J. Janulevičius: muzikos gurmanų lauks didžiulis muzikinių skanėstų stalas

Kartkartėmis pokalbį pertraukia greitosios sirenos, išduodančios, kad Janulevičiai gyvena netoli Kauno klinikų. Čia irgi verda savas gyvenimas – gimsta ir miršta žmonės. Visai kaip KVMT statomuose spektakliuose – operose, operetėse, miuzikluose…

– Atostogaujate?

– Ką jūs! Ruošiamės festivaliui. Jau nuo metų pradžios. Pernai „Operetė Kauno pilyje“ buvo skirta miuziklo žanrui, užpernai – operetės. Šiais metais pagaliau atėjo eilė operai. Ir dar kokiai! Minėdami 100-ąsias italų kompozitoriaus Giacomo Puccini mirties metines liepos 5-ąją matysime specialiai festivalio scenai pritaikytą šio iškilaus kūrėjo operą „Madam Baterflai“, kurią atliks Lietuvos ir Japonijos dainininkai, diriguojami maestro Hirofumi Yoshidos.

– Ar Kauno teatre ši opera jau buvo kada nors statyta?

– Net du kartus. Pirmą sykį 1959 m., kai aš dar nebuvau gimęs. Antrą kartą – 1986-aisiais, tada man buvo vienuolika. Ją statė Aldona Ragauskaitė, dirigavo Stanislovas Čepinskis. Madam Baterflai vaidmenį atliko tikros operos primadonos Birutė Sodaitytė, Kristina Krukauskaitė-Čepinskienė (smuikininko Vilhelmo Čepinskio mama). Scenografiją kūrė Liudas Truikys – operos scenografijos novatorius, fenomenali asmenybė XX a. Lietuvos kultūroje. Beje, liepos 5-ąją, operos „Madam Baterflai“ metu, didžiuosiuose ekranuose bus transliuojama vaizdo ekspozicija „Scenovaizdžio alchemikas: Liudui Truikiui 120“.

Atgaiva: „Atsvara mano profesiniam darbui – fizinis prie namų“, – sako savojo būsto aplinką išpuoselėjęs maestro J. Janulevičius. / E. Cickevičiaus nuotr.

– Šiais metais didieji festivalio renginiai prie Kauno pilies bus skirti G. Puccini muzikiniam talentui paminėti. Ar G. Puccini kūrybos rastume jūsų favoritų sąraše?

– Muzika yra mano profesija. Kokį kūrinį ruošiu, tokį tą dieną labiausiai ir myliu (juokiasi). Čia tas pats, jeigu paklaustumėte, kurį vaiką iš savo keturių aš labiausiai myliu. Visus.

Aišku, pradžioje ir mes turime favoritų. Kol mokiausi, mane labiausiai žavėjo klasika – visas Liudviko van Bethoveno simfonijas galėdavau pagroti mintinai. Metams bėgant didėjo akiratis, išprusimas. Juk su studentais atlieki vieną repertuarą, su moksleiviais – kitą, su dirigavimo specialybės studentais – dar trečią, o su teatro orkestru – ir ketvirtą. Todėl ir sakau: su kokiu kūriniu tuo metu dirbi, tą labiausiai ir įsimyli. Kad galėtum jį atlikti aukščiausiu lygiu, tiesiog privalai jį įsimylėti.

– Kieno idėja šiais metais į festivalį pasikviesti japoną dirigentą, solistų? Teko girdėti, kad maestro H. Yoshida net surengė atrankų, kuriose dalyvavo kelios dešimtys norinčių, o laimė nusišypsojo keturiems solistams iš Japonijos.

– Ši idėja – grynas atsitiktinumas. Nors, hmm… Žinau, kad maestro H. Yoshida, geras Lietuvos ir Japonijos ambasadoriaus bičiulis, pasiprašė audiencijos pas mūsų teatro vadovą Benjaminą Želvį. Šį faktą galėjo nulemti ir glaudūs Kauno kultūrinio-muzikinio gyvenimo ryšiai su Japonijos ambasada. H. Yoshida yra veristinio žanro specialistas, gyvena Italijoje, tad nenuostabu, kad italų kompozitoriai – jo mylimiausi. Tai jo idėja, kad drauge su visu pasauliu mūsų teatras paminėtų 100-ąsias italų kompozitoriaus G. Puccini mirties metines.

Ta proga jis pasiūlė statyti operą „Madam Baterflai“. Prieš kokį dešimtmetį ši opera pagal dažniausiai statomų operų skaičių pasaulyje užėmė šeštą vietą. Beje, viskas galėjo baigtis  nuoširdžia padėka maestro ir susitarimu bendradarbiauti ateityje, nes KVMT naująjį sezoną jau suplanavęs statyti kitą G. Puccini operą „Bohema“ su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi ir choreografe Anželika Cholina.

Muzika yra mano profesija. Kokį kūrinį ruošiu, tokį tą dieną labiausiai ir myliu. Čia tas pats, jeigu paklaustumėte, kurį vaiką iš savo keturių labiausiai myliu. Visus.

Čia nebeištvėriau. Pasiūliau teatro vadovui pakviesti japonų dirigentą liepos 5-ąją svečio teisėmis su „Madam Baterflai“. Festivalio svečias – ilgametė tradicija. Per 23-ejus festivalio gyvavimo metus visokių svečių būta: ir pusšimtis tenorų vienoje scenoje, ir baletas, ir spektaklis svečias, ir neapolietiškų dainų. Žodžiu, pasiūliau B. Želviui statyti operą „Madam Baterflai“ Kauno pilies scenoje, ir jis sutiko.

Iš pradžių galvojome apie paprastesnį – koncertinį variantą, kurį žiūrovai stebėtų kaip muzikinį pasirodymą, be vaidybos. Tačiau galiausiai buvo nuspręsta paruošti šio festivalio gerbėjams visą spektaklį, juolab kad per daugiau nei 20 metų užgyvenome ir didesnių techninių galimybių – dvi scenas, iš kurių viena yra skirta orkestrui, kita – spektaklio veiksmui. Turint tokias sąlygas, sakiau vadovui, kad nuodėmė būtų nepasinaudoti japonų dirigento pasiūlymu.

– Opera „Madam Baterflai“ sukurta pagal to paties pavadinimo amerikiečių autoriaus Davido Belasco pjesę, kurią G. Puccini pamatė 1900 m. Londone ir išsyk paprašė suteikti teisę pritaikyti ją operai.

– Operos veiksmas prasideda Japonijos uoste Nagasakyje, kur vedybų agentas Goro suorganizuoja jaunutės geišos Čio Čio San vedybas su JAV leitenantu Bendžaminu Franklinu Pinkertonu. Čio Čio San prakeikiama savo dėdės, budistų vienuolio, kad perėjo į svetimšalių religiją. Pinkertonui išplaukus, Čio Čio San gimsta kūdikis, o ji viliasi, kad vyras sugrįš ir gyvens su ja. Deja… Po trejų metų Pinkertonas grįžta pasiimti sūnaus su žmona Keit, kuri prižada prižiūrėti Čio Čio San berniuką. Geišos likimas tragiškas: ji sutinka atiduoti vaiką, bet pati nusižudo tėvo dovanotu durklu.

Pagrindinius vaidmenis mūsų pastatyme atliks japonai, o KVMT teatro artistai išsidalijo likusius vaidmenis. Opera, aišku, bus atliekama italų kalba.

Dovana: abiem dukroms kieme pasodinta po medį. Eglė – vyresnėlei Ievai. / E. Cickevičiaus nuotr.

– Itališka opera ir dar su japonišku prieskoniu? Ar ne per daug gurmaniška vakarienė laukia žiūrovų Valstybės dienos išvakarėse?

– Nerimaujate dėl italų kalbos? Iš karto nuraminsiu. Visų pirma, turime didelių LED ekranų, kuriuose per visą spektaklį bus lietuviškas vertimas. Antra, jei jau žiūrovai eis pasižiūrėti rimto veikalo, manau, prieš tai nepatingės apie jį pasiskaityti. Trečia, geišos Čio Čio San (vadinamos Drugeliu – angl. Buterflay) istorija labai žymi. D. Belasco pjesė paremta kito amerikiečių rašytojo Johno Lutherio Longo to paties pavadinimo novele, o J. L. Longas savo ruožtu rėmėsi prancūzo, laivyno karininko Pjero Loti romanu „Ponia Chrizantema“. Netgi spėjama, kad „Madam Baterflai“ siužetas buvo pagrįstas tikra istorija.

Įdomi paralelė: kaip iš Alexandre’o Dumas „Damos su kamelijomis“, išsirutuliojo „Traviata“, taip iš „Ponios Chrizantemos“ ir jos pagrindu pastatyto spektaklio gimė opera „Madam Baterflai“.

– Netikėtai užgimęs japoniškas operos „Madam Baterflai“ prieskonis žiūrovams bus nemenkas masalas, o jums, kaip festivalio „Operetė Kauno pilyje“ muzikiniam vadovui, – ir nemažas iššūkis. Ar nesunku buvo ruoštis šiam spektakliui, turint omenyje faktą, kad japonų solistai tik neseniai atvyko į Lietuvą?

– Jei atvirai, didesnis krūvis čia teko gerbiamam režisieriui Kęstučiui Jakštui. Aišku, man darbo irgi užteko. Streso? Pasakysiu taip: kad artėjant festivalio datai nereikėtų niekam stresuoti, pagrindinius vaidmenis skyrėme jauniems KVMT dainininkams, kurie išmoko visas šios operos arijas. K. Jakštas su jais pastatė spektaklį, o aš buvau atsakingas už muzikinę šio veikalo pusę. Kitaip sakant, kol laukėme žvaigždžių, scenas repetavome su jų dubleriais. Taip įprasta ir kino industrijoje. Taigi, iškart po Joninių į Lietuvą atskridę japonai buvo pastatyti ant šachmatų lentos viduryje partijos, o ne jos pradžioje. Šitaip sutaupėme daug brangaus laiko ir išvengėme streso.

– Manote, žiūrovams nebūtų užtekę ko nors paprastesnio?

– Gal ir būtų, bet mums patiems įdomiau dirbti, kai yra iššūkių. Drauge su kolegomis turime tokį pasakymą: „To teatre dar nebuvo!“ Tai, ką liepos 5–6 d. ruošiame žiūrovams, to tikrai dar nebuvo nė viename festivalyje.

Tiek mums, tiek ir japonams pasiruošimas šiai premjerai buvo labai įdomi patirtis. Visi tame procese praturtėjome. Beliko praturtinti dar ir žiūrovus.

Maža to, esu įsitikinęs, kad tie jauni dainininkai, kurie tapo japonų dubleriais ir išmoko sudėtingas muzikines partijas, tikrai nebus pamiršti. „Madam Baterflai“ operą, adaptuotą KVMT scenai, ateityje žiūrovai taip pat išvys, nes viską jau turime – ir vokalistų, ir paruoštą chorą su orkestru. Taigi, rudenį išleidžiame „Bohemą“, o paskui gal ateis eilė ir „Madam Baterflai“. Antraip būtų gaila jaunimo, kuriam per festivalį teks sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolelio ir klausytis, kaip jų partijas atlieka kiti.

– Žinau, kad ne tik vadovaujate orkestrui, bet ir mokate pažaboti jūras marias, turite jachtą. Ar svajojate kada nors ja pasiekti Japonijos krantus, kur ir vyksta „Madam Baterflai“ veiksmas?

– Japonijos krantus? Oi, ne, per toli. Iki Italijos, kur gyvena maestro H. Yoshida, irgi nelabai. Mano jachta „Paula“ skirta vidaus vandenims: ji ne jūrų laivas. Šiuo metu „Žalgirio“ jachtklube „Paula“ laukia mano atostogų.

Buriavimu mane užkrėtė mamos brolis – dėdė Vytautas Richteris. Jo dėka būdamas ketverių pirmąsyk įlipau į jachtą. Pakerėjo, tačiau vėliau užmiršau. Kai dėdė pasistatė laivą, vėl grįžo tas jausmas. Net pradėjau ryškiai sapnuoti, kad pats išplaukiu iš uosto, švartuojuosi prie krantinės.

Šiandien turiu amerikietišką „MacGregor 26“ jachtą. Su ja prisišvartavus Nidos uoste, išsyk atsiranda norinčių ten pagyventi: nakvynė Kuršių nerijoje juk nepigi. Vasaros sezoną jau atidariau, nors, kad tai įvyktų, plušau prie jachtos visą savaitę.

Kauno valstybinio muzikinio teatro nuotr.

– Dabar suprantu, kodėl jūsų kieme stovi suvirinimo aparatas, yra apsauginis skydelis… Kažką laive virinote?

– Ir laive, ir ne tik jame. Kaip matote, riešu galiu ne tik orkestrą, bet ir metalą valdyti (juokiasi). Be to, virinant rankos judesiai turi būti gerokai subtilesni nei diriguojant. Čia reikia dirbti 0,5 mm tikslumu. Sveikatai? Nepavojinga, kai turi apsaugų.

– Paklausius jūsų neatrodo, kad, uždaręs šių namų vartus, diriguojate orkestrui, – ir virinate, ir šakas pjaunate, ir stogus dengiate... Viską darote čia, šitose valdose, likusiose jums dar nuo senelio laikų?

– Tėtis pasakojo, kad maždaug apie 1983-Iuosius grįžo po darbo namo ir žiū – visas kiemas tarp obelų raudonų kuoliukų prismaigstytas. (Žemė sovietiniais laikais juk buvo valstybės nuosavybė.) Buvo nuspręsta, kad sklypai Žaliakalnyje negali būti didesni nei 6 a, antraip... Laimei, tėtis spėjo viską sutvarkyti: vieną sklypą pasiliko sau, kitą padovanojo seseriai, trečią – mamos broliui. Tik taip pavyko visą protėvių žemę išsaugoti – antraip dvi jos dalys būtų atitekusios naujakuriams.

Čia, kur dabar sėdime, seneliui gyvam esant buvo kriaušynas, obelynas. Kitaip čia viskas atrodė. Kur neatrodys, jei šiam sklypui – daugiau nei 100 metų.

– Gal ir namą pats statėte, kad kiti kūno raumenys padirbėtų?

– Nei mūrijau, nei tinkavau, bet stogą pats dengiau. Dėl tų kitų raumenų gerai pastebėjote. Judesį priešais orkestrą su dirigento batuta esu daręs gal kokį milijardą kartų – tikrai dirba tik vienos grupės raumenys, o kiti stingsta, degraduoja, atsiranda skausmų. Todėl kaip atsvara mano profesiniam darbui puikiai veikia fizinis prie namų.

Kai stogą dengiau, interneto dar nebuvo, užtai buvo projektas, brėžiniai. Senelis labai daug su medžiu dirbo. Virtuvėje yra jo rankų darbo stalas, kėdžių. Kadangi senelio kaimynas buvo Jonas Prapuolenis (dizaineris, garsus Antano Smetonos laikų baldų kūrėjas – aut. past.), senelis iš jo labai daug mokėsi. Galbūt kažkuri to jo meistriškumo dalis yra mano genuose (šypsosi).

– Spėju, kad esate labai ramus žmogus, jei su tiek giminaičių vienoje žemėje draugiškai sugyvenate? Muzikantai savo dirigentu taip pat nesiskundžia...

– Jei supykęs riktelėsi, orkestras atsiloš ir užsidarys savyje. Tuomet teks plaukioti vienam kaip tarp ryklių. Su gimine – ko čia pyktis? Mūsų šeima gyvena pirmame namo aukšte, sesuo Rasa – antrame. Dėdės namas (mosteli ranka) – čia pat už gyvatvorės. Tame mažesniame namelyje, kurį matote priešais vartus, gyvena mano sūnėnas Dainius. Vaikinas pats jį susitvarkė. Jame prabėgo mano vaikystė.

– Štai sėdime ir jaukiai šnekučiuojamės jūsų protėvių žemėje. Akmuo, kuris tarsi iš Biblijos kertinis tapo, taip gražiai įsipaišo į visą Janulevičių ūkio peizažą. Ar jaučiate dvasinį ryšį su čia gyvenusiais – pasikalbate su jais mintimis, paprašote pagalbos, dvasios stiprybės?

– Tą akmenį sūnėnas rado, kai pradėjo kasti seno, dar mano vaikystės, namo pamatus. Pasilikau jį atminimui. Sentimentalus esu. Daug čia visokių su praeitimi susijusių daiktų – senelio laikų plytos, baldai, akmenys. Jie kuria tą materialųjį ryšį. Dvasinio irgi negaliu nejausti, nes viskas čia kalba apie protėvius. Šiame kieme užaugau, visas senelio obelis išlaipiojau. Žmogus tuo ir skiriasi nuo gyvūno, kad turi genetinę atmintį.

Gal dar tas mano jautiškas charakteris prisideda, kad labai jaučiu šios žemės, kurioje su šeima gyvenu, savastį. Tai suteikia tvirtesnį pagrindą po kojomis. Ypač dirbant tokį darbą, kurio specifika – labai efemeriška. Dailininkas nutapė paveikslą, kompozitorius parašė gaidas, o mano kasdienis darbas lieka tik žiūrovų sąmonėje, atmintyje, jų pojūčiuose. Aišku, ir mano paties galvoje. Kai jau užstringa kokia mintis, tai zyzia visą mėnesį, neduoda ramybės. Kaip kokia sugedusi plokštelė, ar gręžiamas dantis. Grįžtant prie jūsų klausimo, ta namų žemė, į kurią kaskart po darbų grįžtu, man suteikia vidinės ramybės, pusiausvyros, stabilumo.

– Jūsų giminėje daug muzikantų ir smuikininkų – jūs pats, žmona Anolita, dukros… Gal ir tėvelis, senelis?

– Senelis Jonas Janulevičius tik savamoksliškai smuiku griežė ir pianinu skambino. Daug kas manęs klausia, kodėl stodamas į Lietuvos muzikos akademiją pasirinkau fortepijoną, o ne smuiką, jei taip jį mėgau. Nežinau. Mama buvo pianistė. Abi seserys irgi.

Tėtis? Jo istorijos keliais žodžiais nepapasakosi. Jis visada norėjo būti mediku, net baigė pirmą Medicinos instituto kursą, o tada buvo ištremtas į Šiaurę septyneriems metams. Bet jis ir ten padarė karjerą – tapo savo lagerio vyr. felčeriu. Grįžęs į Lietuvą vėl bandė stoti į mediciną, puikiai išlaikė egzaminus, tačiau mandatinės komisijos pirmininkas buvo griežtas: „Priimti politinį kalinį? Tai jau ne: už durų komjaunuolių pilna!“ (Mano tėtis, matote, buvo pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, jų būrys vadinosi „Laisvės švyturys“.) Galiausiai draugas tėvui patarė stoti į tuometę Juozo Gruodžio konservatoriją (mat šis turėjo gerą balsą), pas profesorių Petrą Oleką. Taip jis ir padarė.

– Tarkite svarų žodį kauniečiams, kodėl liepos 5–6 d. vakarus jie turėtų būti ne lietuviškame pajūryje, bet čia, Kaune, prie istorinės Kauno pilies, kur jau 23-ią kartą vyks tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje“?

– Todėl, kad tomis dienomis visiškai nemokamai galima išvysti, išgirsti ir patirti analogų neturintį renginį – specialiai šiam festivaliui pastatytą G. Puccini operą „Madam Baterflai“ ir italų kompozitorių muzikos gala koncertą. Tiek pirmą, tiek ir antrą festivalio dieną prie Kauno pilies muzikos gurmanų lauks didžiulis muzikinių skanėstų stalas. Tad kviečiu visus vaišintis!