Kaunas nykstantis ir išnykęs: Tilmansų teatras

Pristatomas rašinių ciklas pasakoja apie istorines Kauno vietas, – apleistus, griūvančius ar jau nugriautus pastatus; apie tuos namus, kuriuos dar matome, praeidami gatve, ir tuos, kurių vietoje šiandien plyti tuštuma ar galbūt statoma kažkas naujo. Šie pasakojimai kviečia prisiminti tuos, kurie šiuos namus statė, juose gyveno, dirbo ar lankėsi, prisiminti, kaip dar visai neseniai atrodė šie pastatai, kad, net išnykę iš miesto žemėlapio, jie neišnyktų iš miesto atminties.

Nuo maisto iki kultūros

Buvusio unikalaus paskirties pastato – Tilmansų gamyklos vadinamojo darbininkų klubo griaučiai vis dar riogso, aklina tvora aptverti, priešais Karmelitų bažnyčią. Statyta XIX a. pabaigoje kaip darbininkų valgykla, iš pradžių tai buvo vieno aukšto pastatas su sale, kurioje jau anuomet buvo rengiami koncertai, spektakliai, poilsio vakarai, skaitomos paskaitos, veikė mokykla darbininkams. Čia, senojoje Tilmansų salėje, 1906 m. pradėjo savo veiklą "Saulės" draugijos mokytojų kursai – pirmoji Kaune lietuviška aukštesnio mokslo įstaiga, nuo 1907 m. vadovaujama muziko ir pedagogo Juozo Vokietaičio. Čia veikė ir šios draugijos įsteigta Karmelitų pradžios mokykla, kurioje mokėsi daugiausia Tilmansų gamyklos darbininkų vaikai.

Iki 1909 m. Tilmansai prie valgyklos pristatė kitą, platesnį, pastatą pagal techniko Jokūbo Ušakovo projektą ir abu pastatus sujungė. (Beje, J.Ušakovas buvo daugelio Kaune įsimintinų pastatų autorius, tarp kurių išnykusio "Merkurijaus" vietoje buvęs kino teatras "Triumf", tais pačiais 1909 m. statytas; išlikusi, bet renovacijos sugadinta medinė vila su bokšteliu V.Putvinskio gatvėje ir 1910 m. statytas vadinamasis Michelsono namas, dabar – Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus.) Dabar tai buvo dviejų aukštų pastatas, fasadai suskaldyti vertikalinėmis mentėmis, langai papuošti įmantriais aptakios formos apvadais.

Senoji salė buvo rekonstruota: įrengta scena ir mechaninė grindų nuolydžio reguliavimo įranga. Atnaujintoje salėje buvo balkonai, o jos erdvę skaldė lubas remiančios grakščios ketaus kolonėlės. Prie pagrindinio įėjimo buvo pristatytas prieangis su tokiomis pat kolonėlėmis. Naujas pastatas, vadintas Tilmansų teatru, buvo iškilmingai atidarytas 1909 m. su tikro teatro pastatymu – buvo parodyta Antono Čechovo pjesė "Meška".

Neaplenkė J.Basanavičius

Iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo populiari kultūrinių renginių vieta: čia koncertavo "Dainos" draugijos choras, diriguojamas Stasio Šimkaus (1913 m.), o į rengiamus lietuviškus vakarus publika susirinkdavo iš viso miesto.

Įdomu, kad Jonas Basanavičius, šiaip Kaune retokai lankantis ir dar rečiau apsistodamas (Kaunas jam buvo kaip kokia tarpinė stotelė keliaujant į Garliavą pas artimą draugą Kazį Aglinską ar grįžtant į Vilnių iš užsienio; kartais jis mieste vieną kitą veikėją aplankydavo ar gražiose apylinkių vietose, ar palei Nemuną "atlikdavo vaikštynes"), savo autobiografijoje net du kartus mini Tilmanso salę.

Pirmą kartą jo būta dar senojoje salėje politiniais tikslais: 1906 m. kovą "buvo Tilmanso salėje skaitlingas naujai įsteigtos demokratų partijos kuopos susirinkimas, man jame dalyvaujant". Antrą kartą kalba eina jau apie naują salę, kaip koncerto (dėl kurio vertėjo Kaune pasilikti) ir intelektualų (net iš užsienio atvažiavausių) susitikimo vietą: "Atvažiavęs Kaunan, vakare Tilmanso teatre buvau latvės Wiegner-Grunbergienes koncerte ir čia susipažinau su Helsinkių universiteto docentu d-ru Niemi, kursai tuomet buvo atvažiavęs Lietuvon dėlei folkloro tyrinėjimo."

Konfrontacija su publika

Nukentėjęs Pirmojo pasaulinio karo metais, pastatas jau 1916 m. buvo suremontuotas ir vėl naudotas kaip teatro ir koncertų salė. 1922 m., Valstybės teatro pastatui užsidarius rekonstrukcijai, jo spektakliai persikėlė čia.

1922 m., Naujųjų metų naktį, Tilmansų teatro scenoje buvo skambėjo tradicinė "Traviata". Beje, Balys Sruoga salę apibūdino kaip itin nepatogią. Po Rugerro Leoncavallo operos "Pajacai" premjeros, įvykusios šioje salėje, negailėjo kritikos ir Vaižgantas: "Blogesnės vietos dainuoti operai jau nė nebereikia kaip Tilmanso teatras: scena ankšta, (...) akustikos jokios, ventiliacijos taip pat, nes papirosų dūmai iš priemenės verčias į salę ir troškina artistus. Kenčia ir publika."

O aktorė Teofilija Vaičiūnienė skundėsi ir vietine publika (matyt, darbininkiško Karmelitų rajono), kuri, anot jos, "neretai ne tik švilpimais, bet ir žodžiu reiškė savo nuomonę. Pavyzdžiui, 1922 metų rudenį vaidinome toje salėje Šilerio "Klastą ir meilę". Žiūrovai, pamatę tokius keistus kostiumus, balsiai pradėjo dalintis įspūdžiais, o kai išėjo Ferdinandas su baltomis aptemptomis kelnėmis ir ilgais auliniais batais, vienas žiūrovas šūktelėjo: "Žiūrėk, kaip apsitempęs!" – ir paleido tokią repliką, kad pakartoti čia nedrįstu".

Teatras virto gamykla

Galiausiai salę užėmė vis populiarėjantis kinas: 1924 m. pabaigoje salės administratorius Jonas Feodosovas pradėjo rūpintis salę pritaikyti kino filmams rodyti, o inžinierius Povilas Taračkovas paruošė atitinkamą projektą. Tačiau įrengta kino salė veikė tik iki 1926 m. 1930 m. salę išsinuomojo Vladas Molčanovas, kuris įrengė nuolatinį kino teatrą "Dailė". Naują projektą ruošęs statybos technikas Jonas Dubauskas iškirto duris iš salės tiesiai į lauką (kaip priklauso kino teatrui) publikai iš salės išeiti. Salėje buvo 354 vietos: 169 parteryje, 140 balkone ir 45 ložėse.

Iš pradžių filmai buvo rodomi tik tris dienas per savaitę, o kitomis dienomis sale vis dar naudojosi Tilmansų teatras, ir kai Valstybės teatras vėl buvo rekonstruojamas, jo spektakliai vėl buvo vaidinami čia.

1935 m. kino teatrą perėmė valdyti Antanas Norvaiša ir Marija Garnienė – iki 1938 m. čia veikė Dailės teatras. 1938 m. savininkė Marija Jansonienė (buvusi Garnienė), kuri ir gyveno teatro patalpose, pervardijo jį "Vaidila", bet tai buvo paskutiniai teatro gyvavimo metai. 1939 m. teatras užsidarė, o patalpas išsinuomojo AB "Lietuvos Philips", kuri gražioje salėje įrengė radijo aparatų dirbtuvę ir sandėlį.

Neįgyvendinti planai

Sovietmečiu pastatas atiteko "Pergalės" gamyklai ir vėl tapo darbininkų klubu. Jis taip ir vadinosi – "Pergalė". Pastatas buvo naujai nutinkuotas kontrastingomis pastelinėmis spalvomis. Čia buvo rodomi filmai, rengiami šokių vakarai.

Nepriklausomybės pradžioje pastatas buvo pilnas gyvybės: vos ne kas vakarą, ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis, į jį plūsdavo šokių ir kitokių pramogų mėgėjai.

Ilgainiui klubas buvo uždarytas ir istorinis pastatas pradėjo nesustabdomai nykti. 2007 m. jį, kartu su kita išlikusia Tilmansų fabriko dalimi – 1914 m. statyta mechanine kalve (Kaunakiemio g. 5) ir kitais teritorijoje esančiais statiniais nusipirko Vilniuje registruota nekilnojamojo turto UAB "Ekfita", kurios tuometis direktorius Igoris Ponomariovas 2009 m. planavo dalį pastatų nugriauti, o likusius perstatyti į daugiafunkcį kompleksą su apartamentais, viešbučiu ir sporto klubu.

Neįgyvendinti planai buvo atgiję 2012 m., pastačius Karmelitų saloje "Žalgirio" areną. Šiai bendrovei (dabartinė direktorė Leonora Napolovienė) pastatas, tiksliau, bene vienintelė likusi jo siena, registruota kaip "klubas, kultūros paskirtis", priklauso iki šiol. Ne vienas išlikusių Tilmansų gamyklos pastatų nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gyvas

gyvas portretas
pavyzdys kauniečių pagarbos savo praeičiai Deja ,ne Vienintelis Liūdna ir graudu Pinigų daugiau ,kaip proto

Super paveldas

Super paveldas portretas
Reikia būtinai išsaugoti ir atstatyti, tai juk autentika.

NA NA

NA NA  portretas
galima pasakyti ,kad vyksta Kauno miesto istorijos trinimas ,nes viską valdo pinigai ,_____šitie pastatai , net prie rusų tarnavo žmonėms ir buvo išnaudojami ,bei atstatomi ,o atseit išviję rusus ,mūsų vadinamieji verslininkai nusprendė užgrobti Kauno miesto žemes ir pastatus pusvelčiui ,pavyzdys :jei ne Kauno paprasti žmonės , panašus likimas laukė ir carinių kareivinių komplekso ,juozapavičiaus 13 ,aišku ,kad buvo ir sunaikinti keli pastatai ,nes reikėjo landsberginiams pastatyti naują darželį imituojant atstatymą ,juk atstatinėjo buvusias arklides ,kuriose dabar yra padaryti butai . . Kodėl niekas nesugeba žydus priversti prižiūrėti savo pastatus, kurie griūva ,prie geležinkelio stoties ,prie prezidentūros sodelio ir gadina visą Kauno miesto įvaizdį ,arba prie prezidentūros sodelio,,,,sėkmės , kur pinigai ,ten ir dalybos ,
VISI KOMENTARAI 15
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • „Žiemos ekranų“ kasdienybės svečiai
    „Žiemos ekranų“ kasdienybės svečiai

    Tryliktasis prancūziško kino festivalis "Žiemos ekranai" žiūrovams pasiūlė įdomią ir vertingą prancūziško kino programą. Tiek naujausi režisierių darbai programoje "Svečias kasdienybėje", tiek dviem reikš...

  • Kaunas, nykstantis ir išnykęs: Galdiko namelis
    Kaunas, nykstantis ir išnykęs: Galdiko namelis

    Nedidelis, XIX a. pabaigoje statytas mūrinis namas, dar riogsantis už tvoros Savanorių prospekto ir A.Mackevičiaus gatvės kampe (Savanorių pr.81), tarpukariu priklausė dailininkui Adomui Galdikui, tad meiliai vadinamas Galdiko nameliu. ...

    19
  • Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote
    Žydiškojo Kauno ikona, mėgusi kurti Aleksote

    V.Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyrius drauge su Kauno žydų bendruomene pažymėjo kauniečio rašytojo ir mokytojo Abraomo Mapu 210-ąsias gimimo metines. ...

    5
  • Fotografijos maištininko darbuose pražydę kasdieniai objektai
    Fotografijos maištininko darbuose pražydę kasdieniai objektai

    Kauno fotografijos galerijoje pristatomas fotomenininkas Remigijus Pačėsa (1955–2015) – vienas pirmųjų postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Jo kūrybai būdingas iš menkniekio estetinę patirtį kuriantis minimalizmas, kūrybiniai eksperim...

  • Kaip atrodo amžinas kasdienybės peizažas?
    Kaip atrodo amžinas kasdienybės peizažas?

    "Dažną naktį sapnuoju nuotraukas. Vaizdai aiškūs, ryškūs, kartais spalvoti. Pabudus norėtųsi čiupti fotoaparatą ir bėgti ieškoti sapnuoto vaizdelio. Beviltiška. Tai tas pats, kaip nupaveiksluoti geltoną gulbę, matyt...

  • Požeminėje perėjoje – unikalus meno kūrinys
    Požeminėje perėjoje – unikalus meno kūrinys

    Vieną populiariausių Kauno požeminių perėjų papuošė pirma ir vienintelė Kaune, o galbūt ir visoje Lietuvoje,  meninė instaliacija, kurios dizainas buvo sukurtas kompiuterio pagalba. ...

    10
  • Parodoje – apie galimybę išnirti iš juodosios saulės spindulių
    Parodoje – apie galimybę išnirti iš juodosios saulės spindulių

    "Šiaip gyvenu puskvailį gyvenimą: rašinėju, paišinėju, kalinėju, biškį kariauju" – tai eilutė iš Rimvido Jankausko-Kampo laiško seseriai Virginijai. Rašydamas apie kariavimą, matyt, omeny...

    1
  • Kviečia jausmingai paminėti Kovo 8-ąją
    Kviečia jausmingai paminėti Kovo 8-ąją

    Retas žmogus žino, kad kovo 8-ąją švenčiamos tarptautinės moters dienos ištakos siekia netgi antikos laikus. Šią visame pasaulyje minimą dieną restoranai siūlo nepraleisti tarp namų sienų. ...

    9
  • Vilniečius pakerėjęs pianistas ruošia dar du nepamirštamus pasirodymus
    Vilniečius pakerėjęs pianistas ruošia dar du nepamirštamus pasirodymus

    Pianistas Andrew Tyson pasirodymu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pradėjo savo koncertų turą Lietuvoje. Mūsų šalies publikos dar laukia du jo pasirodymai: vasario 22 d. Kauno filharmonijoje ir vasario 24 d. Klaipėdos koncertų salėje. ...

  • Šimtai jausmų Lietuvai: simboliai ir interpretacijos
    Šimtai jausmų Lietuvai: simboliai ir interpretacijos

    Tarptautinėje tarpdisciplininio meno parodoje "Šimtai jausmų Lietuvai" dalyvaujantys menininkai atskleidžia savo santykį su šalies istorija, tradicijomis. ...

Daugiau straipsnių