Prietema ir Kafka

Ekspozicija tęsia projektą, kuruojamą Krzysztofo Stanisławskio "ONCE UPON A TIME. Lenkų animacijos menas", prasidėjusį kovo mėnesį Vilniuje, "Titaniko" galerijoje, surengiant du aukštus užimančią ekspoziciją, atskleidžiančią animatorių ryšį su vizualiaisiais menais.

"Lenkų kūrėjai buvo ne tik animacinių filmų menininkai, bet ir tapytojai, grafikai (dažniausiai), iliustratoriai, skulptoriai, muzikai", – sakoma projektą pristatančioje anotacijoje.

Neatsitiktinai P.Dumałai yra skiriama "Meno parko" galerijos erdvė – šiemet žymimos 60-osios grafiko, iliustratoriaus, scenografo, scenaristo, rašytojo, animacinių ir vaidybinių filmų režisieriaus bei aktoriaus gimimo metinės. Menininkas – 1986-aisiais apdovanotas Stanisławo Wyspiańskio premija, Harvardo universiteto dėstytojas, Lodzės kino mokyklos profesorius.

Parodoje PIOTR DUMAŁA – KAFKOS INSTALIACIJA susijungia du skirtingi šiuolaikinio meno dėmenys: instaliacija ir animacinis filmas "Franzas Kafka" (1991 m., 16 min.).

Instaliacija, panardinta prietemoje, blyksinčioje geltonų lempučių signalais, papildo demonstruojamą animacinį filmą, kurio pagrindinis veikėjas – F.Kafka.

Aptriušusios dėžės

Instaliacija iš pirmo žvilgsnio nustebina savo estetiniu pavidalu: žvelgiant į visą bendrą ekspozicijos vaizdą, matyti tik senos, panaudotos ir aptriušusios kartotinės dėžės, išsklaidytos galerijos erdvėje. Kiekvienos iš jų (ir taip jau netaisyklingą) formą niveliuojanti prietema suteikia skirtingus pavidalus, kurie, rodosi, subliūkš gavę bent kiek daugiau ryškios šviesos. Galerijos grindys čaižiai girgžda artėjant prie instaliacijos elementų, prietema lėtina judesius ir kamuoja žiūrovą, slėpdama tikruosius daiktų pavidalus. Pagaliau priartėjus prie vienos iš dėžių, jos viduje žvilgsnį pažadinanti geltona šviesa apšviečia nedidelio formato paveikslą, kuris atrodo tarsi būtų padegtas ankštoje kartoninėje erdvėje.

Toks pat atradimo džiaugsmas kartojasi artėjant vis prie kitos dėžės: vienose jų – karštą arbatą godžiai siurbiantis, kriauklės formą primenantis puodelis, kitose – blankiai apšviestos gatvės, klaipančios praeivių kojas nelygiu akmeniniu grindiniu ar tarpduryje stovinti kelių asmenų grupė, bijanti peržengti slenkstį, lyg išsigandusi, lyg pasišlykštėjusi. Kiekviena kartoninė dėžė saugo kuriamo naratyvo detales, kurias jungia (o gal atskiria) klampinanti tamsa, su kuria kartu atslenka ir vienatvė, spengianti tyla, baimė.

Žiūrovui paliekama laisvė dėlioti naratyvo detales, kuriant savo pasakojimo versiją, galbūt paremtą sapnais, beprotiškomis fantazijomis, pasąmonės krebždesiais, kaip kūrė F.Kafka, o galbūt priešingai – įnirtingai sklaidant tamsą, ieškant laimingos pabaigos.

Hipnotizuojantis žvilgsnis

Piešinių estetika – tankios, smulkios linijos, traukiančios viena kitą ir kuriančios daiktų, žmonių pavidalus, rodos, pūstelėjus stipresnį oro srautą, išsilankstys į visas puses, palikdamos murzinus savo pėdsakus tuščioje erdvėje, persikelia į animacinį filmą, kuriame pagrindinis veikėjas jau nebe tamsa, o F.Kafka. Aštrių bruožų, plėšrų paukštį primenantis veikėjo veidas yra pagrindinis animacinio filmo elementas, per kurį įkūnijamos slapčiausios mintys. Pro skvarbias ir, regis, visad ašaromis paplūdusias akis įžiūrima personažo būties drama, kuriai žodžių nereikia. Tylus muzikinis fonas, skambantis keičiantis kadrams, pažadina F.Kafkos žvilgsnio užhipnotizuotą žiūrovą tęsti kelionę vaizdais, mintyse bandant atsiminti rašytojo romanų eilutes.

Menininkas P.Dumała "Meno parko" galerijos erdvėje įkūrė besikeičiančią F.Kafkos pasaulio versiją, kurio statytoju, griovėju ar atsainiai pro šalį praeinančiu veikėju gali tapti kiekvienas, parodą aplankęs žiūrovas.