Kaunas kine vaidino ne tik save

Bene rimčiausios kino svetainės www.imdb duomenimis, Amerikoje kinematografiškiausio miesto statusą seniai išsikovojo Niujorkas (jis pirmauja su rekordiniu 6 847 filmų rodikliu). Europos sostinių paradą pradeda Londonas (3 562 filmai), antroje vietoje Paryžius (2 894 filmai), o baigia startinį trejetuką Roma (1 842 filmai).

Erdvinės animacijos lopšys

Kauno šioje duomenų bazėje nėra. Ir tai labai apmaudu, juk nesunku įrodyti, kad būtent mūsų mieste savo veiklą pradėjo erdvinės animacijos pradininku tituluojamas Vladislovas Starevičius. Apie tai liudija 125-ųjų garsaus menininko gimimo metinių proga atidengta memorialinė lenta (jos autorė – dailininkė Jurgita Gerdvilaitė).

Už Rotušės, dabartinio Ryšių muziejaus sienos kriptoje, kabo auksu spindinti lenta, kurioje lietuvių ir anglų kalbomis parašyta, kad Kaune kinematografininko kelią pradėjo V.Starevičius (1882–1965), sukūręs pirmuosius pasaulyje lėlinės animacijos šedevrus. Gaila, kad vandalai sugadino centrinę šios atminimo lentos vietą – nedidelį ekraną, kuriame non stop buvo rodomi V.Starevičiaus animaciniai filmai. Taip ir kabo dabar ši lenta su kiaura anga – kaip akis badantis gėdingo požiūrio į valdžios saugomus kultūros paminklus simbolis.

Pirmieji filmai neišliko

Paskelbus nepriklausomybę visi lietuvių nacionalinio kino reikalai buvo sprendžiami laikinojoje sostinėje. Čia 1925 m. vasario 14 d. įsikūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, o nuo 1926 m. viena paskui kitą ėmė dygti kino mokyklos ir filmų gamybos bendrovės, tačiau lietuviško vaidybinio kino reikalai iš vietos beveik nepajudėjo.

Iš grandiozinių sumanymų pavyko realizuoti vos kelis kuklius filmus. 1928 m. sukuriamas vaidybinis "Kareivis – Lietuvos gynėjas". Po metų pirmos aktorių laidos dalyvių pastangomis sukuriamas filmas "Sužieduotuvės per prievartą", kuriame nesudėtingą siužetą (turtuolis priešinasi savo dukros ir prasčioko santuokai) paįvairina gaudynės miesto gatvėmis. Deja, abu filmai neišliko.

Garsiausio tarpukario filmo "Onytė ir Jonelis" premjera įvyko 1931 m. spalio 9 d. "Forumo" kino teatre (vėliau – "Laisvė"). Tai komiškų nesusipratimų komedija apie kaimo bernioką, išvykusį laimės ieškoti į miestą. Ir žiūrovams, ir recenzentams filme patiko Kaunas (filmą gyrė net Kipras Petrauskas), o kaimas atrodė labai butaforiškas.

Kronikos lobynai

1935 m. išimtinė teisė kurti lietuvišką kroniką buvo suteikta notarui Jurgiui Linartui. Sutartyje buvo nurodyta, kad kad kronika turi apimti visas valstybės sritis. Bet operatoriai su kameromis dažniausiai sukinėjosi Kaune, todėl įvairių Laikinosios sostinės vaizdų ir dabar Valstybiniame archyve turime nemažai.

Mėgo ketvirtojo dešimtmečio operatoriai filmuoti Respublikos vadovus (dažniausiai kalbančius prezidentūros balkone arba vaikščiojančius sodelyje). 1936 m. trumpametražį filmą "Kaunas melodijų nuotaikoje" (apie "Konrado" kavinę) nufilmavo Stasys Vainalavičius ir Alfonsas Žibas). A.Žibas savo žaismingame dokumentiniame filme "Bekono kelias" (1935 m.) papasakojo apie paskutinę lietuviško paršelio kelionę nuo valstiečio tvarto iki "Maisto" kombinato.

