G. Varno premjeroje – gėdingi Lietuvos istorijos epizodai

Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) sezoną pradeda režisieriaus Gintaro Varno spektaklis pagal Joshua Sobolio pjesę „Getas“. Istoriniais ir dokumentiniais faktais bei talentingos ir gausios kūrybinės komandos gilia menine analize subrandinta premjera – it atviras siūlymas lietuviams ryžtis atgailai.

– Kruopštus pasirengimas spektakliui, kurį atlikote kartu su kūrybine komanda, turint omenyje paskaitas, lankymąsi istorinėse Vilniaus ir Kauno getų vietose, susitikimus su žydų bendruomene, dokumentinės medžiagos analizę, leidžia manyti, kad šiame spektaklyje neapsiribosite Vilniaus geto ir jo teatro istorija, kuria yra paremta J.Sobolio pjesė "Getas".

– Taip, nes svarbiausia yra pati tema – Lietuvos žydų holokaustas. Visi žinome, kad už jį atsakingas Hitleris ir jo aplinka, bet ar tik? Kaip Lietuvos žydai buvo sunaikinti? Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse buvo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais pradėjęs formuotis Rytų Europos žydų arealas, vadinamoji Lita. Žydų kraustymąsi į LDK lėmė įvairios kunigaikščių Gedimino ir Vytauto privilegijos bei žydų persekiojimas Vakarų Europoje. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje klestėjo štetlai – miesteliai, kuriuose daugiau gyventojų buvo žydų tautybės. Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Vilnius taip pat buvo gausiai gyvenami žydų. Vilnius buvo vadinamas žydų kultūros ir religinės minties centru, Šiaurės Jeruzale arba Lietuvos Jeruzale. Prieš Antrąjį karą apie 40 proc. Vilniaus gyventojų buvo žydai. Tai buvo žydiškas miestas su šimtu sinagogų, žydų mokyklomis, teatrais, spaustuvėmis, – tuo nepakartojamu žydišku koloritu. Per karą dauguma žydų visame buvusios LDK areale ir Lenkijoje buvo sunaikinti. Perskaičiau daugybę knygų ta tema ir man pasidarė didžiulė gėda, kad lietuviai dalyvavo naikinant žydus. Kalbu ne tik apie Rūtos Vanagaitės knygą ("Mūsiškiai" – aut.), kuri labai garsiai ir skandalingai iškėlė pačią temą, – istorikai apie tai pradėjo rašyti jau prieš keliolika metų. Tik mažai kas tas knygas skaitė, o gal pasąmoningai žmonės nenorėjo žinoti apie savo tautiečių niekšybes.

Tiesą sakant, skaitydamas kai kuriuos epizodus ar liudijimus, patyriau šoką ir didžiulę gėdą. Dėl to, jei taip galima sakyti, susipykau su savo lietuviška tapatybe ir pajutau, kad santykinę taiką galiu susigrąžinti tik pastatęs spektaklį. Būsiu atviras: jeigu nebūčiau įgrimzdęs į temą, šios pjesės nebūčiau statęs. Tačiau pjesė "Getas" pasirodė labai paranki kaip pusiau dokumentinė pjesė, kurią galima praplėsti. Joje pateikiama Vilniaus geto teatro istorija, kartu ji kalba apie pasirinkimus, poelgius ir jų galimas padarinius. Ką rinktis? Steigti teatrą ar ne? Žudyti žydus ar ne? Pjesės pradžioje tarp veikėjų kyla konfliktas – kaip galima steigti teatrą, kai Paneriuose dar kilnojasi žemė žudynių vietose? Ar tai moralu? Juk teatras nesteigiamas kapinėse. Vis dėlto jis įkuriamas ir tampa svarbiu atgaivos sielai šaltiniu. Kitas klausimas, kodėl pasirenkama žudyti žydus? Iš esmės niekas žydšaudžių nevertė to daryti, jie buvo savanoriai, o kai nebegalėdavo to daryti – pasitraukdavo. Jų motyvacijos – labai įvairios: ir tam tikras žudikiškas instinktas, ir materialinė nauda, ir netgi ideologinė kova, nes daugelis kovojo vardan tos Lietuvos, tikėdami, kad už žydų naikinimą Vokietija sugrąžins nepriklausomybę. Žinoma, nevalia užmiršti, kad vieni naikino, o kiti gelbėjo žydų tautybės žmones. Žudyti buvo paprasta – už tai netgi mokėjo pinigus, o slėpti buvo mirtinai pavojinga. Rizikavusieji savo ir šeimos gyvybe yra didvyriai. Istorikų teigimu, Lietuvoje buvo apie 10 000 žydšaudžių (tiesiogiai dalyvavusių žudynėse) ir 900–1000 gelbėtojų. Paguodą teikia bent tai, kad gelbėtojų skaičius, palyginti su kaimynine Lenkija, yra santykinai tikrai didelis, jų statistika – 3 500.

– Nuosaikiam žiūrovui spektaklio tema gali pasirodyti perdėm aštri ir netgi nepatogi. Kaip, jūsų nuomone, publika priims šį spektaklį?

– Bus tokių, kurie priims, bus ir nepriimančiųjų. Nenustebsiu, jei kai kurie žiūrovai kurioje nors scenoje atsistos ir išeis iš salės. Nors mane tai stebina, – net ir dabar, kai Lietuvoje beveik nebeliko žydų, antisemitizmas čia dar labai gajus, nacionalizmas – taip pat. "Lietuva lietuviams" – ar tai ne mūsų dienų šūkis? Mano manymu, lietuviams būdingi du sindromai – didžiavyrių ir aukų. Trykšte trykšta lietuvių didžiavimasis savo didinga praeitimi ir dabarties pasiekimais, o šiemet, kai švenčiamas šimtmetis, ypač. Nepamirštamas ir aukos sindromas – supraskite, mus visada skriaudė. Skriaudė Stalinas, rusai, komunistai, žydai, lenkai. Kokia tai skriaudžiama ir labai didvyriška tauta. O spektaklyje vaizduojami ne visai didvyriški mūsų tautos epizodai ir su ta gėda žiūrovas turėtų susidurti: ją iškęsti arba pradėti gėdintis. Vieną kartą reikėtų suvokti, kad atėjo laikas atgailai. Nes mūsų tautiečiai, tie patys lietuviai, naikino, žudė savo kaimynus, kitos tautybės ir tikėjimo žmones. Ar galima tai pateisinti? Pamiršti? Manau, ne. Išties, spektaklis skiriamas ne žydams, o lietuviams.

– Jūs ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė esate šio spektaklio dramaturgijos autoriai. Pjesę "Getas" papildo specialiai šiam spektakliui parašytos scenos ir personažai. Gal galėtumėte papasakoti apie šį procesą ir kokį svorį šie epizodai turi bendrame spektaklio kontekste?

– Pati pjesė nėra visai dokumentinė, joje yra net didelių faktinių netikslumų, kaip, pavyzdžiui, pjesėje geto teatrą įkuria geto savivaldos viršininkas Gensas, o idėja įkurti teatrą Vilniaus gete gimsta vokiečių karininko Kitelio galvoje. Realybėje buvo visai kitaip – tai sugalvojo aktoriai, režisieriai, poetai. Pagrindiniai "Geto" personažai irgi buvę realūs asmenys, bet kartais sujungti iš kelių žmonių. Kaip antai, Bruno Kitelis – trijų vokiečių karininkų – Vaiso, Miulerio ir Kitelio – prototipas. Chajos personažas turi garsios dainininkės Liubos Levicki ir Chajos Rozental likimo spalvų. Liuba Levicki buvo pagauta su pupų maišelių prie geto vartų ir išsiųsta sušaudyti į Panerius, o Chajai Rozental pavyko ištrūkti iš geto. Izraelis Segalis (pjesėje Srulikas) – aktorius ir režisierius, pabėgęs iš Vilniaus geto ir gyvenęs Izraelyje. Būtent jo pasakojimais ir prisiminimais rėmėsi pjesės autorius Joshua Sobolis.

Pjesė papildyta grynai dokumentine, archyvine lietuviška medžiaga ir kai kuriais Hermano Kruko (Vilniaus geto bibliotekos steigėjo, neišgyvenusio Holokausto – red.past.) dienoraščio tekstais. Yra keletas liudijimų žmonių, išlikusių gyvų ir grįžusių iš Panerių, keletas liudijimų lietuvių, kurie matė žydų žudynes ir papasakojo, kas, ką ir kaip darė. Spektaklyje yra žydšaudžių baliavojimo scena. Visi faktai, kuriais giriasi mūsų jaunieji žudikai – tikri, juos dialogais pavertė D.Čepauskaitė. Tokio išradingumo kankinant žydus ir iš jų tyčiojantis nesugalvosi. Realybė dažnai daug baisesnė už literatūrą.

Kam viso to reikėjo? Man atrodo, apie tokius baisius dalykus reikia kalbėti. Ir kur kitur, jei ne teatre? Norėčiau, kad tai būtų atsiprašymas ir kartu Requiem per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems Lietuvos žydams.

– Įdomu, kad buvote susitikęs su pjesės autoriumi J.Soboliu Izraelyje. Kaip jis sutiko žinią, kad spektaklis yra statomas Lietuvoje, Kaune ir ar jis atvyks į premjerą?

– Su J.Soboliu susitikau norėdamas gauti sutikimą pjesę papildyti istorine, dokumentine ir archyvine medžiaga. Jis tą puikiai suprato ir neprieštaravo. Paties J.Sobolio kūryba yra kontroversiška, nes jis kai kuriuos žydų istorijos klausimus labai kvestionuoja. Jo režisuoti spektakliai Izraelyje ne tik sulaukė kritikos, bet ir jų metu buvo sprogdinamos garsinės bombos. Dėl to teko palikti keletą teatrų ir netgi dešimčiai metų emigruoti į Londoną. Pats autorius į premjerą atvykti negalės dėl labai objektyvios priežasties – jis šiuo metu "Getą" režisuoja Kinijoje. Labai keista, nes Kinija nėra patyrusi holokausto ir šį faktą žino tik teoriškai.


Vardai ir veidai

Spektaklis įgyvendinamas kartu su teatru "Utopia". Premjera yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir Vilniaus geto likvidavimo 75-osioms metinėms.

Spektaklio režisierius – Gintaras Varnas, scenografijos dailininkas – Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius – Anatolijus Šenderovas, vaizdo projekcijų autorius – Kornelijus Jaroševičius. Scenoje pasirodo net 33 aktoriai. Pagrindinius vaidmenis kuria Sigitas Šidlauskas, Dainius Svobonas, Mantas Zemleckas, Jovita Jankelaitytė, Liubomiras Laucevičius, Gytis Ivanauskas, Ričardas Vitkaitis ir kiti.


Kas? spektaklio "Getas" premjera.

Kur? NKDT Didžiojoje scenoje.

Kada? rugsėjo 21, 22 ir 23 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Zaliakalnietis

Zaliakalnietis portretas
Iš kur ta Garnyte ima taip neatsakingaisi skaičius kiek šaudė ir kiek slėpė ką Onai suskaičiavo ir iš viso kiek metų lietuviams kabina budelių etiketė tegul ją Anušauskas leidžia į archyvą ir ištraukia konkrečias pavardės ir skaičius kas šaudė ir iskabina sąrašą. Didžiausioje miesto aikštėje juk jie buvo ne KGB agentai ir komunistai sąrašų nesunaikino tegu suskaičiuoja juos ir padalina iš visų Lietuvos gyventojų skaičiaus

...

... portretas
KOL žydai kitų neatsiprašys, tol ir mums nėra dėl ko prieš juos žemintis; geriausiai tikrąjį žydų būdą pajuto palestiniečiai su sirais, pasaulinė nelaimė kai žydai neribotos saviraiškos galią įgijo... verks dar per juos Pasaulis.

mano mėgstamas režisierius ,bet

mano mėgstamas režisierius ,bet portretas
kiek galima holokausto temą visur kedenti? bloga jau darosi,na nesijaučiam mes kalti,tie kurie šiandien gyvenam...
VISI KOMENTARAI 17
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių