kaip darbo. Paveikslų galerijos salėje netikėtai susikalba medinėse skulptūrose užfiksuoti kaimo žmonės bei didieji menininkai – ir vieni, ir kiti žino, kad gyvenimas nėra lengvas pasivaikščiojimas. Be vienų nebūtų kitų. Filosofas Thomas Mertonas vieną iš savo knygų yra pavadinęs "Nė vienas žmogus nėra sala". Mąstytojas veikale kalbėjo apie religinį ir metafizinį ryšį tarp gyvų būtybių. L.Strioga skulptūromis atveria dar vieną, nemadingą bendrystės galimybę – tautiškumo saitus, kurie duoda mums galimybę nemirti vienatvėje pasaulio krašte.

Kas? L.Striogos paroda "Šviesos lauke".
Kur? Paveikslų galerijoje.
Kada? Veikia iki liepos 5 d.