Įamžino Kauno operatoriai ir svarbiausius mūsų miesto įvykius: Vytauto Didžiojo metų iškilmes (1930 m.), Stepono Dariaus ir Stasio Girėno laidotuves (1933 m.), "Tautos vado A.Smetonos sukaktuves" (1933 m.). Itin gražiai spalvotoje juostoje Kauno vaizdus nufilmavo iš Amerikos į gimtinę trumpam atvykę broliai Kazys ir Mečys Motūzai.

Netrukus prie Nemuno kitas išaušo jau rytas, o po karo į Kauną vis dažniau ėmė važiuoti kino ekspedicijos iš Rytų.

Savų kūrėjų ištikimybė

Pirmuose Tarybų Lietuvos vaidybiniuose filmuose veiksmas dažnai vykdavo Kaune. Gimtajame mieste režisierius Vytautas Žalakevičius nufilmavo savo pirmąjį šedevrą "Adomas nori būti žmogumi" (1959 m.), kuriame jautri operatoriaus Algimanto Mockaus kamera labai įspūdingai perteikė Kauno panoramas, centrines gatves, senamiestį ir Šančius.

Dar platesnę mūsų miesto topografiją galima pamatyti TV seriale "Raudonmedžio rojus" (1981 m. rež. Bronius Talačka). Nors abejuose filmuose, sukurtuose pagal Vytauto Sirijos Giros romanus, vaizduojamas tarpukario Kaunas, matyti, kad Laikinosios sostinės dvasios sovietmetis čia taip ir nesugebėjo nuslopinti.

Kauno centre ir jo apylinkėse režisierius Raimondas Vabalas filmavo "Žingsnius naktį" (1962 m.) – dramatišką pasakojimą apie didelės grupės kalinių pabėgimą iš Kauno IX forto 1943 m.
Vienoje Kauno gatvės kavinukėje susipažįsta vaidybinio filmo "Mano mažytė žmona" (1984 m.) herojai. Kitas Rūtos ir Lino susitikimas įvyksta Zoologijos sode. Rotušėje jie tampa vyru ir žmona, o jų draugo Tomo išleistuvės į kariuomenę nufilmuotos Nemunu plaukiančiame laive.

Kaunietiškai tematikai režisierius Raimundas Banionis išliko ištikimas ir kituose savo filmuose "Fontano vaikai" (1987 m.) bei "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio" (1990 m.), kuriuos vienija tragiški 1972 m. įvykiai.

Ir Paryžius, ir Londonas

Kur kas egzotiškiau atrodo Kaune kurti filmai, kuriuose veiksmas vyksta Amerikoje (pvz., Arūno Žebriūno TV seriale "Turtuolis, vargšas" (1982 m.) virš vieno Laisvės al. kino teatro durų vietoje pavadinimo "Romuva" spindi žodis CASINO. Daug Kauno senamiesčio, Botanikos sodo ir kitų lengvai atpažįstamų mūsų miesto vietų mirga nuotykių komedijoje "Princo Florizelio nuotykiai" (1979 m.), kurio veiksmas vyksta XIX a. Londone.

Ypač anuo metu tokių filmų kūrėjus traukė gražuolė Rotušė. Ji "Princo Florizelio nuotykiuose" filmuota visais įmanomais rakursais. Rotušės a. (taip pat ir kitose Kauno vietose) zujo retro automobiliuose ir A.Žebriūno filmo "Chameleono žaidimas" (1986 m.) gerai žinomi aktoriai, apsimetantys, kad jie pakliuvo į 1955-ųjų Paryžių. Pagaliau viename populiariausių 1976-ųjų filmų "Taboras žengia į dangų" (rež. Emilis Lotianu) romantiškas čigonas arkliavagis kariamas... taip pat Rotušės aikštėje.