Kas pasirūpins Kauno medinukais?

Kaune itin trūksta glaudesnio paveldosaugininkų ir vietos gyventojų bendradarbiavimo, nors tai – labai svarbu siekiant darnaus paveldo išsaugojimo. Tokiais pastebėjimais dalytasi Vytauto Didžiojo universitete (VDU) surengtoje konferencijoje "Lost (in) heritage".

Sudarko pasiturintieji

Konferencijoje, skirtoje architektūrologijos profesorei, Nacionalinės premijos laureatei Nijolei Lukšionytei (1954–2014) atminti, studentai dalijosi įžvalgomis, kaip išsaugoti Kauno architektūrinį paveldą. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Baltijos regiono kultūros studijų studentas Evaldas Cydzikas pastebėjo, kad Kaune kol kas neatsakyta į svarbiausią klausimą – ką iš Kauno medinės architektūros pastatų reikia saugoti ir kaip tai padaryti.

"Kol kas nėra aiškaus visos bendruomenės požiūrio į šią svarbią miesto tapatybės dalį. Neseniai VDU studentų surengtoje diskusijoje gvildenant senųjų medinių namų perspektyvas pasigirdo net radikalių siūlymų šiuos namus griauti. Tik dalis medinių namų gyventojų supranta šių pastatų reikšmę, tačiau lėšų stygius neleidžia jų tinkamai atnaujinti. Žaliakalnyje ne kartą pastebėjau: medinį paveldą dažnai sudarko žmonės, negalintys skųstis pinigų stygiumui", – pasak E.Cydziko, tokia išvada peršasi, kai matai, ką istorinių medinukų savininkai su šiuo paveldu padaro – griauna, negrąžinamai pakeičia. Kiti susiduria su problemomis, kai keletui vieno namo bendraturčių  nesiseka susitarti, kaip tvarkyti namą.

Siūlo ieškoti kompromisų

Kauno pastangas paveldosaugos srityje studentas palygino su Raumos miestu Suomijoje. Raumos medinis senamiestis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. "Raumos atvejis yra pristatomas kaip pavyzdinis paveldo išsaugojimo požiūriu. Jis atspindi visam Skandinavijos regionui būdingus bruožus. Ten su mediniu paveldu elgiamasi pagarbiai, jį siekiama išsaugoti, to negalima pasakyti apie lietuvius. Lietuvoje kartais viską bandoma suversti lėšų stygiui – esą esame neturtinga valstybė, negalime išsaugoti viso gausaus paveldo", – pastebėjo E.Cydzikas.

Kultūros studijų studentas įžvelgė ir psichologinių dviejų šalių atstovų skirtumų: "Skandinavai ir dabar dažnai stato medinius namus. Ir stato juos laikydamiesi tradicijų, stengdamiesi, kad jų namas pernelyg neišsiskirtų iš aplinkos. O lietuviai – priešingai – nori, kad jų namas išsiskirtų iš aplinkinių."

Pasak E.Cydziko, Raumos pavyzdys rodo, kad paveldas sėkmingai saugomas tada, kai tai tampa ne tik paveldosaugininkų, bet ir visos visuomenės rūpesčiu. "Kaune itin trūksta glaudesnio paveldosaugininkų ir vietos gyventojų bendradarbiavimo. Toks bendradarbiavimas – vienas svarbiausių siekiant darnaus paveldo išsaugojimo", – atkreipė dėmesį pranešėjas. Pasak studento, kitos suomių pamokos lietuviams būtų tokios: vengti "muziejifikacijos", leisti keisti, griežtai "nespausti", bet padėti, ieškoti kompromisų, naudoti ne tik finansines, bet ir kitokias skatinimo priemones, (pavyzdžiui, mažinti žemės mokesčius).

Saugo gyvąją atmintį

Konferencijoje pristatyti ne tik paveldosaugos srities studentų pranešimai, bet ir teatro, naujųjų medijų. "Norėjosi, kad VDU Menų fakulteto konferencijoje dalyvautų ne tik studijuojantieji paveldą, bet ir kitų specialybių fakulteto studentai. Dėl to ir pavadinome ją "Lost (in) heritage", – sakė konferencijos sumanytoja, VDU Menų fakulteto lektorė, menotyrininkė Ingrida Veliutė. Angliškas renginio pavadinimas pasirinktas dėl to, kad toks jis – talpesnis. "Lost (in) heritage" iš anglų kalbos gali būti verčiamas dvejopai: ir "Pasimetę pavelde", ir "Prarastas paveldas". "Kiekvienas pranešėjas galėjo pasirinkti, su kuriuo pavadinimo žodžiu save sieti. Tai, kad pranešimai buvo iš įvairių sričių, labai tinka N.Lukšionytės atminimui skirtai konferencijai, nes profesorė mokėjo ir susikoncentruoti į detales, ir labai plačiai mąstyti", – prisiminė buvusi N.Lukšionytės studentė, vėliau – kolegė I.Veliutė.

Konferencija, kurioje pranešimus skaito patys studentai, surengta siekiant tarp studentų išsaugoti gyvą profesorės atminimą. Pasak jos buvusios kolegės, profesorei patiko dirbti su jaunais žmonėmis: "Su jais ji išbandydavo ir keistas, inovatyvias idėjas. N.Lukšionytė dirbo su studentais ne tradiciškai, sėdėdama paskaitose, bet su paveldu supažindindavo gyvai – eidavo į objektus, rengdavo susitikimus su gyventojais. Dažnai lankydavosi Žaliakalnyje ar Vilijampolėje, kur architektūrinio palikimo yra daug ir kur žmonės nesupranta, ką su tokiu paveldu daryti".

"Mūsų profesorė"

Profesorės atminimą siekiama įamžinti ne tik konferencija – ir tęsiant jos pradėtus darbus. Anksčiau gilinusis į Kauno gubernijos architektūrą, apie 2000 m. N.Lukšionytė pradėjo dirbti medinio Kauno išsaugojimo linkme: bendradarbiavo rengiant Žaliakalnio apsaugos reglamentą, 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialųjį planą.

"Profesorė suformulavo aiškų norą saugoti ne tik registrinį paveldą, bet ir neįtrauktą į jokius paveldo sąrašus. N.Lukšionytė laikėsi iš Vakarų atėjusios tendencijos, kad paveldą išsaugosime tik naudodami tuos pastatus – tik tada, jei juose bus vykdoma veikla ar juose bus bus gyvenama", – sakė I.Veliutė. Pašnekovė prisiminė, kad paskutiniais gyvenimo metais profesorė nesiekė leisti leidinių, kurie jai atneštų mokslininkės ar kitokį populiarumą, bet ėjo pas žmones, kalbėjo, ką jie daro negerai, aiškino jiems, kodėl verta paveldą saugoti ir kaip tai padaryti. Medinukų gyventojai N.Lukšionytę dažnai vadindavo "mūsų profesore", ją su studentų grupėmis įsileisdavo į namus.

Profesorė vadovavo mediniam paveldui išsaugoti skirtam projektui "Archimedė". Įgyvendinant šį tęstinį projektą buvo sukurta duomenų bazė ir interneto svetainė www.archimede.lt, konsultacinio pobūdžio sistema. "Nors profesorės kompetencijos yra sunkiai pakeičiamos, "Archimedės" sistema funkcionuoja. Kiek leidžia mūsų kompetencijos, stengiamės atsakyti į visus medinių namų saugojimo ir tvarkybos klausimus, gaunamus per www.archimede.lt ir gyvai. Gyventojus konsultuojame ir jų namuose – nuo klausimų, kaip išsaugoti esamą, iki tokių, kaip susikurti tarpukario laikų interjerą", – sakė projekto "Archimedė" koordinatorė I.Veliutė.