„Fortūnų“ spindesys ir skurdas

Kaunui pradėjus dabintis kalėdiniais mezginiais ir nėriniais, Lietuvos teatro sąjungos (LTS) Kauno skyrius nutarė neatsilikti – pradėjo megzti. Tačiau, priešingai tekstilininkų išmonei, teatralų nunerta istorija miesto nepapuošė. Gal to reikalavo scenarijus? Atrodo, kad LTS Kauno skyriaus pirmininkui Andriui Žiurauskui prieš Kalėdas po ranka pakliuvo Theodoro Seusso knyga "Hortonas ir kasiukai", kurią ir buvo imtasi inscenizuoti.

Atleidimo pagrindas – gandai?

Hortono vaidmuo šioje istorijoje atiteko LTS Kauno skyriaus pirmininkui, likusioji miesto teatrų bendruomenė gavo kasiukų vaidmenį.

Pagal autoriaus užmanymą geraširdis dramblys Hortonas yra vienintelis džiunglių gyventojas, girdintis kasiukus. Kasiukai – Kasvilio gyventojai – mikroskopinė tautelė, sukūrusi civilizaciją paprasčiausioje dulkėje. Hortonas nusprendžia padėti mažosioms būtybėms įgyvendinti narsų planą: įrodyti, kad jos iš tikrųjų yra.

Reikia aiškiai pasakyti, kad skyriaus pirmininkas, kuris tapo dar ir šio spektaklio režisieriumi, inscenizuodamas istoriją smarkiai nutolo nuo literatūros.

Kauno teatrų kasiukai įtaigiai atliko savo vaidmenį, vieni kitų klausinėdami: "Kas? Kas čia nutiko?", "Kodėl taip staiga atleista "Fortūnų" komisija?" Kasiukai uoliai naudojosi agentūros "viena bobutė sakė" paslaugomis, bet naujosios komisijos sudėties taip ir nepavyko sužinoti.

Taigi, mieli kasiukai, 2014 m. sausio 6 d. patvirtinta naujoji "Fortūnų" komisija. Taryba nusprendė į komisiją pakviesti scenografę Kotryną Daujotaitę, muzikologę Gražiną Dainauskienę, choreografą Aleksandrą Jankauską, jaunąją teatrologę Kristiną Steiblytę, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanę Teatrologijos katedros docentę Iną Pukelytę, o komisijos pirmininku buvo pasiūlytas aktorius ir režisierius Kauno menininkų namų vadovas Viktoras Valašinas.

Nors A.Žiurauskas pagal turimą oficialų (LTS Kauno skyriaus pirmininko) ir teatrinį (Hortono) vaidmenį turėjo būti tas, kuris atstovauja kasiukams ir juos girdi, deja, imdamasis išformuoti komisiją, atrodo, kasiukų balso negirdėjo. O kaip galėjo girdėti, jei anei klAusė, anei klaUsė. Užtai klausė gandų, kurie, pasirodo, gali būti pagrindinis argumentas.

"Teatralus dažnai pasiekdavo gandas, kad kai kuriuos aptariamus spektaklius būdavo matę vos du, o kartais ir tik vienas komisijos narys, o tai visiškai panaikina objektyvumo galimybę", – paklaustas apie sprendimo priežastis aiškino A.Žiurauskas.

Išformuotos komisijos darbe buvusi ir dar viena ydingos praktikos pusė. "Ieškodama, kas nemokamai peržiūrės tiek spektaklių, komisijos pirmininkė natūraliai pasirinkdavo sau artimos pasaulėžiūros ir panašaus teatrinio skonio kitus komisijos narius, dėl to komisijos sprendimuose dažnas įžvelgdavo tendencingumą", – dėstė A.Žiurauskas.

Priekaištų nesupranta

Kaip į metamus kaltinimus reaguoja aštuoneris metus komisijai vadovavusi teatrologė Elvyra Markevičiūtė?

"Per visą komisijos darbo laiką gal ir pasitaikė, kad koks nors narys nepažiūrėjo kokio spektaklio. Tiesa, tai daugiausia lietė teatro praktikus. Pastarieji, pamatę, kad nesuderina pagrindinės veiklos ir darbo komisijoje, patys pasitraukdavo", – sakė ji.

Anot teatrologės, pasitraukus kokiam nors nariui, visuomet būdavo klausiama, ką jis siūlo į savo vietą. Šitaip kompozitorius Giedrius Kuprevičius rekomendavo kompozitorę Zitą Bružaitę, pastaroji – muzikologę Eugeniją Žakienę, kuriai atsistatydinus dėl padidėjusio užimtumo buvo kreiptasi į Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuris rekomendavo būtent muzikologę G.Dainauskienę. Su scenografiją sutikusiu kuruoti grafiku Virgilijumi Trakimavičiumi komisijos pirmininkė taip pat nebuvo susitikusi.

"Teiginys, kad komisija buvo suformuota pagal "sau artimą pasaulėžiūrą ir panašų teatrinį skonį" yra išlaužtas iš piršto, siekiant pateisinti šiurkščius užkulisinius veiksmus. Tai paprasčiausiai neįmanoma, nes Kaune nėra tokio pertekliaus specialistų, kad galėtum juos rankioti į sau patinkančią puokštę tarsi gėlytes pievoje", – teigė E.Markevičiūtė.

Vertins savo darbus

Teatrologės E.Markevičiūtės vadovaujama "Fortūnų" komisija buvo nustačiusi ir aiškiai apibrėžtus kriterijus, kuriuos turėjo atitikti jos nariai: pastarieji privalėjo nedirbti teatruose ir neturėti juose jokių profesinių interesų.

Dėl tos priežasties net ir labai norėdama E.Markevičūtė, pvz., negalėjo pakviesti talentingos jaunos menininkės K.Daujotaitės, nes Kauno teatruose ji kurdavo tai scenografiją, tai kostiumus. To nebūtų galima padaryti ir dabar, mat K.Daujotaitės pavardė – net dviejų Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklių ("Mėnuo kaime" ir "Jeruzalė") afišose. O ką jau kalbėti apie A.Jankauską: "Notrdamo legendos" inscenizacijos autoriui ir choreografui dabar teks vertinti savo paties sukurtą spektaklį.

"Mūsų darbas galėjo ir turėjo nepatikti tiems, kurie pasąmonėje jaučiasi nepajėgūs pasiekti įtaigių meninių rezultatų. Paprastai tikrai talentingi žmonės siekia pripažinimo ir įtikinėja savo kūrybiniais darbais. Visiems kitiems lengviau pakeisti komisiją", – svarstė E.Markevičiūtė.

Tiesa, svarbiausia šioje istorijoje net ne tai, kad komisija buvo išformuota, tačiau kaip ir kada tai buvo padaryta: aštuonerius metus neatlygintinai dirbę žmonės apkaltinti neobjektyvumu ir tendencingumu, spektaklių nelankymu, o komisijos pirmininkei apie tai brūkštelėta tik elektroniniu paštu.

Mistinis kurstytojas

Kitas svarbus momentas – ar komisijos išformavimas buvo atliktas tinkamu metu. Gal vis dėlto derėjo leisti komisijai pabaigti darbą (komisijos nariai visą sezoną žiūrėjo spektaklius) ir tuomet, sušaukus teatralų ir LTS kasiukų susirinkimą, drauge pasvarstyti, kokiu principu bus dirbama toliau, surasti ir patvirtinti mechanizmą, kaip ši struktūra galėtų efektyviausiai veikti ateityje? Gal būtų buvę pravartu įvesti kadencijas, numatyti kriterijus, kas galėtų ir negalėtų būti komisijos nariu?

A.Žiurausko teigimu, į retus "pirmininkų" susirinkimus dažniausiai susirenka Gediminas Maciulevičius, Raimondas Baranauskas, Ričardas Vitkaitis, Aleksandras Rubinovas, Birutė Letukaitė ir Andrius Žiurauskas.

Tiesa, naujosios komisijos rinkimo posėdyje nedalyvavo nei A.Rubinovas, nei B.Letukaitė. G.Maciulevičius, R.Baranauskas ir R.Vitkaitis tvirtina neinicijavę šios procedūros, o tik pakviesti atėjo į posėdį. Pats LTS Kauno skyriaus vadovas taip pat tvirtina, kad jį asmeniškai iki šiol ankstesnės komisijos darbas labai tenkino. "Bet privalėjome padaryti viską, kad tų tendencijų niekas įžvelgti negalėtų", – sakė A.Žiurauskas.

Tai kaip čia išeina? Kas gi tuomet tas niekas, kuris įžvelgė tendencijas? Kasiukai nieko nežino, pirmininką komisijos darbas tenkino, "pirmininkai" tvirtina nieko neinicijavę... Išeitų, kad permainas sumąstė mistiniai "niekas", "dažnas"?

Siūlys patys teatrai

Logiškai mąstant, visi ankstesnei komisijai mesti kaltinimai, didžiam apmaudui, labiau limpa prie naujai suformuotos komisijos.

Teigiama, kad ankstesnioji komisija nelankė spektaklių. Ar naujoji komisija per du mėnesius bus mačiusi viso sezono premjeras, o ką jau kalbėti apie skirtingas sudėtis? Juolab kad kai kuriuose teatruose premjeriniai spektakliai jau net ir nebus rodomi.

Paklaustas, kaip naujasis komisijos pirmininkas ketina užtikrinti, kad visi komisijos nariai pažiūrėtų sezono premjeras, V.Valašinas atsakė: "Mūsų komisija paprašė visų teatrų (norinčių dalyvauti "Fortūnos"apdovanojimo rinkimuose) pristatyti nuomonę apie savo teatro darbų režisūrą, vaidmenis, scenografiją, muzikinį apipavidalinimą ir kt."

"Komisija vertins ne tik jų nuomonę, bet pasiliko teisę pateikti ir savo nuomonę. Manau suprantate, kad komisijos nariai yra kūrybos žmonės ir 2013 m. negyveno kitame pasaulyje arba jiems buvo draudžiama vaikščioti į spektaklius", – aiškino jis.

V.Valašino mintį patvirtina ir sausio 8 d. posėdžiavusios komisijos protokole teigiama: "Komisija iš anksto paskelbia galimas nominacijas, pateikia jas teatrams, kurie pasiūlo savo kandidatus ir tada Komisija sprendžia, kuris iš pateiktų pretendentų labiausiai vertas apdovanojimo. Komisija gali pateikti savo pasiūlymus dėl nominantų."

Dabar tampa aišku, kaip, A.Žiurausko teigimu, komisija galėtų būti "tinkama visiems". Kitaip tariant, laureatus teatrai pasiūlys patys.

Šiame netikėtai atsivėrusiame kontekste dar labiau įtikinamai skamba E.Markevičiūtės komentaras: "Galėjo kliūti ir tai, kad mūsų komisija tikrai nebuvo "kišeninė" ir vertino tik meninius rezultatus, neatsižvelgdama į nuolatinius siūlymus apdovanoti už tai, kad žmogus labai daug dirbo arba "niekada nieko nėra gavęs". Už tai dabar teatrai galės pagerbti visus – net ir tuos, kurie niekada nieko panašaus į meną nesukūrė, bet nieko ir negavo. Dabar, atrodo, gaus."

Kaimo garbės prizas

Atleiskite, mieli teatro kasiukai, bet ar jūs džiugins tokie apdovanojimai? Patys save įvertiname, patys sau paplojame. Manęs toks apdovanojimas nei džiugintų, nei leistų jaustis oriai. Tai galėtų tenkinti tik vidutinybes. Ar tokių mes ieškome?

Gal geriau susirinkime kokiame alubaryje, pasidalykime apdovanojimais, tie, kuriems tąsyk neliks, iš karto alumi nuplausime kartėlį, vienas kitam paplekšnosime per petį, atiduosime pagarbą ir išsiskirstysime į savo amatininkų cechus iki kitų metų.

Apmaudžiausia, kad nesuvokiama, jog "Fortūnų" apdovanojimų vertę menkina šis neskoningai ir pagal senobinį modelį nunertas voratinklis, jau apvijęs šiųmetes statulėles.
Istoriją bene geriausiai apibendrina buvusios komisijos pirmininkė mintis: "Labai nesinorėjo tokių "šventinių" komentarų, bet dar labiau nesinori, kad visų pastangomis taip ilgai bandyta išlaikyti "Fortūnos" apdovanojimų tradicija pavirstų savotišku kaimo garbės prizu, kuriuo teatrai apdovanoja patys save."