Kaip atrakinti nežinomuosius?

Ar išties pakanka vieno plausto ir vienuolikos žmonių 101 dieną dreifuojančių jūroje, kad pasirodytų tikro žmogaus prigimtis?

Mus persekioja nenumaldomas siekis gauti atsakymus. Paprastesnių laikų ir greitų sprendimų ilgesys stringa gerklėje, neleidžia kvėpuoti. Pasaulis tampa komplikuotas, nejučiomis įtraukdamas mus į beatodairiškos skubos ir frustracijos liūną. XI tarptautinio Kauno kino festivalio programa "Platus kampas" siūlo sustoti ir įkvėpti šviežio oro gurkšnį.

Čia aprašomi filmai leis atidžiau pažvelgti, kaip didėjanti nelygybė ir galios disbalansas verčia ilgas istorijas redukuoti į trumpas eilutes pranešimuose ar net visai jas užmiršti. Tai yra kvietimas išklausyti visą istoriją ir atrasti begalines jungtis, jungiančios mus ir tolimus pasaulius.

Buvusios ir būsimos giminystės

Akimirką įsivaizduokite saulės nugairintas rankas, kruopščiai atrenkančias grūdus sėjai. Jaunos sirės rankas, kažkur tolimame Libane ritmingai judančias, pamažu hipnotizuojančias, leidžiančias pajusti alsuojantį vidudienio karštį. Tai ne tik akimirka iš pasaulio, plytinčio už mūsų kasdienio suvokimo ribų, tai kadras iš filmo "Laukiniai giminaičiai" ("Wild Relatives", 2018 m.).

Režisierė Jumana Manna, kalbėdama apie įvairiausių grūdų sėklų kelią tarp Sirijos ir Norvegijos, bando rasti atsakymus, kodėl Sirijos revoliucija tapo negailestingomis žudynėmis. Kaip Siriją ir pasaulį pakeitė Žalioji revoliucija, žadėjusi tobulesnius grūdus ir nepritekliaus pabaigą? Kontrastingi Sirijos, Libano ir Norvegijos vaizdai brėžia nejaukias paraleles tarp šiandienos ir kolonijinės prievartos, pamažu nykstančios iš mūsų atminties.

"Laukiniai giminaičiai" kalba ne tik apie grūdus, vieną iš pamatinių mūsų egzistavimo Žemėje sąlygų, bet ir apie mus pačius. Juk laukiniais vadiname ne tik grūdus, bet ir tuos, kurie gyvena kažkur toli ir nesilaiko mums įprastų socialinių normų. Laukiniai, bet vienaip ar kitaip giminingi esame mes visi, nors sąlygos, kuriomis gyvename, dažnai skiriasi neatpažįstamai.

Akimirkos iki nebūties

Iki pusės į vandenį panardinta kamera grąžina mus į Žemės planetą ir kuria stiprią užuominą apie pasaulio kismą, nešantį pražūties viziją. Krištolinis vanduo ekrane tampa lėtos katastrofos simboliu režisieriaus Matthieu Rytzo filme "Anotės arka" ("Anote`s Ark", 2018 m.).

Idiliški Kiribati salynų vaizdai tampa kontrastu desperatiškiems šalies prezidento mėginimams išgelbėti skęstančią respubliką. Milimetras po milimetro dingsta akinančio smėlio salynai, primindami, kad tai, kas dabar vyksta kažkur ten, greičiausiai nutiks ir mums. Vos 6 m virš jūros lygio iškilusios ir nuo pasaulio tūkstančiais kilometrų atskirtos Kiribati salos tampa keista grožio ir pražūties sinteze. Atidavę visas naudingąsias iškasenas savo kolonijiniams šeimininkams, Kiribati žmonės palikti skęsti – tiesiogine ir perkeltine prasme.

Buvimo, nebūties ir kolonijinės traumos dinamiką taip pat nagrinėja meistriškai nufilmuotas architekto Killiano Doherty ir režisieriaus Edwardo Lawrensono bendras filmas "Uplandas" ("Uppland", 2018 m.). Fotografiški filmo kadrai lėtai ir metodiškai tiksliai pasakoja istoriją apie tai, ko nebėra – kalno, klestėjusios gyvenvietės, vilties sugrįžti į naujosios Amerikos sapną Liberijoje. Beliko tik gili trauma, simbolizuojama tvenkinio, kurio vietoje kadaise stūksojo kalnas, patraukęs kolonijinius šeimininkus savo geležies rūda. "Uplandas" kalba ne tik apie kolonijinį smurtą, išnaudojimą ir apgavystę, tai kartu istorija apie iliuzijos kūrimą.

Kaip ir šiandien, užkariavimai prasideda ir baigiasi tada, kai viena pusė patiki, kad jų gyvenimas yra iš esmės nepakankamas. Tikėjimas kito gyvenimo būdo pranašumu tampa lemiamu faktoriumi, palaužiančiu pasipriešinimą. Galiausiai lieka tik formalumai – engti, apgauti ir išsunkti iki paskutinio lašo, paliekant nepagydomą traumą. Šios traumos šerdis yra būtent šis tikėjimas, kad kito siūlomas gyvenimas yra geresnis nei tavasis. Net ir po daugelio metų, seniai nelikus kolonijinių valdovų, kalno, senosios gyvenvietės, teberusena tikėjimas, kad iliuzija buvo tikrovė, kuri gali bet kada sugrįžti. Deja, ekrane lieka tik industrinių nuolaužų nusėtas peizažas.

(Ne)juntama prigimtis

Galbūt mūsų prigimtis ir yra engti bei naikinti? Smurto ištakų žmogaus prigimtyje ėmęsis ieškoti antropologas Santiago Genovesas susiduria su ne mažiau fundamentalia tokių paieškų aklaviete. Ar išties pakanka vieno plausto ir vienuolikos žmonių 101 dieną dreifuojančių jūroje, kad pasirodytų tikroji žmogaus prigimtis? Marcuso Lindeeno filme "Plaustas" ("The Raft", 2018 m.) pasakoja apie misiją bemotoriu plaustu perplaukti Atlanto vandenyną, taip sukuriant tobulai izoliuotą aplinką žmogaus smurto prigimčiai išsiaiškinti. Plaustas tampa informacijos amžiaus miniatiūra. Desperatiškas mėginimas atrasti vienintelį, nepaneigiamą atsakymą tesukuria sąlygas prievartai. Daugialypė, nuolat kintanti žmogaus būtis galiausiai nepasiduoda mėginimams ištarti galutinį verdiktą.

Apima nejauki nuotaika – nejaugi nebėra vilties rasti to šiaudo, už kurio būtų galima kabintis laikinumo bangų talžomame pasaulyje? Filipos Cesar ir Louiso Hendersono filmas "Saulės akmuo" ("Sunstone", 2017 m.) siūlo atidžiau pažvelgti į patį laikinumą ir jame atrasti dar neartikuliuotas reikšmes. Eksperimentinis ir neabejotinai drąsiausias festivalio filmas imasi ieškoti paralelių tarp Fresnelio lęšio, naudojamo švyturiuose šviesos sklaidai, ir (ne)atrastų tikrovės klosčių.

Jungdami taškus tarp švyturio darbuotojo istorijos, porevoliucinės Kubos ir naujųjų technologijų, F.Cesar ir L.Hendersonas kuria šiuolaikinę skaitmeninę mozaiką. Neatpažįstamai modifikuoti gamtos vaizdai ekrane leidžia kamerai prasiskverbti už mūsų regimo pasaulio ribų ir panirti į naują, skaitmeninę realybę. Neatsitiktinai daugelis medžiagos yra surinkta iš "YouTube" platformos – neaprėpiamo skaitmeninio amžiaus metraščio. "Saulės akmuo" yra ambicingas mėginimas panirti į skaitmeninės (mūsų) realybės gelmes. Kartu tai labai aktualus filmas apie kintantį žmogaus ir aplinkos santykį, vis labiau dominuojamą naujų technologijų.

Geografiškai tolimos šešių filmų istorijos pamažu kuria savitą pažinimo tinklą. Kiekviena papasakota istorija tampa raktu padedančiu atrakinti likusias. Tačiau šis raktas ne vienintelis ir istorijos nebūtinai turi būti sujungtos būtent šia tvarka. Nepaisant to, kad visas jas jungia noras kalbėti apie nelygybę, jėgos disbalansą ir neįmanomą troškimą pažintį žmogaus prigimtį, aibė kitų temų gali būti atrasta jungiant ir analizuojant Tarptautinio Kauno kino festivalio filmus.


Šiame straipsnyje: Kauno kino festivaliskinas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių