Istoriją mokėti nepakanka: reikia ją išgyventi | KaunoDiena.lt

Istoriją mokėti nepakanka: reikia ją išgyventi

Birželio 14 d. Kauno geležinkelio stotyje žinoma tekstilininkė Monika Žaltauskaitė-Grašienė pristatys tarpdisciplinį meno projektą "Atminties uždanga". Jame – sovietmečio tremtinių meilės istorijos.

Menininkė įsitikinusi, kad skaudus tremtį menantis Lietuvos istorijos tarpsnis, nėra pakankamai gerai žinomas, tad dalijantis nedidelėmis asmeninėmis tremtinių istorijomis, galima pristatyti visos tautos istoriją. Su ilgą laiką tremtinių istorijos motyvus tyrinėjusia menininke šnekėjomės apie netrukus dienos šviesą išvysiančią interaktyvią jos instaliaciją bei istorijos ir jausminės patirties ryšius.

– Birželio 14 d. Kauno geležinkelio stotyje pirmą kartą atversite "Atminties uždangą" slepiančią sovietmečio lietuvių tremtinių meilės istorijas. Papasakokite šiek tiek daugiau apie šį savo projektą.

– Atminties temą plėtoju jau daugelį metų. Pavyzdžiui, 2015 m., Kauno bienalėje instaliavau "Eleonoros kabinetą", skirtą moters atminimui. Ši "Atminties uždanga" seniai kirbėjo mano galvoje. Istoriją suvokiu kaip teatrą, kuriame yra siužetas, atlikėjai, vaidyba, virstanti realybe, o uždanga simbolizuoja mūsų sąmonėje saugomas paslaptis. Jausmas, emocija, intuicija man yra labai svarbūs.

Instaliacija susideda iš dviejų dalių – "Atminties audeklo" ir garso takelio. "Atminties audeklo" motyvas yra paimtas iš 2017 m. birželio 14-ąją upės slėnyje darytos fotografijos. Joje užfiksuotas lietuviškos pievos vaizdas smaliukių žydėjimo metu. Aš išaudžiau šią pievą, paverčiau ją audeklu, kurio gijos atstoja moterišką motyvą, mat tradiciškai tekstilė asocijuojasi su moteriškumu, šiluma, jaukumu ir jausmu.

Audeklą lydinčiame garso takelyje bus įgarsinti ištremtų vyrų moterims, mylimosioms, rašyti laiškai. Jie leidžia nujausti ir tai, ką šiems rašė moterys. Įraše bus galima išgirsti ir vieną trumpą motinos perskaitytą atviruką savo sūnui. Tai, tarsi, simbolizuoja savotišką visa ko pradžią.

Asmeniškumas labai svarbus, per vieno žmogaus istoriją galima papasakoti visą tautos istoriją. Tai tarsi žaidimas, primenantis dėlionę, kurią sudėjus galima pamatyti bendrą vaizdą.

Dėl šių dviejų instaliacijos dalių sinergijos gimsta nauja istorinė energija, kuri mūsų galvose atmintį paverčia jausmine patirtimi. Išgyventi istoriją, mano nuomone, yra daug reikšmingiau, nei ją mokėti.

– Kaip užgimė mintis tyrinėti asmenines tremtinių meilės istorijas? Nuo ko šis tyrimas prasidėjo?

– Netikėtumas pagimdo įdomius dalykus, reikia tik nebijoti jo įsileisti. Kiekvienais metais važiuoju aplankyti savo tetos, kuriai šiemet sukaks 93 metai. Ji beveik visai nepaeina, tačiau yra tokio skaidraus proto, kad man, šiuolaikiniam žmogui, reikėtų iš jos pasimokyti. Kartą taisiau jos pagalvę ir po ja pamačiau krūvelę senų laiškų, pradėjome apie juos kalbėti... Tai buvo dėdės Vlado laiškai iš kalėjimo Omske. Teta kas vakarą juos skaito ir laiko po pagalve! Ji papasakojo visą savo bei dėdės tremties ir meilės istoriją. Ji nebuvo ištremta, tačiau pasiryžo pati išvykti į Sibirą paskui mylimąjį. Teta pasakojo, kad jai padėjo tikėjimas Dievą, likimu, savimi, mylimuoju.

Sujaudinta tokios istorijos ir pasiaukojimo ėmiausi šio projekto. Teko perskaityti daug tremtinių laiškų. Daugelis jų buvo gana buitiški, pasakojantys apie kasdienybę, vargą, šaltį. Sąmoningai jų atsisakiau, pasirinkdama romantišką, meilės naratyvą. Vėliau nusprendžiau, kad garso įraše bus įgarsinti tik vyrų rašyti laiškai. Norėjau sukurti savotišką atsaką austam, paprastai moterų kuriamam, audeklui.

Bendradarbiaudama su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru atskleidžiau daug įdomių detalių ir tolesniam projekto vykdymui.

– Kodėl šiandieną aktualu gvildenti sovietmečiu vykdytų trėmimų istoriją?

– Manau tai ne tik aktualu, bet ir būtina. Pirmiausia, gyvų tremtį išgyvenusių žmonių greitai nebeliks, todėl bendrauti su jais ir perduoti atmintį jaunajai kartai labai svarbu. Buvo įvykdytas baisus mūsų ir daugelio kitų tautų genocidas, apie kurį žino ne visi. Papasakosiu vieną pavyzdį. Mano kalbintas 24 metų britas puikiai žinojo apie Hitlerio vykdytą genocidą, tačiau kai paklausiau jo apie Stalino režimą, jis beveik nieko negalėjo apie tai pasakyti. Vis dėlto 340 tūkst. Lietuvos žmonių kalėjo, buvo ištremti į Sibirą, Mongolijos taigas... Mūsų tautai reikia plačiau skleisti šią žinią pasauliui, nes jis mažai ką žino apie šią tragediją.

– Kodėl apie šį skaudų Lietuvai laikotarpį pasirinkote kalbėti pasakodama asmenines tremtinių istorijas?

– Asmeniškumas labai svarbus, per vieno žmogaus istoriją galima papasakoti visą tautos istoriją. Tai tarsi žaidimas, primenantis dėlionę, kurią sudėjus galima pamatyti bendrą vaizdą. Kiekvienas jos gabalėlis labai svarbus. Tiesa, labai sunku asmeniškumą paversti universumu, nenukrypti nuo pagrindinės minties, išlaikyti idėjos balansą. Daug visokiausių pasakojimų išgirdau tirdama šią temą. Asmeniniai dalykai, kaip ir minėjau, virsta universaliais, pavyzdžiui, Meilė Motinai virsta Meile Moteriai, Meilė Moteriai – Meile Tėvynei, Meilė Tėvynei – Meile Dievui...

– Savo kelionę jūsų sukurta "Atminties uždanga" pradės simbolinėje vietoje – Kauno geležinkelio stotyje, iš kurios ir buvo vykdomi trėmimai. Kur ji keliaus vėliau? Koks šios kelionės tikslas?

– Kauno geležinkelio stotyje šis projektas parsideda neatsitiktinai. Būtent iš čia ir buvo ištremtas mano dėdė. Negana to, Kaunas – mano gimtasis miestas. Visų pirma ši kelionė tęsis mūsų prote ir jausmuose. Vėliau šį projektą planuoju perveži į Vilniaus geležinkelio stotį, kur "Atminties uždanga" bus atidaroma rugpjūčio 23 d., nes tądien Europoje minimos stalinizmo ir nacizmo aukos. Planuoju su instaliacija aplankyti kuo daugiau stočių Lietuvoje, iš kurių sovietmečiu buvo tremiami žmonės. Nuo šio genocido nukentėjo ir daugelis mūsų kaimynių tautų, todėl norėčiau instaliaciją perkelti ir į Latviją, Estiją, Lenkiją.

– Kokį pėdsaką tikitės palikti "Atminties uždangą" atversiančių instaliacijos lankytojų sąmonėje?

– Meilės, ilgesio ir tvirtybės jausmą. Emocijas, bylojančias apie tai, kas dažnai lieka neišsakyta. Idėją apie kelionę mintimis, kurios pasiekia artimą žmogų, net ir be žodžių. Jei šis projektas paskatintų žmones būti atviresnius, papasakoti vieni kitiems savo istorijas, suteiktų tvirtybės ir tikėjimo, tai ir būtų tas pėdsakas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Hmmm

Hmmm portretas
Tikrai turėčiau ką papasakoti...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių