Estų menininkės įspūdžiai iš Kauno tapo komiksu

Tapybos, iliustracijos ir komiksų srityse dirbanti menininkė lankė įvairias Kauno vietas kurdama istoriją, įkvėptą architektūros, gamtos ir žmonių. L.Kruusmägi žvilgsnio sulaukę kauniečiams įprasti ir jau nebepastebimi kasdieniai objektai pateko į rezidencijos pabaigoje išleistą leidinį. Po visą pasaulį keliaujanti menininkė įsitikinusi: kelionės užtikrina kūrėjui būtiną idėjų cirkuliaciją, neleidžia aptingti ir užsidaryti savame kiaute.

Pristatydama Kauno įkvėptų darbų parodą L.Kruusmägi prisipažino iš pradžių miestą įsivaizdavusi kitaip. Kūrėją nustebino komiksų menininkų gausa Lietuvoje, vis dėlto, anot jos, tiek Lietuvai, tiek Estijai dar reikia nemažai padirbėti populiarinant komiksų kultūrą. Apie visa tai – pokalbis su pačia menininke.

– Visą mėnesį kūrėte istoriją, įkvėptą Kauno gyvenimo, regėtų objektų, čia sutiktų žmonių. Papasakokite apie kūrybinį procesą – kas labiausiai pasitarnavo įkvėpimo beieškant?

– Miestų istorijas kuriu jau trejus metus. Nuvykstu į svečią šalį, vaikštau po nepažįstamą miestą, piešiu mano akį patraukusių vaizdų eskizus. Vėliau išleidžiu knygelę, į kurią sudedu piešinius su komentarais apie tos vietos įdomybes.

Pirmoji mano istorija buvo sukurta lankantis Indonezijoje, vėliau rezidavau Vankuveryje (Kanadoje), Čikagoje (JAV) ir kituose pasaulio miestuose. Atvykdama į Kauną nebuvau sau numačiusi projekto, kuriuo norėčiau čia užsiimti, tad pamaniau, kad būtų smagu vėl sukurti istoriją. Pirmas dvi savaites tiesiog vaikščiojau po miestą, apžiūrinėjau gatves, stengiausi aplankyti ir tolesnius mikrorajonus. Nebuvau užsibrėžusi tikslaus maršruto, tad klaidžiodavau ten, kur akys veda. Kartu piešiau dėmesį patraukusių objektų eskizus savo užrašų knygelėje. Nors mano istorijoje vietos atsirado ir Kauno gatvėse sutiktiems praeiviams, su jais beveik nesikalbėjau. Tačiau mane pakvietę Kauno komiksų rezidencijos atstovai kartais patardavo, kur galėčiau nueiti norėdama geriau pažinti miestą, papasakodavo įdomių istorijų.

Sulaukusi kvietimo atvykti į Kauną ilgai galvojau, ar tikrai to noriu. Man atrodė, kad visos Baltijos šalys yra gana panašios, tad nebuvau tikra, ar sugebėsiu rasti čia ką nors įdomaus. Pastaroji mano rezidencija vyko Japonijoje, tad tai buvo tikrai egzotiška ir neįprasta kelionė. Vis dėlto, atvykusi į Kauną, buvau maloniai nustebinta – jis tikrai ne toks, kokį įsivaizdavau. Dėmesį patraukė ir visame mieste vykstantys rekonstrukcijos darbai. Gali būti, kad apsilankius čia žiemą įspūdis būtų visai kitoks. Tačiau šiltuoju metų laiku tai turi savotiško žavesio.

Vaikščiodama po Kauną nesirinkau labiausiai miestą atspindinčių objektų, o tiesiog piešiau tai, kas man pasirodė įdomu ar juokinga. Pavyzdžiui, pirmas į akį kritęs dalykas buvo visame mieste aptinkami grafičiai, vaizduojantys katiną. Mane tai iškart sudomino – norėjosi sužinoti, ką tai reiškia ir kas juos visur piešia. Esu vizualus žmogus, tad esu įpratusi matyti gražius dalykus ten, kur niekas jų nepastebi. Norisi savo darbuose atskleisti ne rimtąją, bet linksmąją pasaulio pusę, priversti žiūrovus nusijuokti, todėl dažnai kurdama į viską žiūriu per humoro prizmę.

– Keliaujate po visą pasaulį ir dalyvaujate parodose, įvairiuose tarpdisciplininiuose projektuose, skirtingose šalyse kuriate jau minėtas istorijas. Sakote, kad Kaunas jums pasirodė visiškai kitoks, nei įsivaizdavote – koks jis? Kuo išsiskiria tarp kitų miestų, kuriuose rezidavote?

– Kaunas tikrai skiriasi nuo Estijos miestų. Žmonės čia šiek tiek laisvesni, regis, jiems mažiau rūpi, ką galvoja aplinkiniai. Pastebėjau ir architektūrinių skirtumų. Savo darbuose gausiai vaizdavau Kauno medinius namus – jie traukia akį, nes Estijos didžiuosiuose miestuose to dažnai nepamatysi. Tiesą sakant, kartais sunku įvardyti konkrečius skirtumus, tačiau patekus į kitos šalies socialinį ir kultūrinį kontekstą, jie ima ryškėti. Tarkim, Japonijoje jaučiausi it nuskridusi į Mėnulį. Buvo sunku suprasti tenykštį etiketą, žmonių bendravimo subtilybes, bent šiek tiek perprasti kalbą. Viešėdama Tekančios Saulės šalyje į eskizų knygelę taip pat rinkau juokingus nutikimus ir dėmesį patraukusius objektus. Tais metais rezidavau net trijose skirtingose vietose – be Japonijos aplankiau Kanadą ir JAV, tad skirtingų patirčių prisirinkau užtektinai. Norėjosi kurį laiką pailsėti, tad nuo 2015 m. daugiau rezidencijų neturėjau. Kaunas yra pirmas mano miestas po tokios ilgos pertraukos ir tuo labai džiaugiuosi. Susigulėjus visoms patirtims dabar galiu daug aiškiau vertinti šalių socialinį kontekstą ir lyginti jas tarpusavyje. Kaunas, be abejo, skiriasi nuo Japonijos miestų, tačiau jis taip pat nėra ir Talino kopija. Iš viso esu išleidusi šešias komiksų knygeles su istorijomis iš įvairių pasaulio šalių – Japonijos, Indonezijos, Kanados, JAV, Škotijos ir Lietuvos. Norėčiau tęsti šį projektą kuo ilgiau ir rinkti istorijas iš kitų miestų, o galiausiai viską sudėti į vieną didelį leidinį.

Pirmas į akį kritęs dalykas buvo visame mieste aptinkami grafičiai, vaizduojantys katiną.

– Nors Lietuvoje turime keletą garsių komiksų kūrėjų, šis menas čia nėra labai populiarus. O kaip į jį žiūrima Estijoje? Gal kūrėjams nelieka nieko kito, kaip keliauti po pasaulį ir reziduoti įvairiose šalyse?

– Estijoje komiksai tikrai nėra labai populiarūs. Manau, Lietuvoje šiuo klausimu geresnė situacija. Į Kauną mane pakvietusio kolektyvo "Kitokia grafika", įkūrusio Kauno komiksų rezidenciją, studijoje mačiau daug nuostabių lietuvių komiksų kūrėjų darbų. Regis, bent jau komiksų menininkų turite tikrai nemažai. Dėstau Estijos meno akademijoje, tad visada stengiuosi savo studentams pristatyti komiksus kaip meną, kuriuo jie taip pat gali užsiimti. Vis dėlto ši šaka dar nesulaukia tiek daug susidomėjimo.

Manau, geriausias pavyzdys Baltijos šalyse yra mano draugo Davido Schilterio Rygoje leidžiama komiksų antologija "Kuš!" Davido atliekamas darbas yra itin prasmingas, kadangi Latvijoje labai daug jaunų studentų piešia komiksus, tačiau jiems iki tol nebūdavo kur pasireikšti. Šio leidinio atsiradimas Latvijoje gera kryptimi nukreipia ir kitas Baltijos šalis. Vis dėlto ne masinės leidybos komiksai kol kas yra dar labai naujas dalykas, suburiantis mažą bendruomenę. Tad nereikia stebėtis, kad vos 1 mln. gyventojų turinčioje Estijoje nėra labai daug komiksų menininkų ir tuo besidominčių žmonių. Nuolat keliauti po įvairias rezidencijas nėra blogai – taip įgyji nemažos patirties ir neužsistovi vietoje. Todėl jauni menininkai neretai gyvena kelionėmis. Vis dėlto pastovumas taip pat yra svarbus ir aplankius įdomias pasaulio šalis širdis vėl krypsta namų link.

– Kuriate indie komiksus. Ar niekada nekilo mintis dirbti populiariųjų komiksų industrijoje ir, pavyzdžiui, piešti žmogų-vorą?

– Komiksus piešiu tada, kai pati jaučiu tam poreikį – tai nėra mano pagrindinis darbas. Daugiausia dirbu iliustratore – iš to užsidirbu gyvenimui, taip pat tapau, piešiu eskizus. Masinėje industrijoje dirbti niekada nejaučiau noro, nes tada netenki laisvės kurti tai, kas tau pačiam svarbu. Be to, komiksai nėra mano pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad ir dėmesys nesikoncentruoja vien į juos. Šiuo metu rezgu planą išleisti grafinį romaną, bet tam reikia skirti laiko, tad mąstau aplankiusi Kauną išvykti į kitą rezidenciją ir ten susikaupti darbui.

– Kaip šalies meno lauką ir pačių menininkų kūrybos turinį keičia nesustojanti kūrybinė migracija? Iš vienos pusės, apsikeisti idėjomis ir įgyti naujų patirčių yra gerai, tačiau nuolatinis judėjimas atima ir tam tikrą laisvę. Pastovumas suteikia galimybę viską apsvarstyti, kurti lėtai, bet kartu ir spontaniškai – juk rezidencijoms bei projektams reikia daug ką iš anksto numatyti ir suplanuoti.

– Manau, kad kūrybinė migracija tikrai daug ką keičia ir tai yra gerai. Kad ir aš – keliauju po įvairias šalis ir savo piešiniais fiksuoju tenykštį gyvenimą. Grįžusi į Estiją ir eksponuodama savo darbus visą šią patirtį perduodu parodos lankytojams. Tada jie turi progą pamatyti, kaip tie patys dalykai kitose šalyse kuriami skirtingai. Dirbti mėgstu greitai – vienam darbui dažniausiai skiriu dvi tris dienas. Man patinka užfiksuoti akimirką iš karto – pamačius įsimintiną vaizdą tuoj pat sukurti jo eskizą ir tą pačią ar kitą dieną jį nupiešti. Tačiau po klajonių gera ir grįžti namo, ramiai peržiūrėti visus darbus ir susikaupti kokiam nors didesniam projektui.

Asmeniškai man labai svarbu kartais ištrūkti iš Estijos ir įkvėpti šviežio oro. Tada man daug lengviau kurti, galvoje kunkuliuoja idėjos ir viskas atrodo daug šviesiau bei gražiau. Kaip minėjau, buvau padariusi nemenką rezidencijų pertrauką. Suprantama, tai nereiškia, kad išvis nekeliaudavau, tačiau keliauti per atostogas yra visai kas kita – nelieka laiko kūrybai. Taigi mėnesį Kaune praleidau itin turiningai ir jaučiuosi labai laiminga.

– Rezidencijos Kaune metu taip pat vedėte kūrybines komiksų dirbtuves. Ar jautėte didelį kauniečių susidomėjimą? Dalyviams siūlėte išbandyti įvairius piešimo žaidimus ir eksperimentus, kuriuos naudojate savo dirbtuvėse Estijoje, rengiamose kartu su menininkų kolektyvu MUST JOON. Kas tai per žaidimai?

– Taip, iš tikrųjų dirbtuvės sulaukė daug lankytojų. Šaunu, kad tiek jauni, tiek vyresni žmonės pamažu išsilaisvina iš kompleksų ir ateina smagiai praleisti laiko bei išmokti ko nors naudingo. Tikrai neprivalai būti baigęs dailės mokyklos, kad galėtum ateiti į dirbtuves ir turiningai praleisti popietę. Neretai žmonės jaudinasi dėl praktikos trūkumo, teisinasi nemokantys ar negalintys piešti. Tačiau kiekvienas gali pabandyti ir visai nesvarbu, koks bus galutinis rezultatas. Mano nuomone, daug smagiau ir įdomiau, kai dalyvis improvizuoja – dažniausiai dirbtuvėse dirbame kolektyviai ir kartu kuriame kokį nors keistą, neįprastą kūrinį. Man labiausiai patinka žaisti žaidimą "Sugedęs telefonas". Turbūt kiekvienas jį esame žaidęs vaikystėje, tačiau dirbtuvėse prie jo prijungiame piešimą. Žaidėme jį ant šaligatvio prie Kauno menininkų namų.

Visi išsirikiavome į eilę – pirmasis žmogus pradėdavo kažką piešti, o šalia jo esantis turėjo po truputį tą piešinį kopijuoti. Perpiešdami piešinį dalyviai galėjo žiūrėti tik į dešinėje esantį kaimyną. Kaip ir įprastiniame žaidime, kai paskutinis eilėje žmogus išgirsta jau visai kitokį žodį, piešinys taip pat transformuodavosi ir išeidavo be galo įdomus.

Šį ir kitus panašius žaidimus savo dirbtuvėse pristatydavau ir estams, dirbdama su menininkų kolektyvu MUST JOON – estiškai šis tai reiškia "juoda linija". Šiuo vardu pasivadinę menininkai – "Erasmus" mainų programos studentai, su kuriais aš visai atsitiktinai susipažinau. Kai pradėjome kartu dirbti, jie jau nebestudijavo, bet vis dar gyveno Estijoje. Reguliariai susitikdavome ir tobulindavome pačių sugalvotus piešimo žaidimus, kuriuos vėliau pristatydavome dirbtuvių dalyviams. Buvome tikrai aktyvūs – išleidome knygą ir netgi sudalyvavome Bratislavos dizaino savaitėje. Šiuo metu visi menininkai yra grįžę į savo gimtąsias šalis, tad Estijoje likau tik aš. Viena tęsiu dirbtuvių veiklą, kadangi į jas nuolat užsuka žmonių, kuriems komiksų piešimas yra įdomus. Tad norisi šios veiklos nenutraukti ir toliau skatinti estus domėtis komiksų menu.